Pažintis

Man kartais nutinka įdomios pažintys. Virtualios ir realios. Tikros kaip karšto vandens stiklinė rankoje arba iliuzinės lyg susapnuotos bemiegę naktį. Kartais pažintys apsvaigina ir po valandos dingsta. Nei telefono numerio, nei veido bruožų sąmonėje. Tik likęs tylus dvelksmas ar balso šešėlis

Jis priėjo po renginio. Išsiblaškiusiai užkalbintas mano ryškiai geltonas megztinis. Sakė pastebėjęs vieną geltoną tašką juodame lape – mane. Mano mintys moteriškai šypsojo… Nes jis nesielgė laisva valia – dar vakarui neįpusėjus pastebėjau sėdintį gale ir jau žinojau, kad prieis. Užbūriau… Svarbu tinkamai pažiūrėti per petį ir laiku kukliai nuleisti akis

Šnekėjom. Dviese. Po to trise. Apie geltonus skėčius ir svaigius kvepalus. Atsitokėjau nežinia kaip atsidūrusi su juo vienoje senamiesčio kavinių. Baltas vynas, po stalu sukryžiuotos kojos ir gėdingai atviri pokalbiai.

– Tu žaidi su taure…- Matyt man nuobodoka.- Meluoji.- Žinau.

– Man patinka daryti gera. Nes aš egoistė. Mėgstu jausti kitų dėkingumą, verkti dėl svetimų kančių ir vogti šypsenas.- Geroji fėja…- Nežiūrėk taip giliai. Ten mano vidus. Neįleisiu.

– Kodėl nebegyveni su žmona? Kodėl palikai?- Židinys užgeso. Nebuvom pakankamai turtingi nusipirkti ąžuolinių malkų…- Dažnai lankai dukras?- Kasdien.- Netiesa.- Tiesa.

– Šitas vynas man nudegino gerklę.- Jis šaltas…- Nebepameni, kaip degina ledas?

– Kaip atsidūrėme čia? Nesuprantu. Lyg būtum mane mano mieste vedęs savo gatvėmis…- Ar tai svarbu? Esam čia. Išgerkim šią akimirką iki dugno.- Aš per daug geriu. Man nutinka tiek daug jausmų, kad nebeatsirenku svarbiausių. Todėl kas pusvalandį einu pasižiūrėti į veidrodį. Kartais mano akys tampa man sąžiningos

Parvešiu.- Nereikia…- Palydėsiu iki stotelės.- Tai mano skersgatvis ir mano autobusas. Aš pati. Nesikėsink.- Bijai manęs..?– Ne. Tik savęs

Comments are closed.