Pagunda

Šįryt sporto klube mano akys nušvito pavojinga šviesa. Ne dėl pilates treniruotės. Dėl netikėtumo. Sėdėdama ant kilimėlio laukiau trenerės, o stiklines duris atvėrė pažįstamas vyras. Natūrali reakcija – mudviejų džiaugsmas, kad vėl susitikom čia, dabar, netikėtai. Praeity susipažinome liūdnesnėmis aplinkybėmis – ligoninėje karštą vidurvasarį. Gydėmės kūną, o gal sielą..? Nebepamenu. Nebesvarbu. Tik siaubingai keista prisiminti tuos tvankius vakarus ant suolelių kieme, kai netikėtai pašokdavau, prisiminusi, jog tuoj užrakins dušą. Ir dar mano antrąją dieną tame vaikystės pasaulyje, kai jis nuramino mano tekančias akis.

Šiandien čia karrtu treniruotėje. Švyti akys. Pavojus kaista kartu su kūnais ir atsitiktiniais žvilgsniais kartojant pratimus. Po penkiasdešimties minučių susinepatoginusi dėl išsitaršiusių plaukų ir išraudusio veido prieinu persimesti dar keliais žodžiais. Ne, jis dabar neis į baseiną. Rrrr.. Bet šypso. Jo akys gilios, jaučiu artimą nuoširdų ryšį: juk pragyvenome skyriuje sunkiausios mūsų patirties vidurvasarį. Paklausė, ką veiksiu savaitgalį. Wiii!!!

Po minutės pasišokinėdama ir švytinti jau lekiu link rūbinės. Matau jį užbėgantį laiptais. Energingai stiprus ir pavojingas kiekvienas žingsnis. Nukrečia mane lyg elektra. Norisi spygauti. Kas man? Tarsi nežžinočiau, jog rytoj eisime tik puodelio arbatos ir pasivaikščioti po senamiestį. Paskui gal parveš namo, gal pakvies pažiūrėti filmą pas jį. STOP!!! Fui fui fui! Visomis valios pastangomis bandau blokuoti tolesnes fantazijas. Taip negalima! Atmintyje iškyla kiti vidurvasario epizodai: jis skambina žmo

onai į kitą šalį, klausia, kaip vaikai. Tačiau kodėl jis vis dar Lietuvoje? Kodėl negrįžta pas ją? Gal griūvanti santuoka. Žinau – jie ir anksčiau turėjo paslapčių.

Sutrikęs man šis vakaras. Paskambins? Nenumalšinama pagunda. Mačiau, juk mačiau, kad jo akys švytėjo! Jaučiu neištversiu, jei tiesiog gersime arbatą. O jis? Kiek žinau ištikimas. Bet ar ištvers? Pažįstu tą žvilgsnį, jį taip lengva sugundyti. Nenoriu būti santuokų griovėja! Bet negi negaliu sau leisti vieno vakaro nuotykio? O kaip atsiskaitysiu su savo sąžine? Bijau, jog gali tekt iššluot visą sąskaitą ir dar skolintis už nemažą kainą. O dar baisiau, jei man įkris į sielą ir nebeiškrapštysiu. Nenoriu įklimpti su vedusiu! Nenoriu. Bet tebematau jo akis, bet pagunda mane užvaldė. Na, kodėl vis dar tyli telefonas?

6 thoughts on “Pagunda”

  1. viskas gyvenimiska ir zmogiska….bet…tik…ir;)
    o jojojjjoj… PASIilgau KAZKO LABAI LABAI..gal…tiesiog isimyleti?:-)

    Reply

Leave a Reply to feja Cancel reply