O juk kartais ima ir nutinka…

Prieš keletą dienų gavau gerą pamoką apie tai, kad kai nežinai, tai ir širdies (mano atveju smegenų) neskauda… Vilkausi namo po beprotiškai sunkios dienos, bet dar iš nuovargio limpančiomis akimis bandžiau grožėtis aplikui šėlstančiu pavasariu… Rankinėje įkyriai skambėjo mobilusis… Palauks… Perskambinsiu…

Po sočios vakarienės palaimingą drybsojimą ant sofos vėl nutraukia telefono skambutis. Draugė visai nevaldydama emocijų žeria, kad mus ištiko baisi katasrofa (tuo metu aš dar ironiškai paklausiu ar mes visi mirsim, ar mirs tik panikuojantys?): prie Sankt Peterburgo sprogo atominė elektrinė. Penkių sekundžių pauzė (kurios metu mano galvoje praslenka klaikūs vaizdai iš dokumentinio filmo apie nelaimę Černobilyje), o po jos – draugės lavina komentarų apie tai, kad ignoruoju spaudos ir televizijos keliamą pasichozę… Apima keistas jausmas, kad, kol aš ir kiti paprasti mirtingieji sėdėjo automobilių kamščiuose, stovėjo parduotuvių eilėse ar tiesiog miegojo, pasaulyje kažkas nulėmė milijonų likimą…

Įsijungiu kompiuterį ir virpančiais pirštais renku vieno naujienų portalo adresą… Taip, apie tai žinutė yra, tačiau taip pat yra ir patvirtinimas, kad pavojus netikras… Kažkas labai nevykusiai „pajuokavo“…

Atsitokėjusi po pirmo įspūdžio nejučia pralinksmėjau, kad nugyvenau dar vieną nuostabią dieną, nors ir pralėkusią beprotišku ritmu… Ir rytoj bus tokia pat puiki diena…

Toks „klaidingas aliarmas“ primena, kad kiekviena nuotabia akimirka verta pasidžiaugti, nes nelaimės kartais tiesiog ima ir nutinka…

Comments are closed.