Lauke vakar drėbė sniegą, o šiandien lyja, lyg būtų vasaros vidurys… Netvarka…
Mano mažame butelyje šiandien viskas lyg tyčia ne savo vietose: radau tik vieną šlepetę, užrašų knygelė slėpėsi po batų dėže, o telefono kroviklis po šaldytuvu. Niekada neieškočiau pėdkelnių knygų lentynoje, bet būtent ten jas radau… Netvarka… Esu visiškai tikra, kad jokios piktosios dvasios (ar šiaip smalsuoliai) šiandien nė už ką neliestų mano darbo stalo, nes būtų priblokšti saldainių popieriukų ir kavos podelių kolekcijos, bei naujo dokumentų rūšiavimo būdo, kuris vadinasi „Mesk viską į vieną krūvą“… Nuoširdžiai niekam nepatarčiau šiandien atidarinėti mano drabužių spintos, nes krentančios rankinės, paltai ir lagaminai gali užgriūti lyg sniego lavina Alpių kalnuose… Netvarka…
Pati didžiausia netvarka šiandien yra mano sieloje…
Slampinėju po namus vis tuo pačiu “vonia – balkonas” maršrutu ir net neįsivaizduoju, ko pirmiausiai imtis… Toks nenusakomas, neapčiuopiamas jausmas… Į galvą lenda įkyrios, bet nerišlios mintys apie nebaigtus (tiksliau – net nepradėtus) darbus. Niekaip negaliu apsispręsti, sergu gripu ar ne, ir vis atidėlioju kompiuterio įjungimą, kuris reikštų, kad teks ką nors (arba – šį tą) veikti… Netvarka…
Slenka ištęstos akimirkos… Man net neliūdna… Tiesiog esu truputį (na o gal ir gerokai) apatiška pareigai, skubėjimui, vertimuisi per galvą…Šiandien man tiesiog patinka sėdėti ir spoksoti į netvarką… Sėdžiu ant kilimo su pačiu negražiausiu puodeliu žalios arbatos (o juk paprastai mėgstu dailius, iš stiklo keramikos) . Nekenčiu žalios arbatos, bet juk šiandien netvarka… Tiesiog sėdžiu ant savo mėlyno kilimo… Sėdžiu ir apie nieką negalvoju…
Lauke jau temsta… Girdėti praeivių žingsniai ir po jų kojomis čežatis ledukas… Vadinasi jau nebelyja… Šala… T e r e i k ė j o i š l a u k t i… Pamažu imu dėlioti daiktus į jų vietas ir mintyse sudarinėju laukiančių darbų sąrašą… Grupuoju ne pagal svarbą, o pagal malonumą… Juk negaliu nerti stačia galva, nes grįš netvarka…
Comments are closed.