Neparašyta odė draugystei

Šį kartą noriu su Jumis pasidalinti pačiomis šviesiausiomis savo mintimis apie draugystę arba tiesiog – sielos ryšį.

Neabejoju, kad daugelis savo kelyje esate sutikę žmogų, kurį vadinate savo sielos broliu ar sese – jis kalba Jūsų kalba, moka skaityti Jūsų tylą, jis jaučia, kada Jums liūdna, vieniša, jis turi ryšį su Jumis, nesvarbu kokiu atstumu būtumėte vienas nuo kito nutolę.

Šį kartą nekalbu apie mylimųjų ryšį. Nors mylintieji taip pat įgauna gebėjimų jausti kits kitą. Bet taip pat greitai gali jį ir prarasti, kai tas ryšys nutrūksta (tai tik mano subjektyvi nuomonė). Na o sielos ryšys gali tęstis visą gyvenimą ar bent jau labai ilgai…

Nepriklausomai, kaip dažnai Jūs matotės, kiekvieną kartą susitikus, nereikia pradėti naujai, nereikia maivytis ar „groti“ preliudijų… Susitinkate – ir gera: norisi viskuo dalintis, apie viską pasipasakoti, pasiguosti, dar kartą išgyventi patirtus ryškiausius nuotykius, „pablevyzgoti“, išklausyti, pasikeisti lauktuvėmis (juk, kai lankotės kitoje šalyje, būtinai pagalvojate apie savo draugą ar draugę – ir nuperkate bent kažką simboliško, arba tai, kas tikrai ją ar jį nudžiugintų, nesvarbu, kiek tai kainuoja).

Toks jau yra tas sielos ryšys. Tai ta pati draugystė – tik išlaikiusi visus išbandymus, nugalėjusi visus EGO pasireiškimus… Juk ir pykstame mes stipriausiai ant tų žmonių, kuriuos labiausiai mylime.

Kai esame abejingi, mums vis tiek, ką žmogus apie mus galvoja, kaip vertina mūsų poelgius, patinkame jam ar ne… Bet jei tik turim ryšį, viskas įgauna kitą prasmę – mums labai svarbu, ką mūsų Jis (Ji) galvoja apie mūsų mylimuosius, kaip priima kitus (mažiau artimus) draugus, ar jam patinka mūsų stilius… Mums visuomet norisi padaryt kažką, kad draugas mumis didžiuotųsi…

Aš laiminga, nes turiu sielos draugų. Ypatingai džiaugiuosi draugėmis. Tai didelė dovana, kurią man vis dar dovanoja gyvenimas. Pasigirsiu turiu jų 7! Ir jos visos skirtingos – tiek išvaizda, tiek pomėgiais, tiek savo vidiniu pasauliu… Bet, kai retomis progomis, mes susitinkame draugėn – tampame lyg vientisas, įvairiaspalvis, daugiabriaunis kristalas (va taip norėčiau mums simboliškai pavadinti). Įsivaizduojate?

Neseniai Gedimino prospekte mane „pagavo“ jauna žurnalistė su klausimu „kam parašytumėte odę..?“, net nepagalvojusi atsakiau „meilei“. Šiandien atsakyčiau kitaip – draugei, draugystei.

Senovės Kinijoje sielos ryšys tarp mergaičių ir moterų buvo vadinamas žodžiu – Laotong. Labai gražią istoriją apie šią sielų draugystę pasakoja Lisa See savo knygoje „Baltoji gėlelė ir sparnuotoji vėduoklė“.

Autorė, remdamasi Kinijos moterų gyvenimo istorijomis, man atskleidė labai įdomių faktų: moterys šioje šalyje nuo pat vaikystės pratinamos žengti skausmo, kančios ir atsidavimo žingsneliais (joms buvo rišamos kojos, kad neaugtų ir atitiktų standartą, jaudinantį vyrus), sugebėjo susikurti sau erdvę, į kurią negalėjo įžengti joks vyras. Tai erdvei ir draugystei išsaugoti jos susikūrė raštą, vadinamą nu šu, kuriuo rašydavo viena kitai laiškus ant sparnuotų vėduoklių.

Kai laotong atvažiuodavo į svečius (jos lankydavo viena kitą), net jei kažkuri iš jų gyveno santuokoje, vyras privalėdavo gerbti šį ryšį, užleisdamas savo įprastą vietą namuose (ir miegamajame). Ir vyrai dažniausiai „paklūsdavo“ (juk nebūdavo lengva) šioms nerašytoms moterų draugystės taisyklėms. Laotong visą svečiavimosi laikotarpį (kartais jis trukdavo iki 2 savaičių) gyveno tame pačiame kambaryje, dalindavosi savo išgyvenimais, patirtimi, paslaptimis…

Pasidalinau šia informacija su Jumis, norėdama sužadinti smalsumą (tiek vyrų, tiek moterų) pamąstymui – ar dažnas vyras šiandien tikrai supranta šį moterų poreikį – būti ryšyje su draugėmis, atsipalaiduoti tik moteriškoje draugijoje, turėti paslapčių… jau nekalbu apie draugės svečiavimąsi ilgą laiką šeimyniniuose namuose.

To paties klausiu ir moterų, kurios saugo „savo“ vyrus (draugus) nuo vyriškų pasibuvimų – rungtynėse, žvejyboje, bare, kalnuose… Kiek turime pasitikėjimo vienas kitu ir tolerancijos tam, kad mūsų artimas žmogus gali turėti stiprų ryšį dar su kažkuo (nebūtinai mes vieninteliai), ir tas ryšys jam yra labai svarbus.

Kai įsimylime, dažnai prarandame draugus, -es. Kurį laiką norisi būti tik su mylimuoju… Draugės ir draugai nukeliauja į antrą planą… ir tai natūralu (kuriam laikui). Bet, kai sunku, kai jaučiamės įžeisti ir įskaudinti mylimo žmogaus, tuomet prisimename tą tikrąjį draugą, kuris visuomet buvo kažkur šalia… bet kuriuo metų laiku, bet kokiu oru, – lyjant ar sningant, – bet kokiu paros metu – dieną ar naktį, pasiruošęs TAVE išklausyti, išgirsti, priglausti, paguosti…

Berods Wiljamas Sarojanas yra pasakęs „visuomet reikia turėti Kažką šalia, kuris net žinodamas, kad tu blogas, vis tiek myli tave.“

…Aš žinau, kad įskaudinau vieną savo draugą, bet nežinau, ar jis sugebės mane priimti, klystančią, suklydusią…silpną.

Mano Laotong (sielos draugė) yra parašiusi labai paprastą, bet man labai gražų eilėraštį (prieš 20 metų):

„tavo veido ieškau lietuje tavo veido – savo veido rask mane, kaip aš radau tave nepaleisk, kaip aš tave paleidau

sugrąžink į žemę iš sapnų sugrąžink iš liūdesio į džiaugsmą leisk pajusti šilumą delnų glostančių neiškentėtą skausmą

tavo veido ieškau naktyje tavo veido – savo veido rask mane, kaip aš radau tave nepaleisk, kaip aš tave paleidau“

…Ji turbūt jau ir pamiršo savo eiles, o aš jas dainuoju iki šiol… jos man – apie Sielos ryšį.

Comments are closed.