Vilnius penktadienio vakarą. Vasaros vakarą. dar nesutemę, bet jau greit leisis saulė – rausta dangus. Oras, atslūgus kaitrai, dvelkia malonia nakties vėsa. Gatvėse šėlsta būsimos nuotakos vienais apatiniais, o bernvakario dalyviai klijuoja praeivėms širdeles ir gundo nuo vedybų atkalbėti jaunikį. Muzika sklinda iš “Paryžiaus kavinės”. Pilies gatvėje lyg Monmartre skamba akordeono melodijos. Viskam pritaria katedros bokšto laikrodžio dūžiai. Ar pajutot tą dvasią? Tą miesto alsavimą?
Tikiuosi ši ilga įžanga padėjo Jums įsijausti į Vilniaus ritmą, kvapą, gyvybę. O šio šėlsmo centre – žmonės. Apie juos ir norėčiau papasakoti. Pasipila į gatves nusimetę kostiumus ir dalykiškas minas. Jie atrodo tokie kitokie – tiesiog atsipalaidavę… Gal dėl to, kad prieš akis dvi laisvos dienos, o gal dėl pavartoto alkoholio… Ir toks jausmas, kad visi užsikrečia šia euforija. Įtraukia magiški intymūs pokalbiai prie Barbakano. Lengvas apsvaigimas virsta šypsena, juoku, einant Vokiečių gatvės podiumu. Būna gera – malonus nuo kasdienybės nutolęs svaigulys.
Ilgai gyvenusi tokių penktadienių ritmu pradėjau jausti, kas gi už jų slypi … Tai medžiotojo instinktas. Vyrai atlieka grynųjų išėmimo iš bankomatų ritualus ir sėda į savo automobilius (pageidautina prabangius). Medžioklė prasideda. Eina gatvėmis, sėdi lauko kavinėse ir gaudo praeinančių merginų siluetus, iškirptes ar žvilgsnius. Čia jau pagal skonį ir drąsa. Merginos irgi tik atrodo naivios… O iš tiesų dvi valandas staipėsi prieš veidrodį, kad tų žvilgsnių pagautų kuo daugiau. Norėtų dėmesio, pašokt ir vyno. Gal ir gaus…
Atrodo gan paviršutiniška, bet iš tiesų gilu. Apsidairykit. Sakysite, kad ta abipusė naktinė medžioklė tėra tik nuotykių ieškojimas? Nesutinku. Nutinka kartais, kad rytą nebenori prisiminti su kuo ir ką ir kur… Bet giliai juk mes visi vienodi: bijodami atvirai prisipažinti, kad ieškom meilės – susimedžiojam žmogų nors vakarui. Ir žiūrim įdėmiai, vertinam. Kaskart, kai nieko neišeina ir lieka tik kartus ir pagiringas prisiminimas, nuliūstam. O praėjus savaitei su apsimestiniu lengvabūdiškumu vėl traukiam į medžioklę. Tas šiek tiek nenatūraliai džiaugsmingas penktadienis toks dėl to, kad vėl pajuntam viltį, jog galbūt šįvakar nutiks kažkas labai svarbaus. Bet negalima to atvirai parodyti ir per daug tikėtis, nes dideli nusivylimai niekam nemieli. Taigi mes slepiam nuo savęs artumo troškimus, kurie per stiprūs, nerūpestingai šokdami klube, kol nebelieka jėgų net nusiminti. Paviršiuj nardyti tiesiog saugiau…
Comments are closed.