Mama, ką man daryt?||Santykių dilemos

Niekada nekreipdavau per daug dėmesio į jaunesnius vyrus. Ironiškai šypsodavauvausi, kai draugų rate kalba pakrypdavo apie poras, kuriose amžiaus skirtumo rydyklė krypsta ne merginos naudai. O kur dar visi visuomenės primesti stereotipai apie „mamytės“ kompleksą ir „alfonso“ vaidmenį. Gal čia buvo truputį per sūriai, bet tokio santykių modelio – moteris ir jaunesnis vyras – mano vaizduotė nenorėjo piešti… Be to, karti draugės patirtis buvo puikus pavyzdys, kaip nereikėtų elgtis, kad netektų gailėtis. Sakau „buvo“, nes pati „netyčia“ įmerkiau abi kojas į šią balą.

Kai pirmą kartą mačiau poną X (taip jį pavadinkim dėl nenusakomo jo statuso mano tvarkingoje santykių su vyrais hierarchijoje), pagalvojau, kad vaikinui reikėtų atlikti kokį nors brandumą patikrinantį testą, o paskui pasikonsultuoti apie tam tikrus socialinius gebėjimus. Svarbu paminėti, kad ponas X, yra žmogus su kuriuo esu priversta bendrauti labai dalykiškai, tad jo vėjavaikiškumas iš karto krito į akis.

Įdomu tai, kad „staigmenos“ prasidėjo visai netikėtai ir visos vienu metu: atsitiktiniai prisilietimai, dviparsmiški pasakymai, keisti žvilgsniai, komplimentai…

Nors iš pradžių mano reakcija buvo labai neigiama: jis jaunesnis ir mane tik erzina, bet žiūrėdama į pono X atkaklias pastangas, pamažu ėmiau „atitirpti“. Pati to nenorėdama leidausi įtraukiama į labai keistas taisykles turintį žaidimą. Nors mūsų bendravimas ir liko dalykiškas, nuolatinis flirtas vis pakursto ir taip lakią moterišką vaizduotę, o kartais net pagaunu save galvojančią – „o kas būtų, jei būtų“…

Kas man iš viso šito? Beveik nieko… Tris minutes trunkantis niekuo nepaaiškinamas džiaugsmas po telefono skambučio… Pamirštas kojų skausmas dėvint aukštakulnius… Priekaištai sau, kad elgiuosi nerimtai… Ką daryti jei man patinka taip elgtis?

Comments are closed.