Šventės baigėsi. Nežinau kaip Jūs, bet aš lengviau atsikvėpiau… Pagaliau vėl normali kasdienybė. Tik nereikia pamokslauti apie didžią švenčių dvasią ir primirštą dvasingumą. Prisipažinkim, kad dažniausiai tai tik skambūs žodžiai, o realybėje per Kalėdas viskas būna ne taip džiugu…
Apie tokią neparadinę Kalėdų pusę šiandien ir noriu pašnekėti. Taigi su kuo man asocijuojasi ši šventė? Visų pirma su gausiu Kalėdų stalu. 12 patiekalų per Kūčias. Ir viskas taip skanu, taip noris paragauti… Kitą dieną kepta višta arba žąsis. Dar nepamirškime saldainių, tortų ir šokoladinių Kalėdų senelių. Rezultatas – pasirodo per 3 dienas įmanoma priaugti 2 kilogramus! Šiandien liūdnai žiūriu į svarstykles ir suprantu, kad šios šventės man kainuos ne vieną valandą sunkaus darbo aerobikos treniruotėse (mėgstamas pilatesas čia per silpnas ginklas) ir bent savaitę be saldumynų. Liūdna… Po švenčių lieka antsvorio pagirios…
Kitas Kalėdų ypatumas – susiėjimas su giminėmis. Daugelį jų matau tik per šias šventes. Gal aš jiems atrodau pasikėlusi pana iš sostinės, bet man nuoširdžiai sunku bendrauti su giminaičiais, su kuriais nejaučiu jokio artimo ryšio. Aš suprantu, kad mes vieno kraujo, bet juk visą gyvenimą susitikdavom vos kartą arba du per metus! Tai apie ką gi man šnekėtis su kvadratiniais pusbroliais iš Panevėžio? Ir ką atsakyti seneliams, kai klausia, kaip man sekasi? Žinoma, šypsausi, kad man viskas nuostabu, o mintyse keikiuosi, kai eilinį kartą visos giminės akivaizdoje aptarinėjama, kad man jau laikas būtų susirasti berniuką, nes liksiu sena pana.
Kitas mane baisiai erzinantis dalykas per Kalėdas – alkoholis. Pritrūkom duonos, taigi ieškojau veikiančios parduotuvės. Radusi nustebau… Eilė. Visi be išimties pirko degtinę… Stikliukų kilnojimas ir girtos šnekos mane varo į neviltį. Bet turiu prisipažinti, kad gulėdama prie gausaus stalo su gausia gimine ir aš išmaukiau daugiau nei derėtų vyno taurių… Vis šiek tiek lengviau pasidarė…
Taigi tiek belieka iš to dvasingumo susidūrus su realybe. Ar aš viena tokia? Man rodos, kad panašiai daugumoje šeimų. Kalėdos tarsi tampa pareiga šeimai su nervingu persivalgymu. Kaip būtų gera tas šventes leisti taip, kaip iš tiesų norisi – su draugais, namuose, su knyga… Tiesiog pagal nuotaiką. Dar norėčiau eiti į mišias ir Bernardinų bažnyčioje aplankyti prakartėlę su gyvais gyvuliukais. Bet pas mus giminėje nėra tokios tradicijos…
Gal paskutiniu metu tapau per didele cinike ir pesimiste. Gal čia tik mano problema, kad nesugebu į Kalėdas pažvelgti giliau. Dovanokite. Įtikinkite. Pasidalinkite. Ramaus Jums pošventinio poilsio.
Comments are closed.