Kodėl taip sunku išsiskirti?

Skaitydama “Darnios poros” forumus arba įvairius moteriškus žurnalus, vis susiduriu su viena skaudžiausių temų – skyrybomis.  Šįkart noriu pažvelgti, kas gi trukdo tiesiog vieną vakarą pasakyti “sudie”, apsisukti ir išeiti… Kodėl nuo sprendimo skirtis priėmimo iki jo įgyvendinimo poros kartais tąsosi metų metus?

Prisirišimas. Kaip dažnai girdžiu merginas sakant, kad jos tiesiog priprato prie draugo buvimo šalia, atostogų kartu, reguliaraus sekso arba paprasčiausiai prie pramogų, kurias jis dovanoja. Taigi nors akivaizdu, jog santykiams augti nebėra vietos, lieka drauge, nes nesinori atsisakyti įprasto gyvenimo. Na ir kas, kad tapo artimi labiau kaip brolis ir sesuo, o ne kaip įsimylėjėliai…

Baimė, kad skaudės. Skyrybos nebūna lengvos. Mėnesiai, o kartais ir metai gedėjimo bei ilgesio ne vieną parklupdo ir nusviedžia į ašarų ar stebuklingą užsimiršimą duodančių svaigalų pasaulį. Arba į maratoną per svetimas lovas beviltiškai bandant rasti buvusių santykių pakaitalą.

Nenoras likti amžinoje vienatvėje. Visi aplink sako, kad bus dar tų vyrų. O jei nebus? Jeigu jis buvo man skirtas, o aš to neįvertinau ir paleidau savo gyvenimo šansą? Kas jei niekada daugiau nesutiksiu tokio, kurį pamilčiau, o jis pamiltų mane? Ir šiaip bėgant metams galimybės ir pasirinkimas mažėja…

Dar būna nenoras keisti savo gyvenimo. Na ir kas, kad jis nuobodus, kad jau seniai be ugnelės… Bet savas ir pažįstamas. Kartais norisi ramybės, o ne sukrėtimų.

Tai tik kelios priežastys, yra daugiau. Gal šiuo dienoraščiu jau kartojuosi ir vėl vartau tas pačias, jau šimtą kartų gvildentas temas, bet žiūriu pro savo minčių langą į gyvenimą ir eilinį kartą jaučiu skyrybų dvelksmą aplink. Daugiau nieko. Tuščia. Gal tai dėl rudens… Ką gi, pradedu laukti pavasario…

Comments are closed.