Didelės ir mažos pastangos

Šiandienos tinklaraščio įrašo temą įkvėpė mūsų skaitytojos, pasivadinusios “jinais jinais” komentarai. Po straipsniu apie pyktį ir netoleranciją internete užsimezgė įdomi diskusija, kuri nukreipė mano mintis visai nauja linkme – tolyn nuo pradinės temos. Taigi šiandien noriu pasidalinti savo apmąstymais apie dideles bei mažas pastangas ir jėgas, reikalingas sumanymams įgyvendinti, tikslams pasiekti.

Paprasčiausias pavyzdys. Įprasta darbinė situacija – straipsnio užbaigimo terminas artėja, o dar tiek daug nepadaryta… Kaip elgtis? Per daug nepersistengiant parašyti kaip spėsiu ir kaip išeis ir atiduoti skaitytojų teismui? Ar vis tik paaukoti vieną kitą vakarą ar net naktį ir išspausti geriausią rezultatą, kokį tik sugebu? Skaitytojai bei viršininkai, žinoma, bus labiau patenkinti, jei pasirinksiu antrąjį variantą. Bet ar tai geriausia man? Aš liksiu neišsimiegojusi, pavargusi. Nobelio premijos ir stebuklingo algos pakėlimo irgi turbūt nesulauksiu. Savaitei po savaitės kartojantis tokiam scenarijui darysis vis sunkiau, jėgos seks, o galiausiai nuo persidirbimo gali nuvažiuoti stogas… Tuomet gerai nebus niekam, nors ir turėsiu parašiusi krūvą nuostabių darbų.

Turbūt daugeliui iš Jūsų pažįstamos tokios dilemos. Tik dažnai man atrodo, kad nuo mūsų valios mažai kas priklauso. Tarsi įgimta. Vienas į pareigas žiūri pro pirštus, gyvena atsipalaidavęs ir niekada nepersistengia, bet kažkaip praslysta. Kitas nemoka daryti atsainiai – yra tikras perfekcionistas. To rezultatas – persidirbimas. O atitinkamo įvertinimo neretai ir nesulaukia. Tik išsekina save.

Tai tik vienas pavyzdys. Tačiau panašūs scenarijai klostosi ir asmeniniame gyvenime, ir dar daugelyje sričių. Kad ir tarpusavio santykiuose. Kažkas labai rūpinasi antrąja puse, tenkina užgaidas jai vos piršteliu pamojus, negali atsipalaiduoti, nes bijo būti paliktas. O kažkas tiesiog myli kitą, bet visų pirma – save. Ir sukuria laimingus pilnaverčius ar bent jau sau naudingus santykius.

Tai vis tik kas geriau: ar persistengti, ar stengtis per mažai? Manau, svarbiausia rasti balansą. Atsirinkti, kas gyvenime svarbiausia ir toms sritims skirti daugiausiai dėmesio, o į kitas žiūrėti ne taip rimtai. Reikia mokėti apsispręsti, pavyzdžiui, ar norime turiningo asmeninio gyvenimo, ar karjeros. Nes viskam niekam neužteks jėgų. O išsekę tik tapsime našta artimiesiems.

Taigi ramybės Jums sprendžiant savo pasirinkimo klausimus bei vidinius konfliktus. Ir leiskite sau pailsėti bent per ateinančias šventes.

Comments are closed.