Kaip smagu, kad žmonės ne tik skaito mus, bet nori ir patys prisidėti prie šio blog’o kūrimo! Štai prieš kelias dienas mums parašė Nora ir pareiškė norą (tai bent žodžių žaismas gavosi! 🙂 ) dalyvauti mūsų tinklaraščio rašyme. Iškart atsiunte ir savo istoriją. Kuo tai įdomu? Nes tikra, gyvenimiška, kasdieniška, o kai kas – iki skausmo pažįstama. Pati tame atradau ne vieną sau artimą mintį.
Ką gi – Nora nori dalintis su Jumis ir mumis savo išgenimais? Prašom! Jūsų dėmesiui – pirmasis oficialus šios moters įrašas.
* * *
Ir vėl prekybos centruose pasirodė kalėdiniai žaisliukai… Kiek galima jų pirkti? Ir koks skirtumas, kaip papuošiu eglutę, juk vis vien niekas nepamatys… Niekas neužeis pasveikinti, niekas neatneš Kalėdų dovanos… Nebent Kalėdų Senelis. Girtas kaimynas, pavargęs nuo savo bambeklės žmonos… Bet ir jis neateis! Nes praeitais metais pasiunčiau velniop.
Nekenčiu Kalėdų! Anokia čia šventė – dovanų pirkimo manija. Gerai dar, jei uždirbi sočiai, o jei ne – belieka „maximų“ kinietiška produkcija po 5 litus – nukainuoti puodeliai su besmegeniais, dekoratyvinės lėkštutės išpaišaliotos hibridais… Prisikaupiau jų tuziną – „geros“ draugės padovanojo… Ačiū – nereikia man senmergiškų dovanų…
Geriau jau vilnones kojines numegztų, ar šaliką kokį dryžuotą. Kaip kad močiutė vaikystėje…Mama prisimenu prikepdavo visą maišą figūrinių sausainių – mėnuliukų, saulučių, žvaigždučių…Kartais juos kabindavom ant eglutės… Ir po vieną nukniaukdavau… nes nuo eglutės būdavo skanesni… Lyg magiški… Pamenu, sugalvodavau burtą–norą prieš suvalgydama, ir šventai tikėjau, kad išsipildys.
Vieną kartą prisisvajojau, kad gražiausias klasės berniukas pakviestų mane šokti per žiburėlį (taip vadinosi diskotekos tais laikais), ir įsivaizduojat – pakvietė! Net tik pakvietė, bet ir namo palydėjo. Dar ir į gimtadienį kvietė, bet gėdijausi, nenuėjau, nors labai norėjau. Prisiminiau, nes jis gimtadienį švęsdavo per Kalėdas, ir niekas iš draugų neateidavo… Netinkamas laikas gimti.
Gera prisiminti tuos laikus, kai kažkas kviesdavo švęsti gimtadienio – per pačias Kalėdas. Dabar jau tikrai eičiau. Bet, deja, niekas nekviečia. Kam reikalinga senmergės draugija…
Šlykštus žodis – senmergė. Reiktų susigalvoti kitokį vardą savo nenusisekusiai moterystės istorijai. Pavyzdžiui – laisvūnė. Be ryšio… Laisva, nepriklausoma moteris. Ačiū Dievui, kad nenusivylusi namų šeimininkė. Jau geriau laisva, bet ne apgaudinėjama, mulkinama „ištikimojo„ vyro… Žinom mes juos! Pažinčių portalai pilni tokių „ištikimųjų“: „ieškau patikimos sekso partnerės“, „norėčiau sutikti romantišką draugę“… Viskas aišku, kuo baigiasi poezijos vakarėliai… Šlykštu.
Nieko tikro ir nieko pastovaus. Idealūs santykiai – atgyvena… Parodykit man nors vieną laimingą šeimą, porą, kurie gerbia vienas kito nuomonę, laisvę rinktis, kurie mato vienas kitą, priima besikeičiančius, kurie kalbasi, kaip žmonės, apie viską, kurie mylisi vakarui atėjus ir palaimoje užmiega apsikabinę… Kurie ištikimi vienas kitam! Nėra! Vienetai!
“Būkit laimingi, gulintys lovose”- jau tris dienas sukasi galvoje užstrigusi Kardiafono dainelė. Toliau neprisimenu. Gal turit kas nors žodžius? Paklausyčiau su malonumu…Google paieška nesėkminga. O, gimė mintis – atsiliepkite visi, kam patinka ši daina! Kuriu klubą, Kardiafono dainų fanų. Šiaip, dėl įdomumo, ir kad Kalėdiniai žaisliukai „akių nebadytų“.
Gal rimtai reiktų atsipalaiduoti, nepriimti kaip netekties savo senmergystės (laisvystės:) ), tiesiog gyventi… Nieko nelaukiant. Juk ir taip aišku, kad laukiu To, kuris pasiklydo… Ir niekaip manęs neranda arba neatpažįsta prekybos centrų miniose, knygynų lentynose, teatro foje, rudenėjančiam parke…Aš vis dar laukiu jo, kaip Kalėdų Senelio. Melavau, kad nelaukiu. Juk taip paprasčiau – apgaudinėti save ir kitus…
Bet gal gana jau. Gal tiesiog pasakyti, kad liūdna ilgais rudens vakarais, kad šalta užmigti vienai (su knyga), kad skauda, kai kvepia Kalėdomis, kad sunku… kai sunku, kai nėra, kas paskambina, laišką parašo, paklausia „kaip tu?“.
Buvo, žinoma, kad visa tai buvo… Bet apie tai kitą kartą… Gal ir nesąmonė, bet nusprendžiau eiti pas psichologę, draugė rekomendavo… Ir pati pagalvojau, pamačius, kaip draugė keičiasi -sijoną vilkėti pradėjo, šukuoseną pakeitė, ruošiasi lankyti šokių terapijos užsiėmimus (skaičiau ir forume čia kurią dieną, kad žmonės pradedatuo domėtis)… Sako, padeda… Man dar anksti galvot apie šokius, bet dainų neatsisakau:
“Ant kalėdinės eglutės Supas raibosios gegutės. Nežinia, ką jos kukuoja, Nežinia, ką iškukuos, Šakomis keliauja voras, Nuo žvakučių vaškas laša, Tyška vaškas ant stalelio Su vokais neatplėštais.”
…ir vis tas Kardiafonas:) Gal ne šiaip sau, jei pasigilinus į šio žodžio prasmę – kardiafonas – tai prietaisas, kuris įrašo širdies dūžius, ritmą. Įdomu, ar plaka mano širdis? Ar taip, kaip norėčiau…O tavo?
Comments are closed.