Ar mes kada nors suaugsim?

Šiandien susimąsčiau, ką reiškia būti suaugusia. Ir kada mes tampame suaugusiais? Kai sukanka 18 metų? Kai paliekame tėvų namus? O gal taip ir liekame vaikais visą gyvenimą?

Man jau 24 metai, bet vis dar jaučiuosi lyg 16-metė. Ant lovos išrikiuoju savo minkštus žaislus, vakarienei kepu vaflius ir nekantriai laukiu, kada važiuosim prie ežero maudytis. Tikrai vaikiška… Kita vertus, turiu darbą, esu buvusi kazino ir nebeskaitau “Panelės”. Kurgi riba tarp buvimo vaiku ir tapimo suaugusiu? Gal ji susijusi su atsakomybe… Daugelis mano bendraamžių jau užima gana atsakingas pareigas. Bet ne kartą teko išgirsti, kaip pavargo būti savarankiški ir kaip nori namo pas mamą. Kai kurie blaškosi abejonėse, ar verta pirkti savo būstą ir įsipareigoti bankui 20 metų atidavinėti pusę atlyginimo. Suaugusiųjų rūpesčiai…  Tik penktadienio vakarais būna prisigeriam ir iki paryčių kalbamės kaip paauglystėje.

Ne taip seniai dar žiūrėdavau gatvėje į solidžiai atrodančius vyrus tvarkingais kostiumais, išėjusius iš biurų pietauti. Ir jaučiausi lyg maža mergaitė tarp rimtų dėdžių. Šiandien toje solidžiai atrodančioje minioje sutinku vis daugiau klasės ar kurso draugų. Ir niekaip negaliu priprasti matyti juos tokius pasikeitusius. Matyt suaugo…

Bet labiausiai mane glumina faktas, kad kai kurie mano pažįstami jau kuria šeimas ir augina vaikus. 24 metai pats laikas tuoktis, kaip rodo statistika. Bet aš jaučiuosi dar vaikas. Ir mano draugės vaikai: tekėti dar nesiruošia. Bet gal visą gyvenimą ir jausimės mažos mergaitės, nors aplinkiniai matys rimtas moteris… Keblu. Einu nusipirkti guminių meškiukų.

Comments are closed.