apsiniaukę sieros debesys

Jau tas spalis su savo lietum!!! Prabundi – lyja, dirbi – vis dar lyja, eini miegoti – lyja… Nei kur dėtis… Bet būdami maži mes juk mėgdavom lietų. Didžiausias smagumas būdavo išsmukti į lauką ir taškytis balose, prisemti guminius batus, iš visų jėgų šokti į vandens klaną ir aptaškyti pro šalį lekiantį draugą. Ir juoko visiems tada pilnos kelnės. Net ir to, aptaškytojo, šypsena išslysdavo pro surauktus antakiukus.

Bet šiandien toks pasilakstymas kaži ar nesibaigtų nuplikimu..?.. Rūgštūs lietūs, sieros debesys, smogas… Kažkaip tikrai pasistengėm, kad gamta supyktų ir taptų nedraugiška. Tai aš sau viena ir mąstau…

Gal imsiu ir išrūšiuosiu šiandien grįžus šiukšles.. Žinau, kad balkones voliojasi keletas tuščių butelių – pakilus stipresniam vėjui, net kraupu šiek tiek, kai jie jie ridinėdamiesi žvanga. Tai neturėtų rankos nukristi, jei juos šiandien surinksiu ir nunešiu priduoti. O pliusų kiek – ramybė (nieks nebežvngės balkone), tvarka (nes jie nuolat neranda tinkamos vietos ir mėtosi bet kur), ir nauda (juos perdirbs ir Gamta man padėkos).

Taip, vaikystė ir smagūs pasilakstymai po lietų nebesugrįš, bet bent jausiuos ramesnė – nuo šiandienos nustoju teršti gamtą!

Comments are closed.