Apie santykių pakilimus ir nuosmukius

Susitikimai su savo mergaičių kompanija kaskart man atneša įdomių idėjų pamąstymams. O nurimus linksmam draugių juokui, važiuodama namo autobusu mintyse paprastai jau dėlioju pamatus būsimiems dienoraščiams ir straipsniams. Vakar diena – ne išimtis.

Praėjusio vakaro nuotaika buvo persmelkta nerimo ir abejonių. Nors drauge mums buvo smagu, kalbos vis pakrypdavo į problematiškus santykius su vyrais. Gal kiek lengvabūdiškai, su ironijos gaida, bet dalinomės svarbiais išgyvenimais.

Viena skundėsi, kaip jai pabodo draugystės su vaikinu rutina. Po trejų metų, praleistų drauge, jiedu retai beišeina į kokius renginius, laisvalaikį leidžia namuose prie kompiuterio žiūrėdami filmus. Kitai kėlė abejonių ateities perspektyvos, nes visiškai nepraktiškas jos draugas nesiorientuoja buityje ir nemoka net sumuštinio pasidaryti. Kas laukia toliau? Jei susituos, visa kasdienių darbų našta guls ant jos pečių. Trečioji mergina guodėsi, kad jau keletą metų svajoja su savo mylimuoju pamatyti Paryžių, o pastarasis jos nėra nusivežęs toliau nei iki Trakų… O daugiausiai aistrų tą vakarą mums sukėlė vienos iš mūsų vaikino požiūris į vaikus: “galėsim turėt, jei norėsi…” O tu nenorėsi?!

Ir taip be galo. Visada randam trūkumų ir problemų, verčiančių abejoti santykių ateitimi. Pamatom ydas, kurių norėtume nematyti, kurios kelia sumaištį mūsų širdyse, kai klausiam savęs, ar su juo aš norėčiau sulaukti senatvės… O tokie mergaitiški pokalbiai paprastai baigiasi padūsavimais: kiek mes dar taip neaiškiai tąsysimės, ar tikrai verta atstumti naujai gyvenime pasirodžiusį džentelmeną, atkakliai kviečiantį į pasimatymus, nors žino, kad nesame laisvos. Ar iškilus konfliktams reikia juos spręsti, o gal geriau pasidairyti lengvesnių santykių…

Bet keisčiausia, kad ką tik mano išvardytos bėdos jau po kelių dienų kažkur išsislapsto ar nublanksta… Tada mūsų švytinčios akys išduoda – nuosmukio laikotarpis baigėsi. Ir ateina pakilimas, kai artimas žmogus atrodo tobulas toks, koks yra. Ir tada mūsų mergaitiški pasisėdėjimai būna gerietiški, nes jaučiamės mylimos ir mylinčios besąlygiškai. Dar prieš kelias dienas abejojusios santykių ateitimi, vėl tikim, kad radom savo vienintelius.

Taigi papasakojau, kokiomis nuotaikomis gyvename aš bei mano draugės. Ir noriu Jūsų paklausti, ar normalu, kad taip staiga keičiasi antrųjų pusių matymo kampas? Ar visiems būna tokie pakilimų ir nuosmukių periodai? Ar apsispręsti dėl bendros ateities reikėtų tik tuomet, kai visų abejonių nelieka? O gal atvirkščiai – dvejojame, nes realiai, be iliuzijų matome mylimuosius? Mano atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo to, kuris gamtos ciklas šiandien mano širdyje – ruduo ar pavasaris…

Comments are closed.