Apie kasdienišką meilę

Pavargau skaityti ir rašyti apie pasakiškas meiles, sudaužytas širdis bei gyvenimo tragedijas. Pavargau nuo didelių dalykų, nevaldomų aistrų ir karčios kančios temų. Todėl šiandien rašau apie meilę kasdieniškai.

Ko man reikia, kad kasdien jausčiausi mylima? Ne per gimtadienį, draugystės metines ar kitomis ypatingomis progomis, bet eilinį darbadienį. Paprastą pirmadienį norisi paprastų dalykų: kad išvirtų arbatos, nupirktų greipfrutų, paklotų lova. Jei vakare dar apkabina ir kartu pažiūri žinias, išvis pasaka… Dar svarbu miegas: jis būna minkštas ir švelnus, kai šalia jaučiu šiltą skaniai kvepiantį mylimo žmogaus kūną. Ir tiek užtenka mažai kasdienei laimei. Nesitikiu, kad kas vakarą namo partemps sumedžiotą mamutą – pakaks ir pirkinių krepšelio.

Ar svarbu kasdien girdėti, kad mane myli? Man nelabai. Svarbu matyti. Gal todėl, kad pasaulį labiau pažįstu akimis negu klausa. Svarbu matyti, jog dėl manęs truputį pasistengia ir daro mažus kompromisus mažuose dalykuose. Kas iš to jei kas vakarą aistringai kartotų “aš tave myliu”, o indus visuomet tektų suplauti man…

Kasdieniška meilė atgaivina po audringų savaitgalių dviese ir konfliktų aistrų. Ji leidžia kartu ilsėtis bei atsigauti po reikšmingų darbų. Nebereikia stengtis patikti, įtikti ar sužavėti – viskas lengvai, ramiai ir savaime. Tokia meilė teikia saugumą – jis su manimi, kai esu paprasta, kai neveikiam nieko ypatingo. Tokia kasdienybė tampa mielesnė nei šventės atskirai…

Štai todėl man patinka paprasta meilė. Dėl jos pilkos spalvos darosi šviesesnės, žiema trumpesnė, o kiekvienas vakaras reiškia pilnatvę. Mylėkite ir Jums sutems viena valanda vėliau negu kitiems…

Comments are closed.