Apie daiktus: einam apsipirkti?

Kas valdo mūsų gyvenimą? Daiktai. Ką veikiame laisvalaikiu? Apsipirkinėjame. Ko norim? Naujesnio, gražesnio, tobulesnio… daikto.

Tokios ir panašios mintys mane užplūdo praleidus dieną parduotuvėse. Reikėjo nusipirkti kelis DAIKTUS, o nusipirkau keliolika… Kodėl? Kažkas nesuvokiamo vyksta, kai užeini į blizgučiais, kvailom dainom ir akcijom atrakcijom viliojantį “Akropolį”. Tada prasideda: šitas daiktas man nebūtinas, bet kaip nenusipirksi, jei 50 proc. nuolaida, o šį galėčiau padėti savo kambaryje kaip papuošimą, ir dar tas kitas, kurio kažkada gyvenime gali prireikti… Ir patuštėja piniginė keliais šimtais litų… Grįžusi namo nesuprantu kam man reikėjo pirkti tiek šlamšto, juk jau ir taip turtas į spintas nebetelpa, o prieš akis dar žiemos išpardavimai…

Kodėl mums tokie svarbūs tapo daiktai? Panašu, kad esame visų pirma vartotojai, tik po to – žmonės.Gal taip rodom savo pranašumą? Kažkaip liūdna man žiūrėti, kai vyrai keičia automobilius ar būsto interjerą tik dėl to, kad nebemadingi. O moterų silpnybės… Mano vienu iš mėgstamiausių užsiėmimų tapo parduotuvėse matuotis skudurus. Ir esu tikra, kad užtektų pusės tiek kosmetikos, kiek naudoju… Velnias, įsitraukiau…

Bet beviltiškiausias ir liūdniausias visuomenės reiškinys yra šeimos šeštadienis prekybos ir pramogų centre. Tėvai su mažais vaikais tamposi po parduotuves, o po to eina valgyti picos ir žiūrėti kino. O kodėl jie nesiilsi gamtoje? Kodėl negali tiesiog visi kartu pabūti namuose?

Šiandien viskas atrodo taip netikra ir sintetiška: Kalėdos, šaldytos bulvytės fri, šuniukai stikliniuose akvariumuose gyvūnų parduotuvėse, farmacijos pramonė, švietimo sistema… Pasigendu šilto paprastumo. Bet gal viskas vyksta taip, kaip turi būti, nes tik ant to, kad perkame, laikosi visuomenė.