Tai kas, visgi, moka už kavą?

Skaitinėdama mūsų svetainės forumą, visai atsitiktinai aptikau diskusiją apie tai, kas per pasimatymą turėtų mokėti už kavą. Patys pasiskaitę pamatysite, kad nuomonių ten – gyva gausybė. Nuo neįtikėtinai liberalių iki kraštutinai nepajudinamų. Vieni teigia, kad jei tai pirmas pasimatymas – mokėti turėtų vyras. Nes taip gražiau, džentelmeniškiau, netgi radau pasisakymų, kad taip – vyriškiau. Kiti gi teigia, kad geriausia, kai moka tas, kas kviečia. Ganėtinai logiška ir paprasta argumentuoti savo veiksmą. Tokiu atveju išvengiama “vyriškumo” bei  “moteriškumo” dilemų ir karaliauja lygybė. Dar vienas įdomus teiginys: moku pati/pats už save, jeigu nematau santykių perspektyvos. Šiuo atveju apmokėjimas už kavą įgauna dar ir socialinio ženklo funkciją: susimoku pati, vadinasi, daugiau nesusitiksim, leidžiu mokėti tau – gali tikėtis dar vieno pasimatymo.

Skaičiau užvirusias diskusijas su dideliu smalsumu – buvo įdomu, ar galiausiai pavyks prieiti vieningą nuomonę. Daugeliui išsakytų dalykų pritariu – kai kuriems visiškai, kitiems iš dalies. Tačiau kuo daugiau skaičiau, tuo aiškiau formavosi mano pačios pazicija. Kadangi ji į viena forumo komentarą vargiai tilpų, naudojuosi tarnybine padėtimi ir štai – rašau atskirą rašinį apie tai.

Taigi kas turėtų mokėti už kavą, jeigu tai pirmas susitikimas? Čia aš turiu nesvyruojančią nuomonę – geriausia, kai kiekvienas susimoka pats už save. Pirmasis pasimatymas (kurio dažnai net nevadiname pasimatymu, greičiau – susitikimu) turėtų būti kuo mažiau įpareigojantis. Tai – tarsi apsižvalgymas, ar žmogus, su kuriuo neseniai susipažinai internete, gatvėje, vakarėlyje, tikrai toks įdomus, koks buvo pirmasis įspūdis (juk su neįdomiu net neverta eiti į pasimatymą). Tad kam save sprausti į rėmus ir apsikrauti dvejonėmis, kas turi mokėti?

Susimokėti už save – tai išlikti iki galo savarankišku ir atsakingu. Vadinasi, niekas neparodė savo didesnės valdžios, ar nuolankumo, nolaidumo, niekam nereikėjo nepatogiai pasijusti, jei suma už ABI KAVAS pasirodo didesnė, nei tikėtasi. Išliekate lygūs vienas prieš kitą ir nepaskatinate išankstinių lūkesčių nei sau, nei kitam. Sprendimas dėl kito susitikimo išlieka skaidresnis: šalutiniai veiksniai, tokie kaip “likau skolinga susitikimą”, nustoja trukdyti, ir gali laisvai sau galvoti tik apie tai,  ar žmogus, su kuriuo pastarąją valandą plepėjai prie puodelio kavos, sužavėjo kažkuo daugiau, nei vien pasisiūlymu sumokėti už kavą.

Suprantu tuos/tas, kurie pasiūlymą sumokėti už kavą sieja su džentelminiškumu. Viena vertus tai iš tiesų gražus poelgis. Tačiau kai kalbama apie pirmąjį susitikimą, man visai nesinori ieškoti šios vyro savybės piniginiuose dalykuose. Manau, džentelmeniškumas (kaip ir moterų emancipacija, beje) ir taip dažnai įgauna iškreiptą formą. Jo  ieškome daugiau smulkmenose, nei visumoje.

Tačiau jeigu vyrukas nesugebėjo viso pokalbio, bendravimo metu įrodyti, kad yra džentelmenas (o tai juk matyti ir iš to, kaip žmogus kalba, apie ką pasakoja, kaip sveikinasi), kažin ar pasiūlymas sumokėti už kavą tai atpirks. Visgi neretai manoma, kad taip. Vyrui tarsi suteikiama teisė pasitaisyti ir “bent jau sumokėti už kavą”. Tai vargu ar paskatins dar kartą susitikti, bet kartu leidžia vyrui šiek tiek reabilituotis. Ir tuomet situacijoje atsiranda dvilypumas – vyrukas mano, kad elgėsi labai teisingai, nes mat sumokėjo už merginą, tačiau jis nepastebi kitų savo klaidų, kurias galbūt padarė susitikimo metu.Tuomet merginai atsisakius dar kartą susitikti, jis sutrinka: “Tai ko velniai rautų, jai trūko?”. Tuomet mergina tokio vyruko akyse tampa tikra apsimetėle ir “kavos už dyką” ieškotoja.

Tokia tad mano nuomonė – kuo mažiau varžyti susitikimą papildomais aprobojimais ir skirti kuo daugiau dėmesio žmogaus pažinimui. Žinoma, visa tai rašiau turėdama galvoje pirmąjį susitikimą. Vėliau situacija paprastai įgauna kitą atspalvį ir pagreitį. Taigi jei susitinkate antrą, trečią ar ketvirtą kartą bus jau susitarimo reikalas, kas turi mokėti – mergina, vaikinas ar abu. Tereiks apie tai pasikalbėti. Žinau viena – jei žmonės nelaiko savo lūkesčių užgniaužtų, neišsakytų, rečiau ir nusivilia, nes išvengia nesusikalbėjimų.

Dar vienas dalykas: jeigu susitariate be problemų ir nekyla jokių klausimų, kas mokės, neieškokite ir gilesnių prasmių tame. Jau pats susitarimo faktas parodo, kad greičiausiai savo sprendimą dėl kito susitikimo priimsite pasikliaudami savo nuojata, o ne pastebėtomis nedidelėmis smulkmenomis.

Taigi pirmuose pasimatymuose linkiu Jums turiningo bendravimo, o toliau – sėkmingo susikalbėjimo ir gebėjimo susitarti.