Rytoj…

Nuo rytojaus aš nebesielgsiu kvailai. Dar valgysiu mažiau saldumynų, mažiau plepėsiu Skype ir nebemylėsiu niekšų. Neleisiu, kad mane skaudintų. Būsiu protingesnė. Nepaliksiu jiems galimybių irzlių silpnybių ribotume žaisti mano jausmais, žaisiu aš… Nuo rytojaus…

Kam nepažįstama tokia nuotaika ir tokie pažadai? Gera užsisvajojus gyventi iliuzijomis. Kad vieną dieną ateis stebuklingas atsinaujinimas, gaivinantis pasikeitimas… Kad išmoksiu būti tobula ir tobulai susitvarkyti savo gyvenimą. Dirbu dėl to iliuzinio rytojaus… Ieškau santykių ir karjeros galimybių, žadančių kažkokį mistinį pasitenkinimą ateityje. O yra tik šiandien. Su savo tingėjimu ir pažliugusiu sniegu. Rytoj juk bus tik dar vienas „šiandien“…

Aš dabar dar padarysiu tūkstantį neatidėliotinų darbų, o rytoj jau rasiu laiko mylėti save… Šiandien dar pabūsiu naivia mergaičiuke, tačiau atšventusi 25-tąjį gimtadienį, pradėsiu rimtai galvoti apie šeimą. Kiek daug tokių „rytoj“… Guodžiamės mintimis, jog našta, kurią tempiame, paslaptingai išgaruos, silpnybės pabėgs.

Iliuzija viskas. Rytojus gal bus geresnis nei vakar diena. Bet tobulas metas tiesiog neateis… Visada tykos rūpesčiai, retkarčiais nubėgs ašara… Ir visada tame bus grožio…

Todėl pagavusi akimirkos stebuklą nebedvejoju, ar verta užrašyti jį haiku iškart, ar atidėti ateičiai. Todėl nebeieškau įrodymų, kad mano mintys turi būti perskaitytos, o Dievo dovana išnaudota. Tiesiog darau. Dabar. Šią akimirką. Užmiršusi visa kitą…

Comments are closed.