Meilė – vienas gražiausių dalykų gyvenime. Visgi net ir ji kartais baigiasi. Tik dažnai neleidžiame sau to pamatyti ir tampome ją tarsi iškramtytą gumą, mėgindami suteikti bent šiokį tokį pavidalą. Deja, iškramtyta guma – ne molis. Jei nemokėjome meilės saugoti, kol ji dar ruseno, vargu ar pavyks prikelti, kai ją ištinka akivaizdi mirtis. Kaip išėjusį Anapilin žmogų gražiai palaidojame, taip ir pasibaigusią meilę reikėtų garbingai išlydėti iš savo gyvenimo. Ilgai užsisėdėję prie to, kas jau prarado skonį, kvapą ir net pavidalą, užkertam sau kelią pajusti naujus skrydžius. Visi mes trokštame rasti savo gyvenimo princą ar princesę. Bet jei vieną kartą pamėginę apsistojame ties ryšiais, kurie tiesiog ima ir nustoja teikti džiaugsmą, svajones galime pamiršti. Labai svarbu pajusti, kada meilė išsikvepia ir tampa tik pripratimu.
Dėstau štai čia ekrane savo mintis ir galvoju – kas jei dabar krūva porų sumanys skirtis vien todėl, kad būnant kartu sunkiau sekasi skristi, ar drugeliai pilve ne taip pat svaigiai plaka sparnais, kaip draugystės pradžioje?.. Taigi iškart skubu patikslinti savo mintis – meilė ne tik džiaugsmas. Ji ir sunkus darbas! Taigi keli pasitaikę nesklandumai neturėtų išgąsdinti. Reikia kovoti, reikia grumtis – tiek prieš savo prigimtį, tiek prieš įsisenėjusius įpročius, tiek prieš tingumą, tiek prieš įsigalinčią rutiną. Ir tik tada, kai niekas nepadeda, imtis drastiškiausių žingsnių. Bet jei jau kartą nusprendėte nutraukti ryšius, kurie kažkada teikė ir džiaugsmą, ir pasitenkinimą, reikia viską daryti ryžtingai. Nesižvalgant atgal. Gražiausi prisiminimai išliks tokie pat žavūs, jei nesistengsime jų iškelti ir sumaišyti su šiandiena. Vakar buvo vakar, o šiandien – šiandien. Todėl teisingai yra pasakęs vienas garsus rašytojas:”Negadinkime meilės draugyste – pabaiga yra pabaiga”.
Manau, blogiausias dalykas, kai šalia esantis žmogus ne tik nepadeda pakilti virš kasdienybės, bet ir tempia žemyn. Jei tai įvertinę, vis dar norite, tęsti savo santykius – sveikinu, tai tikrai meilė.
Comments are closed.