Ką sako močiutė…

… apie tavo vaikino kelnes?

Šiandienos įrašo pavadinimas atėjo iš sapno. Sapne, žinoma, regėjosi, kad ir mintis, kurią norėsiu perteikti, liesis skaldžiai ir įdomiai. Bet tokie jau tie sapnai – apgaulingi, niekšeliai. Vos prabudus arba išgaruoja visiškai arba toli gražu nebespindi logika.

Bet pavadinimas šįkart taip giliai man įstrigo, kad rašysiu apie tai, kaip kartais absurdiškai rūpinamės kitų nuomone. O gal nesirūpiname? Visgi pavadinimas susapnuotas, tad gal tame tiesos – mažai? Tad pasvarstykim…

Ieškoti antrosios pusės šiandienos skubėjimo pasaulyje, regis, išties nelengva. Darbų, tobulinimosi, naminių reikalų, nerimo dėl krizės maratone poreikis turėti žmogų, prie kurio gera prisiglausti vakare, kartais ištirpsta.

Tačiau šiandien mes visom keturiom už komfortą. Vadinasi, viskam, ką renkamės, keliame nemenkus reikalavimus. Geriau neturėti nieko, nei turėti bet ką. Todėl ir potencialiam partneriui taikome krūvas atrankos kriterijų: protingas, žavingas, dailus, susitvarkęs, dirbantis, uždirbantis, mėgstantis tą, aną, kitą  ir šitą, įdomus………. Nieko blogo – gerai žinoti, ko nori. Dar geriau, jeigu reikalavimai lankstūs, ir sutikę šaunų žmogų galime padaryti juose nuolaidų.

Tačiau net ir moderniam šiandienos pasaulyje kartais prasimuša netikėtos pastangos įtikti/patikti kitiems. Todėl, matyt, man taip ir patiko ši frazė iš miego: “Ką sako močiutė apie tavo vaikino kelnes?”. Absurdiška? Taip, lygiai tą patį manau! Na koks gi skirtumas, ką pasakys močiutė? Ir dar – apie kelnes!

Tačiau pažvelkime ne taip tiesiogiai… Visgi kartais būtent tai, ką pasakys močiutė/mama/sesė/DRAUGĖS/bendradarbiai ir dar šūsnis kitų žmonių mums sustabdo nuo, galbūt, labai gražių dalykų. Priklausomai nuo to, kelių žmonių nuomonė mums svarbi, reikalavimai potencialiam mylimajam gali padvigubėti, patrigubėti ir, oi, geriau net negalvoti apie tai, kokie kartais dideli gali atrodyti reikalavimai, ir koks mažytis “antrasis pusius”…

Manau, ganėtinai sunkiai paskui save tempiamės kitų žmonių nuomonių naštą. Dar būdami mažučiai mokėmės: “sėdėk tiesiai”, “nekrapštyk nosies”, “nečepsėk”. Taip, išties gerai, kad išmokome kultūros. Tačiau prisiminkime – daugelį tų mokymo lydėjo įspėjimas “Ką gi tetos/dėdės/ardarkasnors pasakys…?”. Ne tik lydėjo – daugeliu atvejų ir užstrigo.

Todėl nerašome vaikinui pirmos, nes negerai atrodys, todėl nekviečiame jo į pasimatymą, nes dar blogai pagalvos…. O jei pagaliau susirandame vaikiną, vyrą, dar kurį laiką su nerimu laukiame minutės, kai su draugu teks supažindinti savo aplinkos žmonės. Nes juk svarbu – ką JIE pasakys…

Galvoju… Gal kartais į tuos susitikimus, kur supažindiname savo potencialų mylimąjį su VISAIS KITAIS ateiname per mažai tikėdami jausmu ir per daug bijodami žodžių? Juk kartais jie plaukia ne iš širdies, o tik iš gerklės. Sakomi vien tam, kad nebūtų tylos, vėliau mus taip sukrečia, kad negalime nustoti apie tai galvoję.

Tad sau ir Jums linkiu labiau tikėti naujais santykiais ir mažiau galvoti “ką pasakys močiutė apie tavo vaikino kelnes”.

Nes gal pasakys, kad kelnės padriskusios… Bet galėsit atšaut, jog širdis – dailiai prižiūrėta.

Gero savaitgalio!

Comments are closed.