Dievas Mane ne darbui sutvėrė

Šįkart mano dienoraščio pavadinimas pasiskolintas. Užtat nuotaika originali. Linkėjimai princesei Rūtelei.

Pamąstykim apie darbą. Visokį. Nuo aštuonių iki penkių (valstybės tarnautojai), nuo aštuonių iki.. paryčių (auditoriai), neribotą (menininkai), slenkantį grafiką (mergaitės banke)… Dar, pavyzdžiui, būna darbas Gariūnuose nuo ketvirtos ryto iki pietų. Dar yra namų šeimininkės, auginančios pyplius, darbas. Prigalvoti galiu visokių. Ir išbandyti. Aš jau pakeičiau kiek… gal dešimt, gal dvidešimt. Ieškotoja arba nepritampanti tinginė. Vadinkit kaip norit – neįsižeisiu.

Vakar buvau pokalbyje. Mane pakvietė į blizgančią firmą darbui su bateliais uždarais galais ir siaurais švarkeliais. Ir kaip gi kitaip – tokio blizgančio CV negalėjo nepakviesti. Keletas matematinių uždavinių. Proporcijos. Nekenčiu svetimų skaičiavimo mašinėlių… Dar rašinėlis angliškai. Pokalbis, per kurį nenorom prisipažinau, kad pati nežinau, ko noriu…

Ir vakaras. Slogus. Tik sutemus pajaučiu visą dienos siaubą. Mane dusina. Iš tiesų dusina baimė ir įtampa, kurią sukelia blizgantys ofisai ir nešiojami kompiuteriai. Siaubas neleidžiantis užmigti visą naktį. Baimė. Ko..? Kad taip lengva užkibti. Nes taip turi būti. Mergaitė su prestižiniu diplomu turi kiekvieną rytą lygintis marškinukus darbui pagal grafiką. Poilsiui pagal grafiką, draugystei, seksui pagal grafiką… Kam dar?! Viskas pagal grafiką. Ašaros rieda pagalvojus, kokia didelė pagunda pasielgti taip, kaip reikia. Būti norma. Mėnesio pradžioje gauti atlyginimą už sukurtą pridėtinę vertę. Laukti ilgų savaitgalių. Gerti su kolegomis šampaną tradiciškai penktadieniais pažymint tos savaitės gimtadienius. Megzti tarnybinius romanus. Taip lengva už to užkibti, įsitraukti… Dirbti. O kada gyventi? O kame prasmė?

nerandu. Aš nematau tame gyvenimo. Gali būti prasmingiau, gali būti daugiau… Noriu vakarais nebūti tiek pavargusi, kad negalėčiau rašyti dienoraščio. Noriu turėti galimybę pažinti savo miestą vidury pirmadienio ir eiti į Akropolį šiokiadienių rytais. Tiek daug norų. Ir tiek daug sąžinės graužimo… Kas tikra, o kas tik tinginystė? Kas stiprybė, o kas silpnumas?

Gal kartais paprasčiau bandyti prisitaikyti, o ne pritaikyti pasaulį prie savęs. Taikyti save prie darbo, o ne darbą prie savęs… Aš pasimetus. Būti norma, net jei jaučiu, kad tai iš manęs išsunks sugebėjimą miegoti, valgyti, kurti..? Sakykit ką norit, teiskit. Bet pro purviną mikriuko langą pastebiu, kaip sukasi greta važiuojančios mašinos ratai, kaip žaviai purvini mano batai tokiu oru ir kaip kiekviena diena kvepia nauju stebuklu…

Ir tada suprantu – Dievas mane ne darbui sutvėrė. Esu sukurta būti silpna ir trapi. Esu mylėti ir būti mylima. Esu prasmė savo buvimu, ne savo darbais.

Comments are closed.