Dievas Mane ne darbui sutvėrė

Šįkart mano dienoraščio pavadinimas pasiskolintas. Užtat nuotaika originali. Linkėjimai princesei Rūtelei.

Pamąstykim apie darbą. Visokį. Nuo aštuonių iki penkių (valstybės tarnautojai), nuo aštuonių iki.. paryčių (auditoriai), neribotą (menininkai), slenkantį grafiką (mergaitės banke). Dar, pavyzdžiui, būna darbas Gariūnuose nuo ketvirtos ryto iki pietų. Dar yra namų šeimininkės, auginančios pyplius, darbas. Prigalvoti galiu visokių. Ir išbandyti. Aš jau pakeičiau kiek. gal dešimt, gal dvidešimt. Ieškotoja arba nepritampanti tinginė. Vadinkit kaip norit – neįsižeisiu.

Vakar buvau pokalbyje. Mane pakvietė į blizgančią firmą darbui su bateliais uždarais galais ir siaurais švarkeliais. Ir kaip gi kitaip – tokio blizgančio CV negalėjo nepakviesti. Keletas mattematinių uždavinių. Proporcijos. Nekenčiu svetimų skaičiavimo mašinėlių. Dar rašinėlis angliškai. Pokalbis, per kurį nenorom prisipažinau, kad pati nežinau, ko noriu.

Ir vakaras. Slogus. Tik sutemus pajaučiu visą dienos siaubą. Mane dusina. Iš tiesų dusina baimė ir įtampa, kurią sukelia blizgantys ofisai ir nešiojami kompiuteriai. Siaubas neleidžiantis užmigti visą naktį. Baimė. Ko..? Kad taip lengva užkibti. Nes taip turi būti. Mergaitė su prestižiniu diplomu turi kiekvieną rytą lygintis marškinukus darbui pagal grafiką. Poilsiui pagal grafiką, draugystei, seksui pagal grafiką. Kam dar?! Viskas pagal grafiką. Ašaros rieda pagalvojus, kokia didelė pagunda pasielgti taip, kaiip reikia. Būti norma. Mėnesio pradžioje gauti atlyginimą už sukurtą pridėtinę vertę. Laukti ilgų savaitgalių. Gerti su kolegomis šampaną tradiciškai penktadieniais pažymint tos savaitės gimtadienius. Megzti tarnybinius romanus. Taip lengva už to užkibti, įsitraukti. Dirbti. O kada gyventi? O kame prasmė?

nerandu. Aš nematau tame gyvenimo. Gali būt

ti prasmingiau, gali būti daugiau. Noriu vakarais nebūti tiek pavargusi, kad negalėčiau rašyti dienoraščio. Noriu turėti galimybę pažinti savo miestą vidury pirmadienio ir eiti į Akropolį šiokiadienių rytais. Tiek daug norų. Ir tiek daug sąžinės graužimo. Kas tikra, o kas tik tinginystė? Kas stiprybė, o kas silpnumas?

Gal kartais paprasčiau bandyti prisitaikyti, o ne pritaikyti pasaulį prie savęs. Taikyti save prie darbo, o ne darbą prie savęs. Aš pasimetus. Būti norma, net jei jaučiu, kad tai iš manęs išsunks sugebėjimą miegoti, valgyti, kurti..? Sakykit ką norit, teiskit. Bet pro purviną mikriuko langą pastebiu, kaip sukasi greta važiuojančios mašinos ratai, kaip žaviai purvini mano batai tokiu oru ir kaip kiekviena diena kvepia nauju stebuklu.

Ir tada suprantu – Dievas mane ne darbui sutvėrė. Esu sukurta būti silpna ir trapi. Esu mylėti ir būti mylima. Esu prasmė savo buvimu, ne savo darbais.

9 thoughts on “Dievas Mane ne darbui sutvėrė”

  1. atsikeliu ryta ir sakau sau; si diena bus nuostabi. geresne uz vakarykscia.neleisk saves uzvaldyti baimei,geriau, kai jai ziuri i akis nebijodama.tingejimas ne nuo deme.kartais malonu patinget.mano manymu per daug tavo galvoje minciu, o kai ju daug, pasidaro siukslynas ir nebesusigaudai ko nori. reiktu nereikalinga istrint. as sau taip darau.

    Reply
  2. O aš labai gerai suprantu Agnę. Kažkada, kai dar mokiausi mokykloje, nukeliavom su draugais į Litexpo vykusią informacinių technologijų parodą. Ir žinote koks buvo mano pirmas įspūdis? Mane šokiravo matyti tiek daug kostiumuotų vyrų ir moterų vienoje vietoje. Nustėrau suvokusi, kad tikėtina, jog po kelių metų ir pati tarp jų būsiu. Ne tai, kad teoriškai to anksčiau nebūčiau suvokusi ar kaip kvailutė tikėčiausi visą gyvenimą keliauti aplink pasaulį autostopu. Tiesiog tą dieną anas de žavu pirmąkart ryškiai drėptelėjo man į veidą. Ir šiandien jau kartais skęstu kostiumėlių minioje. Tik nežinau, ar gerai taip jaučiuosi. Gal todėl, kai galiu, atsibeldžiu į darbą su dviračiu ir džinsais. Ar atėjusi nusiaunu batus ir lakstau po biurą basomis… Gal todėl naujųjų išvakarėse plaukiau baidare Vilnele, o vasarą lėksiu į Tadžikijos Fanų kalnus. Taip, Agnyt, bijau, kad paskendusi "reikia" ir reguliarumo jūroje prarasiu save… tą trapią savo dalį, kuri vis dar moka pajausti amžinybę alsuojant į nugarą…

    Reply
  3. Taigi. Ne darbui. Bet be darbo, kaip zinia, negali sau nieko leisti. O tai vertybe? Gal… Jei esi trapus ir minkstas. Man ne. Man vertybe galeti savim pasirupinti. Darbas tai suteikia. Nenori dirbti, vadinasi is dalies nenori gyventi. Islepimas ir tiek.

    Reply
  4. Nejucia, perskaicius si rasinuka, man mintyse iskilo trapi, sviesiaplauke mergaite, kuria buvau pries gerus… daug metu. As irgi galvojau, kad darbas mane parklupdys i rutina. Bet kita vertus – darbas, tai galimybes. Vien tik myleti – uzdaryti save neuztikrintame rate. O kam to reikia? Niekam.

    Reply
  5. Kas nedirba, tas nevalgo. Ir cia faktas. Dirbt reikia, kad galetum save islaikyt, o reikia, reiskia reikia. Keisti man tokie isvedziojimai, kaip "nenoriu".

    Reply
  6. Zmones!!! Jus cia per daug rimtai! Mergina tiesiog pasidalino savo jausmais!Labai jau butu idomu suzinoti, ar nei vienas is jusu, atsidure ant to slenkscio, kai reikia pradeti dirbti, nesijaute keistai ir neaiskiai. Man tokiais atvejais labiausiai noris gryzti namo… pas mama 🙂 Agnei norisi nieko nedaryti, tiesiog buti mylimai. Na ir tai normalu 🙂

    Reply
  7. nepykit, bet tai savotiškas kvaištelėjimas, visiškas išglebimas…gal taip ir neteko nieko dirbti…jokių pareigų, jokios atsakomybės…

    Reply
  8. Labai taiklus straipsnelis.. O ypac paskutines eilutes… Siomis dienomis mane lanko tos pacios mintys.. Leiskit eiti gyventi…

    Reply

Leave a Reply to Rokas Cancel reply