Ar man reikia gražaus vyro?

Kartais taip norėtųsi pasinaudoti tarnybine padėtimi ir iš gausiosios Duomenų Bazės pasirinkti tą, kuris neabejotinai būtų visapusiškai tobulas jaunikis. Ir tada vaizduotei laisvę tik duok: ir mes susitinkam, ir jis šypsosi tarsi dievas, ir mes galime kalbėtis valand valandas, ir jis juokiasi iš mano pošktų ir jis gražus… Gražus..?

Stop. Pastebėjau, kad šią sąvoką naudoju tikrai labai labai dažnai. Gražus vaikinas, gražus vyras. Ir tema “ieškau vaikino”, draugių pasiplepėjimuose labai dažnai baigiasi fraze “jis turi būti gražus”. Ir šioje vietoje akis nori nenori ima badyti dvigubi standartai: viena vertus, šlykštimės, pykstame, burnojame, kai vaikinai pradeda aptarinėti praėjusios merginos grožį, nirštame, kad jų merginos rinkimosi kriterijumi neretai tampa nepriekaištinga išvaizda. Puolame postringauti apie tai, kaip “NE IŠORĖ SVARBIAUSIA!”, “TIKRASIS GROŽIS YRA VIDINIS”. O kai reikia rinktis pačiai..? Ar visada sekasi išlikti tiek pat tolerantiškoms, galvotoms ir pakančioms?

Peržvelgiu forumą… Tiriamaisiais tikslais… Ir ką gi – didžioji dalis dalyvių tikrai nesirinktų pilvoto, akiniuoto, prastai apsivilkusio vyriškio. Taip, seni (čia gi nesiryžtu sakyti, kas kam yra SENAS…) taip pat neįtrauktini į pageidaujamų jaunikių sąrašą. Motyvas: jau geriau būsiu viena, nei su bet kuo. Jeigu galiu rinktis, kodėl turiu rinktis eilinį…?

Tuoj pat pamėginu apibendrinti: būdamos vaikinų taikinyje, norime sužibėti įžvalga, protu ir būti vertinamos ne už išorę, o už vidinius turtus. Tuo tarpu ieškodamos dar ir kaip žvalgomės į tuos, kurių figūra it nulieta, akys žaižaruoja, o šypsena nepriekaištinga. Žinoma, vėliau stengiamės pažinti ir jų vidų! O kaipgi kitaip? Tai neabejotinai svarbu… Tačiau ta saldi pažinties pradžia… Na tikrai šauniau, kai ji leidžia ne tik sekti iškalbą, bet iš maitinti akis. Argi ne…?

Taip, postringauti raštu daug lengviau, nei kasdien sekti savo elgesį ir padaryti jį teisingą visomis prasmėmis. Tarkim man pačiai dabar tikrai aišku, kad vertėtų pasimokyti daugiau tolerancijos ir supratimo bei vengti dvigubų standartų. Jei kažką taikau sau, vertėtų prisiminti, jog tai galioja ir kitiems. Kaip sako lietuvių liaudies išmintis: “Kaip šauksi, taip atsilieps”. Bet jei ir siekiu šiuo įrašu ką nors perauklėti – tai nebent save. Monika, daugiau supratimo tau!

O pabaigti norėčiau štai tokia citata:”Kad ir kaip mes vertintume grožį ir vaikytumėmės idealių formų, galiausiai vis tiek grįžtame pastą, kuris moka prajuokinti”.

Comments are closed.