Vienatvės spalvos

Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama kas jis. Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas. /E.M. Remarkas/

Visi kartais pasijuntame vieniši. Vieni – dažniau, kiti – rečiau. Kaskart, kai mus atstumia, palieka, įskaudina… Kartais esame iš tikrųjų vieni, o kartais vienatvės jausmas užplūsta būnant tarp žmonių, draugų, artimųjų. Ir taip dažnai nesinori to pripažinti, matyti – atrodo, daug geriau kaip galima greičiau visa tai paslėpti ir pamiršti.

Vienatvės spalvos

Vienatvė spalvinga kaip vaivorykštė. Kartais viliojanti ramybe ir susikaupimu, siekiama. Kartais skaudi ir nepakeliama, gąsdinanti atstūmimu ir bejėgiškumu. O, kad galėtume ja mėgautis tik tuomet, kai patys to norime! Deja, bet tai ne mūsų valioje.

Kaip rašo psichologas C. Moustakas, vienatvė lydi mus visą gyvenimą, nuo pat gimimo, vos tik atsiplėšiame nuo motinos ir patys įkvepiame oro. Tik mes patys (vadinasi vieni) renkamės tai, kas gyvenime mums atrodo geriausia arba patys nusprendžiame už mus nuspręsti kitiems.

Tik mes patys patiriame ir išgyvename tai, kas vyksta mūsų gyvenime (kiti gyvena savuosius gyvenimus). Ir būtent todėl niekas negali visiškai, pilnai mūsų suprasti, kad ir kaip to norėtųsi. Skaudu, bet tai neįmanoma. Niekas negali už mus numirti – tai galime padaryti tik patys ir atskirai nuo kitų. Tokia realybė, toks žmogiškasis gyvenimas. Ir ką su tuo daryti?

Ko gero, lengviau į šį klausimą atsakyti galvojant apie tą vienatvę, kuria džiaugiamės. Juk tik būdami vieni galime susikaupti, pabūti su savimi, kurti. Tik tada, kai niekas neblaško, kai sustojame ir susimąstome, pažvelgiame atidžiau, mus gali aplankyti kūrybos mūza, įkvėpimas. Lygiai taip pat ramybės ir vienatvės norisi būnant gamtoje, klausantis muzikos, žiūrint meno kūrinius, meldžiantis. Tokios vienatvės ieškome, siekiame, ją vertiname.

Sunkiau, kai vienatvės jausmas mus aplanko būnant greta žmonių. Tada, kai esame nesuprasti ar nesuprantantys, atstumti, kažkuo išsiskiriantys iš kitų. Vieniši tarsi baltos varnos. Arba kuomet miršta ar mus palieka artimas žmogus – tokia vienatvė skaudi, jos nesinori liesti, matyti, jausti.

Bėgimas nuo vienatvės

Sakoma: nuo savęs nepabėgsi. Kad ir kaip kartais norėtųsi, negalime pabėgti nuo savo gyvenimo: įvykių, jausmų, išgyvenimų – anksčiau ar vėliau teks prie to sugrįžti. Nerimas, baimė, liūdesys, vienatvė nėra malonūs, bet tai taip pat mūsų gyvenimo dalis.

Visi kylantys jausmai nori būti pastebėti, pripažinti – ir ignoruodami ar sakydami, jog to nėra („ne ne, aš niekuomet nebūnu vienišas“; „nežinau, kas tai yra baimė, aš ne bailys“ ir pan.) jų nepanaikiname. Priešingai, nepastebėti, atstumti jausmai gyvuoja ir veikia tarsi galingi šešėliai: mes patys jų nematome, o jie įtakoja mūsų elgesį, pasirinkimus, gyvenimą.

Tokie „nematomi“ jausmai gali persekioti mus iki pat gyvenimo pabaigos, kartais suklaidindami ir nuvesdami ten, kur patys tikrai nenorėtume…

Vien jau mintis apie tai, kad galime būti vieniši, kelia nerimą. Ir būtent šis nerimas, baimė likti vienam (o ne pati vienatvė) verčia mus bėgti kaip galima toliau nuo savo vienatvės – kad tik nepasijustume vieni. „Aš juk turiu daug draugų, tikrai negaliu būti vieniša, nesu vieniša! Vienišas tik tas, kuris silpnas, kuris nesugeba bendrauti…“

Taip pakliūname į spąstus, nes mūsų norai ir realybė prasilenkia. Iš baimės būti vieni kaip galėdami nuo to bėgame, savo mintis užpildydami veiklomis ir daugybe paviršutiniškų santykių. Mėginame padėti sau daugybe įvairiausių būdų: visą laisvą laiką užpildome veikla, užsiėmimais; daug ir intensyviai dirbame, nepalikdami sau laiko pabūti su savimi pačiais. Ir tuomet labai gąsdina bet koks laisvalaikis, ypač sunku savaitgaliais.

Vienatvės nerimo vejami mėginame nuraminti save pirkiniais, persivalgymais ar kitais malonumais. Šių dienų pasaulyje yra daugybė priemonių (įvairūs vaistai, alkoholis, narkotikai ir panašūs svaigalai), padedančių nejausti ir nematyti to, kas su vyksta su mumis pačiais.

Deja, bet visa, kas padeda užsimiršti, negalvoti, gelbsti tik laikinai. Esmė taip ir lieka nepaliesta, nematoma. Žinoma, kartais iš tikrųjų norisi ir reikia atsipalaiduoti. Tačiau jei taip gyvenu didžiąją savo gyvenimo dalį, tikrai verta susimąstyti. Nuo ko gi aš iš tiesų bėgu? Nuo savęs?

Natūralu, kad norėdami išvengti vienatvės jausmo, puolame ieškoti kitų žmonių. Deja, tokie santykiai negali būti gilūs ir atviri jau vien todėl, kad yra vejami baimės, nerimo, sukuriami bėgant nuo savęs. O jei aš bėgu nuo savęs, tai dalies savęs nematau – nesu pilna, harmoninga asmenybė. Ir kitiems galiu duoti tik dalelę savęs – mainais į tai, kad jie pabus greta, ir aš nesijausiu vieniša. Kitas žmogus tampa tarsi priemone, padedančia patenkinti mano poreikius – panaikinti vienišumo jausmą.

Vienatvės prasmė

Ko gero, labiausiai vienatvė gąsdina tuo, kad tai – mūsų susitikimas su savimi pačiais. Tai mūsų galimybė pažinti save, pasitikrinti tikrąsias vertybes. Galiu stabtelėti ir atidžiau pažiūrėti į savo gyvenimą: kas man yra iš tikrųjų svarbu? Ko noriu gyvenime? Ar darau tai, ko noriu?

Vienatvė – tai kelias augimui, kelias į kitus žmones bei meilę. Kad ir kaip būtų keista, bet vienatvė ir meilė viena be kitos neįmanomos. Gilūs ir nuoširdūs santykiai, brandi meilė – visa tai galime sukurti tik būdami nuoširdūs ir atviri patys sau – nebebėgdami nuo savo tikrųjų išgyvenimų, priimdami gyvenimą tokį, koks jis yra. Tada galiu visa savo esybe džiaugtis, liūdėti, mylėti, nerimauti, žavėtis, jaustis vieniša… Tai – žmogiška, būdinga mums visiems. Jei atrandu ir priimu tai savyje, tuo pačiu atveriu duris gilesniam kitų žmonių supratimui. Galiu suprasti, kad kitas yra piktas, nes jam skauda, sunku, jaučiasi bejėgis ar vienišas. Ir aš žinau, kaip tai sunku ir skaudu, kaip nelengva atvirai sau tai prisipažinti. Kaip kartais norėtųsi nematyti.

Kai atrandu vienišą save, ir kitus galiu tokius pamatyti – iš esmės tokius pat, kaip ir aš. Taip gali gimti akimirkos, kada vienatvė įveikiama – pajuntamas tikras bendrumas su kitu žmogumi. Vėlgi paradoksas, nes įveikiama tai, kas atrodo neįveikiama ir nepanaikinama. Būtent šios akimirkos mano gyvenimą daro prasmingu ir gyvu.

Kaip išbūti vienatvę?

Pažink savo priešą. Vienintelis kelias įveikti „priešą“ (nors vargu ar taip galima pavadinti mūsų pačių jausmus) – kaip galima geriau jį pažinti. Pažinti savo vienatvę – tai visų pirma pripažinti sau, kad kartais galiu taip jaustis – ir jaučiuosi.

Jei vienišumas neišvengiamas, būdingas žmogui (o aš ir esu žmogus) tuomet neabejotinai jis yra ir mano gyvenime. Gal tik nematau, nepastebiu, gal nenoriu matyti. Galima atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir pamėginti sau atsakyti į kylančius klausimus.

Nebėk nuo savęs. Pavyzdžiui, aš savęs klausiu: ar turiu laiko sau, apmąstymams, pabuvimui su savo mintimis? O gal yra tokių, kurias stengiuosi nuvyti, negalvoti – pabėgti nuo jų? Kaip jaučiuosi ir ką darau, kai atsiranda laisvo laiko? Ar tai mane gąsdina, neramina? Gal stengiuosi kuo greičiau susirasti ką veikti, nudirbti kažką naudingo? Ar kartais leidžiu sau pasimėgauti tuo, ką veikiu, nors tai nėra kokia nors „naudinga“ veikla?

Leisk sau jausti tai, ką jauti. Stengiuosi suprasti, kada man būna liūdna. Kada jaučiu įtampą, stresą, nerimą? Ką darau? Ar bandau kažkaip išvengti tų jausmų, pabėgti nuo jų? Gal įtikinėju save, kad kažko turėčiau nejausti, arba sakau sau kaip turėčiau jaustis?

Bendrauk atvirai. Savęs klausiu, kaip aš bendrauju su savo draugais, artimaisiais? Ar ieškau jų draugijos tik tuomet, kai turiu laisvo laiko, kai nežinau kuo užsiimti? Ar galiu su jais kalbėti apie nemalonius dalykus: savo liūdesį, pyktį, nesėkmes? Ar galiu ant jų supykti? Ar galiu tokius jausmus prisipažinti sau pačiai?

Tai – tik keletas rekomendacijų ir klausimų, kurių gali būti daugybė. Jei sugebame atvirai patys sau į juos atsakyti, tai – jau žingsnis savęs, o tuo pačiu ir kitų žmonių link. Klausimai gali padėti susigaudyti, ar ir nuo ko bėgame, kokiu būdu bendraujame, kaip elgiamės su savimi pačiais.

Parengta pagal C. Moustakas knygą „Loneliness“