Siela ir kūnas

Kas būtum, jei tavęs nebūtų? Tebūnie tai savotiška Hamleto retorikos interpretacija. Šekspyras, tik atbulai. Arba žemyn galva. Kaip pavadinsi – taip nesugadinsi. Svarbiausia – išsiaiškinti, kas esi tu. Labiau kūnas, ar labiau siela?

“Savaime suprantama” ir “reikia pagalvoti”

Kas yra kūnas – ir taip aišku. Šitąjį matai kiekvieną dieną. Lieti. Kartais užuodi. Prausi. Maitini, po to sveri, ar ne per daug primaitinai. Grožiesi jo tobulumu arba atvirkščiai – nemyli dėl siaubingų proporcijų. Vėl lieti. Nes liesti smagu. Juk nuo pat kūdikystės vienas iš pirmųjų pasaulio pažinimo būd

d
dų yra lytėjimas. Mažais piršteliais liesdamas skirtingus paviršius, tavo vaikas susidaro bendrą vaizdelį – šalta, šilta, švelnu, šiurkštu.

O po to visą likusį gyvenimą ir sieja su tais pirmaisiais pojūčiais, viską gražiai sudėliodamas į skirtingas lentynėles su užrašais: “šalta”, “šilta”, švelnu”, “šiurkštu”. Ir tik daug vėliau, kai pasaulis nebetelpa į tas lentynėles, užplūsta jausmas, kad kažkur pulsuoja dar vienas gyvas taškelis, kurio nėra kur padėti. Nes jis nei šaltas, nei šiltas, nei švelnus, nei šiurkšus.

Ką už tave sugalvojo kiti

Tą gyvą taškelį enciklopedijos apibūdina kaip sie

e
elą. Siela (lot. Anima) daugumoje religijų vadinama savarankiška substacija, egzistuojanti kiekvieno žmogaus viduje. Siela laikoma kūno ir materijos priešingybe. Religijose siela dažniausiai laikoma nemaria ir amžina. Manoma, kad ji atsiskiria nuo kūno mirties akimirką.

Jei filosofai sielą suvokia kaip nematerialią substanciją, kai

i
i kurie mokslininkai bandė įrodyti jos egzistavimą, kruopščiai pasverdami vargšą žmogelį prieš pat mirtį ir iš karto po to, kai šis iškeliauja anapilin.

Techniniai nesklandumai

“Save our ships” ar “Save our souls” ? Šiais laikais nėra kada gilintis į dalykus, kurie sunkiai suvokiami, o dar gi ir neužčiuopiami ir neužuodžiami. Juk sielos nepapuoši gražiais drabužėliais, o ir prinokę persikai turgelyje jai nė motais.

Sielos nenupirksi – nesuvokiama, ar ne? Sako, ją tik atiduoti galima – šėtonui, bet čia jau tarpgalaktinė filosofija. Visais laikais gyveno tokia žmonių rūšis, kuriai siela svarbiau už viską. Kai 1837 metais amerikiečių išradėjas Samuelis Finlis Bryzas Morzė sukonstravo elektromagnetinį telegrafo aparatą, o po metų ir Morzės abėcėlę, laikui bėgant iškilo būtinybė sukurti vieningą pagalbos signalą, kuris skambėtų trumpai ir ritmiškai. Taip 3 – jų taškų, 3 – jų brū

ū
ūkšnių ir 3 – jų taškų kombinacijos dėka atsirado SOS signalas.

Jūreiviai su fantazija nelaimės šaukinio abreviatūrai SOS pritaikė keletą frazių. Tiems, kam siela nerūpi, šifras įprasmino Save Our Ship. Kiti, užklupti audrų jūrose, pirmiausia susimąstydavo apie savo sielą ir šifruodavo signalą kaip Save Our Souls. O kadangi niekas tiksliai nežinojo, kaip tas sielas išgelbėti, traukdavo iš šniokščiančių jūros nasrų kūnus, kol jie dar su sielom. Inertiškai tasai SOS gyvena iki šių dienų, tik niekas jau nesusimąsto apie tiesioginę signalo prasmę, o skalambija var

r
rpais šaukdamiesi bet kokios pagalbos, net kai daugiabučio kaimynas užveisia kačių veislyną savo valdose, paskleisdamas specifinį kvapą kilometro spinduliu.

Rinkos analizė ir kalbinės interpretacijos

Kuo šalis labiau pasinėrusi į visas ekonomikas, politikas, rinkas ir akcijas, naftas ir dujas, tuo mažiau laiko jai lieka galvoti apie tokias smulkmenas, kaip siela. Nors mes, lietuviai, esame palyginti sielingi žmogeliai. Einam į bažnyčias, rašom traktatus, studijuojame Bibliją ir kitas gyvybės formas. Net kalboje atsispindi šalies požiūris. Žymus rusų komikas Michailas Zadornovas išvedė superinę paralelę tarp kalbinių skirtumų. Pavyzdžiui mes, apibūdindami tuščią erdvę sakome: kambaryje nėra nei gyvos dvasios. Tuo tarpu anglų kalboje tai skamba – nobody. Kas tiesiogiai išvertus reiškia – jokio kūno.

Prioritetai

Galima būtų ilgai ginčytis, kas yra svarbiau – kūnas ar siela, bet palikime šį klausimą atvirą. Faktas tas, kad kai kuriems vyrams kur kas svarbesnis tavo riestas užpakaliukas, nei klausimas, kokia ten toji tavo siela ir ar iš viso tu ją turi. Geras dalykas, kad tokių atsiranda vis mažiau ir mažiau. Galbūt laikui bėgant jie išnyks, kaip dinozaurai.

Ir dar vienas faktas – daugumai siela yra labai svarbi, bent jau mano močiutei tai tikrai. Kiekvieną sekmadienio rytą, nepaisant metų laikų ir orų, ji kruopščiai po smakru sumezga didžiulį skaros mazgą ir pėdina į bažnyčią. Klausiu: ” Močiute, ir ko tu ten nematei? Juk tas pats ir tas pats?”.“Ai, vaikeli, paklausau kunigėlio ir ant dūšios lengviau pasidaro.”