Per kančias į žvaigždes

„Prieš kokius dešimt metų svajojau: „Noriu būti laisva ir daryti tai, ką noriu.“ Kaip sako Rytų išminčiai, bijokite savo norų, nes jie išsipildys. Maniškis išsipildė. Tik negalvojau, kad jis išsipildys tokiu sunkiu būdu. Niekam nelinkėčiau to, ką patyriau, bet jeigu tai yra dabartinės mano būsenos kaina, vadinasi taip reikėjo“, – savo pasakojimą pradeda jauna moteris.

Prieš kelerius metus Alina buvo nepatenkinta darbu, asmeniniu gyvenimu ir pati savimi. Šiandien viskas kitaip, tačiau tai pasikeitė ne dėl įvykusio stebuklo. Tas rytas prieš dvejus metus, kai prasidėjo kelionė į pokyčius, nežadėjo nieko gera – ją staiga apėmė niekuo nepaaiškinamas nerimas.

Buvo baisu. Baisiausia, kad atrodė, jog tai niekados nesibaigs: nuolatinė baimė, nerimas, nuo jo kylantis pykinimas, galvos svaigimas. Pro langą mačiau, kaip lauke viskas sužaliavo, buvo gražu, o aš kelintas mėnuo negalėjau išeiti iš savo buto. Ne dėl to, kad sulūžusi koja ar sergu, tiesiog dėl nerimo priepuolių bijojau iš namų iškelti koją – darydavosi bloga, apimdavo didžiulė baimė, jog apalpsiu ar numirsiu. Pradėjau lankytis pas psichologę, psichiatras išrašė vaistų.

Pabusdavau šeštą valandą, o širdis jau drebėdavo. Šiaip ne taip atsigerdavau arbatos, sugrauždavau kokį obuolį, tada išgerdavau vaistų ir laukdavau pagerėjimo. Kol laukdavau, prisigalvodavau bet ko, kad tik užsimirščiau. Skaitymas nepadėdavo, nes mintys sukdavosi apie nerimą. Megzdavau, žiūrėdavau filmus ar tiesiog vaikščiodavau kambaryje iš kampo į kampą. Kartais negalėdavau net vaikščioti, nes atrodydavo, jog jei atsistosiu, iškart nugriūsiu, tad sėdėdavau kaip suakmenėjusi, drebėdavau ir žliumbdavau, kol vaistai pradėdavo veikti.

Kovodavau, kad atsikratyčiau nerimo, o tada jį pakeisdavo liūdesys, vienatvė, jausmas, kad gyventi neįdomu, kad visi žmonės yra laimingi, išskyrus mane.

Kada įvyko lūžis, nuo kurio viskas pradėjo gerėti, pasakyti sunku, kaip ir įvardinti vieną priežastį. Lėmė daug dalykų. Psichologės padedama supratau, kad mano nerimas – kaip lakmuso popierėlis, rodantis, ką iš tiesų jaučiu ir galvoju. Tapau sąmoningesnė – stebėjau savo pojūčius, norus, klausiausi jų, nes jeigu nepatenkindavau savo neišsakytų poreikių, pradėdavo svaigti galva – nerimas grįždavo.

Vasarą mane atleido iš darbo. Nors ilgą laiką kankinausi jame, nieko aktyviai nedariau – „juk krizė, labai baisu, kur eisiu ir dėsiuosi, geriau jau būti čia ir gauti bent mažus, bet garantuotus pinigėlius“. Kai darbdavys pasakė „viskas, eikime skirtingais keliais“, priėmiau tai ramiai. Teko važiuoti užsiregistruoti į darbo biržą. Labai bijojau, bet išsikviečiau taksi. Nuvažiavau viena. Ten buvo labai malonu, bet grįžau ir supratau, kad „įvykdžiau tai ir nieko baisaus neįvyko“. Paskui su psichologe netgi juokavome, kad mane pagydė darbo birža. Žinoma, priežasčių buvo ir daugiau. Labai svarbu – susitaikymas su savimi, į kurį veda ilgas kelias.

Kai prasidėjo nerimo priepuoliai, atrodė, kad jie tęsis amžinai, nors specialistai ir tvirtino, jog jie praeis. Tai buvo tiesa, kaip ir tai, kad vieną dieną nebereikės gerti vaistų. Kitas etapas – kankinimasis: „Kodėl su manimi taip atsitiko? Kuo aš kalta? Ką aš padariau?“ Plakdavau save: aiškindavau, kad turiu suimti save į rankas, bet pamačiau, kad savęs baudimas nieko gero neduoda. Galiausiai suvokiau, jog mano gyvenimas yra toks, koks yra, ir jis nei geresnis, nei blogesnis nei kitų.

Man padėjo psichologinės konsultacijos: psichologė tarsi ėjo visą laiką šalia, prilaikydama už rankos, bet viską turėjau surasti ir suvokti pati. Padėjo ir tėvai, ir draugai, bet iš esmės, viską padariau viena – juk, kaip sako liaudies išmintis, jei žmogus pats nenori, niekas jo nepagydys. Motyvaciją, norą keistis, kažką daryti – visa tai turėjau atrasti pati.

Išmokau, kad kai kankina nerimas, turiu nukreipti dėmesį nuo jo ir taip jį apgauti. Tam ypač padėjo fotografija. Ji buvo geriausia terapija. Jau seniai norėjau fotografuoti – buvau nusipirkusi fotoaparatą, kažkada lankiau kursus. Kai dirbau darbe, nepersidirbdavau, tad laiko tikrai buvo, bet nefotografavau, nes tiesiog nebuvo noro.

Kai atleido iš darbo, atsitiktinai užsiminiau vieniems pažįstamiems, kad fotografuoju, ir jie pakvietė mane įamžinti jų organizuojamo renginio. Neičiau, bet pažadėjau. Baisu – nauji žmonės, nauja vieta. O gal man bloga pasidarys? Bet nuraminau save: „Einu užsiimti ta veikla, kuri man labai patinka. Ir dar gausiu už tai atlygį!“ Išėjau iš namų sukąstais dantimis, bet visgi nuėjau. Išsitraukiau fotoaparatą ir po penkiolikos minučių viduje viskas nurimo. Pamačiau, kad kai esu su fotoaparatu, apie nieką daugiau nebegalvoju, ir man tada viskas gerai.

Šiandien fotografavimas tapo mano profesija, kuri teikia didelį džiaugsmą. Galiu drąsiai pasakyti: „Ačiū nerimui! Ačiū jam, kad dabar esu kitokia.“ Supratau, jog tas kančios laikas mane daug ko išmokė ir aš suaugau. Kitomis sąlygomis taip, kaip pasikeičiau dabar per tuos dvejus metus, nebūčiau pasikeitusi net per dešimtmetį.

Anksčiau jaučiau, kad kažkas už mane gudresnis, šaunesnis, buvau save nužeminusi, o dabar nesu niekieno šešėlyje, sprendžiu viską pati. Noriu – darau, nenoriu – nedarau, ir kai matau, kad pavyksta, tai teikia daug džiaugsmo.

Man viskas tapo įdomu. Pabudusi galvoju: „Kas šiandien bus?“, bet ta nežinomybė nesukelia nerimo, atvirkščiai – man smalsu, kas atsitiks, kaip pasielgsiu. Jaučiu, kad patiriu stebuklą, nes išsilaisvinau, užaugau ir pamilau save.

Jolita Zykutė

Comments are closed.