Kodėl nuolat save su kuo nors lyginame?

Palyginimai — savigraužos esmė. Prieš juos aptardami prisiminkime vienos pasakos siužetą. Gerbiama aplinkinių, pasiturinti, mylima vyro, viena gražiausių šalies moterų iš pavydo, kad kita moteris irgi puikiai atrodo, ryžtasi sunkiems nusikaltimams. Veikiausiai toks pasakojimo siužetas daug kam pasirodys menkai įtikinamas. Bet prisiminkime Snieguolę ir jos pamotę. Kodėl karalienei niekas nepasakė, jog ji turi daugybę pranašumų: valdžią, burtų išmanymą, vyrų pažinimą, apie kuriuos jos tariama konkurentė, nepatyrusi paauglė, gali tik svajoti? Tikriausiai dėl karalienės liūdno likimo kalčiausias nuolat šnabždėjęs piktą palyginimą veidrodis.

Kai merrgina nori sužinoti draugės nuomonę apie vaikiną, su kuriuo neseniai susipažino, ji klausia: „Kaip jis tau patinka?”. Atsakymai „gavęs gerą darbą jis sugebės pasireikšti”, „jis gali daug išgerti ir to nebus matyti”, „jis vairuoja, tarsi nebūtų kelių policijos”, „jis moka įsiteikti moterims”, „jis labai rūpinasi savo mamyte” skamba tarsi pritarimas draugės pasirinkimui. Tačiau tikroji jų prasmė — „su tokiu nevykėliu aš negaiščiau laiko, bet tu nieko geresnio nesusirasi”.

Galima draugę apkaltinti nenuoširdumu, bet jei kalboje liktų tik aiškūs, vienareikšmiai tvirtinimai, kuo mūsų pokkalbiai skirtųsi nuo kompiuterio ekrane pasirodančio teksto, kuris konstatuoja faktus bei patvirtina informaciją. Tokia kalba taptų pernelyg dalykiška, o taip šnekantys žmonės atrodytų nejautrūs ir šiurkštūs. Todėl žodžiai retai kada visiškai atskleidžia kalbančiojo jausmus ir mintis. Jie gali reikšti gana ski

irtingus dalykus. Norintieji suprasti kitus turi mokytis suvokti užuominas.

Mes apsupti prietaisų, kurie skirti matuoti ir lyginti. Mums nuolat siūlo įvairius palyginimų sąrašus – TOP dešimtuką, politikų reitingus, šimtą didžiausią pelną gavusių bendrovių, penkiasdešimt turtingiausių žmonių ir t.t. Lygindami vieną galimybę su kita, renkamės, kur dirbti, ką samdyti, kokį automobilį pirkti, kuriame miesto rajone gyventi.

Nenuostabu, kad įpratę viską ir visada lyginti, imamės ir svarbiausio palyginimo – imame vertinti save bei kitus ir svarstyti, kas pranašesnis, gražesnis, protingesnis, kam labiau sekasi, kas nusipelno daugiau laimės.

Niekas neverčia mūsų lyginti save su tais, kuriems turime ko pavydėti. Pasirinkti savo gyvenimo vertinimo matą galime visiškai laisvai. Bet neretai kenčiame nuo palyginimų, kuriuos JAV psichologė Rose Wolf pavadino „sugretinimų karštlige”. Ši „liga”, kaip ir kitos ligos, turi savus sukkėlėjus. Svarbiausi iš jų:

•dažniau lyginame save su tais, kurie turi daugiau nei mes, ir rečiau — su turinčiais mažiau. Net ir sunkiai besiverčianti anksčiau ar vėliau susitiks turinčią dar mažiau, bet tik reta kuri apsidžiaugs: „Kaip man pasisekė, galėjau būti jos vietoje”. Užtat sutikusi geriau besiverčiantį tuoj pat ims graužti save: „Kodėl ne man teko sėkmė?”;

•lyginame save su tariamais konkurentais: mes ramiai žavimės įžvalgaus politiko išmintimi, TV žvaigždės karjera, bet jei šis politikas yra bendraklasis, o TV žvaigždė — antros eilės pusseserė, išk

kart prisimename jų trūkumus ir piktinamės neteisingai sutvarkytu pasauliu, nenorinčiu įvertinti mūsų talentų;

•lyginame vienas savo savybes ar pasiekimus su kito žmogaus kitokiomis savybėmis bei laimėjimais: lengva pasakyti: „Aš rūpinuosi šeima, stengiuosi gerai išauklėti vaikus, o kaimynė triskart skyrėsi, bet jos namas didesnis”. Tokių samprotavimų problema yra jungtukas „bet” ir naivi nuostata, kad vienos teigiamos savybės bus atlygintos kažkuo kitu;

•lyginame save šiandieninį su savimi prieš keliolika metų: keičiasi visi, mes irgi — ne šios taisyklės išimtis. Moteriai, manančiai, kad jos figūra šiandien gerokai prastesnė nei seniau, jausmai išblėso, galimybių nebeliko, ir su liūdesiu vartančiai mokyklinių nuotraukų albumą, tiktų paklausti savęs, ar po dešimties metų ji vėl nepriekaištaus sau dėl tuščiai praėjusio laiko;

•lyginame savo realų gyvenimą su svajonėmis: milijonai vyrų tikisi apstulbinti pasaulį savo išmintimi ar jėga, milijonai moterų viliasi sutikti meilę, apie kurią rašys poetai. Jeigu lyginsime savo gyvenimą su šiomis svajonėmis, su Napoleonu, Džiuljeta ar kitu simboliu, sunku bus džiaugtis savo nepakartojamu ir jau vien todėl įdomiu gyvenimu.

Jeigu jau susirgome „sugretinimų karštlige”, reikia įvertinti „ligos” pavojus. Menkesnė „liga”, kai neprotingi lyginimai silpnina pasitikėjimą savimi, kliudo siekti tikslo, nes vidinis balsas nuolat sako: „Yra už tave gabesnių, labiau nusipelniusių, kuriems ir turi atitekti viskas, kas geriausia”. Sunkesnė „liga” — beprasmiškas lenktyniavimas su žmonėmis, kur

riems mes visai nerūpime, kurie net nežino, jog mes esame, o vėliau bandymai kenkti kitiems, užuot rūpinusis savimi.

Nustačius „diagnozę” reikia imtis „gydymo”. Nuo kenksmingų lyginimų geriausiai saugo keli sau užduoti klausimai: ką lyginame (laimę, šeimą, turtą ar žmogaus pasiekimų visumą ir už juos sumokėtą kainą); ar tikslus palyginimas (dažnai žinome toli gražu ne viską apie tą, su kuriuo lyginame save); ar lygindami pabrėžiame kito privalumus ir savo trūkumus (akivaizdu, jog taip lygindami visada atrodysime menkesni).

O po tokių protingų pasvarstymų tereikia užduoti sau dar vieną klausimą: „Na, ir kas, kad yra už mus daugiau pasiekusių. Ar dėl to pasikeitė mūsų gyvenimas? Ar dėl to tai, ką turime, yra mažiau vertinga?“

8 thoughts on “Kodėl nuolat save su kuo nors lyginame?”

  1. Daug diskusijų gali kelti šis straipsnis 🙂

    Žinoma, tenka pritarti dr. Gediminui Navaičiui, kad tas kuriam mažai reikia dažniausiai būna laimingesnis, nei tas, kuris daug turi…

    Ir iš tikro – lengvo turinio knyga “Apsinuoginimas” [Mūsų knyga; 2005; Christiane Bongertz, Natali Michaely], nors ir atsiduodanti šiek tiek cinizmu, tačiau sugeba kaltinti tą patį – brolių grimų ar kitas pasakas :}

    Na, jeigu kam smalsu – citata iš pirmojo skyriaus:
    “…..Pasakos sukelia itin sunkias pasekmes mergaitėms! Grimų pasakoms būdingas ne tik kraugeriškas siužetas; jos pasakoja dažniausiai apie gražias ir dažniausiai kilmingas moteris. Žinoma, pasakose kalbama apie princeses. Pasakos pabaigoje mėlynojo kraujo atstovė visada išteka už patrauklaus karalaičio…/… , prieš tai atlikusio kelias kvailas užduotis, pavyzdžiui, pašokuoti varlės kostiumu ar nukapoti spyglius ir t.t.”
    “Mažų mergaičių, klausančių tokių kvailysčių, pasąmonėje susiformuoja atitinkamas suvokimas. Jį galima apibūdinti taip: noriu tokio gražaus tipo ir galinčio suteikti man viską, kas yra geriausia, kad man nereikėtų vargti, ir mano privalumas turėtų būti grožis. Todėl geriausia būti princese. Jei aš ne princesė, tai būtinai turiu rasti princą, kuris mane paverstų princese.”

    Matosi, kad visa tai tikrai ne iš piršto laužta 🙂

    Kažkas panašaus į “Barbės epopėją”…
    Liekna, aukšta, ilgakasė, mėlynakė, turintį vyrą su tobulomis formomis, taipogi berniukų dėmesį traukianti ir smalsumą kelianti (trumpas sijonėlis [pamenu kaip “pagrobdavome” ją ir smalsaudavome kas ten yra..]..) LĖLĖ galų gale kažką vistiek “užprogramuoja”.. 🙂 Ir mergaitės “kažką” su “kažkuo” lygina…

    Visa tai puikiai pritaria visam straipsniui.

    Tačiau, kad ir kaip mums tai atrodytų tiesa (Žinoma, gink Dieve, nesakau, kad jos čia nėra), ji turi ir trūkumų..

    Kažin ar nelyginant įmanoma iškelti virš kitų pasakos herojus, arba suprasti, kuris partneris galėtų būti geresnis 🙂

    Pasakos herojai.

    Broliai grimai – vyrai, jiems reikia kurti pasakas su įspūdžiu. Tada nieko neišeis, jeigu “neprikabinsi” prie kažko labai BRANGAUS.

    TURTAS, PINIGAI – negalima to per daug akcentuoti (ne dėl jo gi kaunamasi, tai – tik atlygio dalis už “išgelbėjimą”), be to vien jo nepakanka…

    MEILĖ – tinka, tačiau paaiškink tu meilę vaikui – kas tai? su kuo valgoma? kaip atsiranda? kodėl mylima? (turėtų būti sunkoka, netiesa?..)

    GROŽIS – tinka, jeigu gražu, tai man patinka, jeigu patinka, tai galbūt ir myliu..? visgi tai vaikas.. Grožį ir lengviau suprasti, nei sielos taurumą, tyrumą, ištikimybę, supratimą ir pan. Ir lengvai paaiškinama :} (jei norite įsitikinti – pabandykite vaikui paaiškinti meilę, kuri atsirado iš poros tarpusavio supratimo?)

    Atradome kertinius akmenukus – leiskime Broliams Grimams “Dirbti” 🙂 ir “lyginti” jei norime, kad tų pasakų klausytų :}}

    Taipogi pažvelkime į “nelemtą” Darviną, kurio išrasta evoliucija geba paaiškinti ir mūsų šiandieninį “lyginimo” elgesį…

    Avinai “daužosi kaktom, ragais” dėl patelės…
    Gorilų patinai “užmušinėja” vienas kitą už sueitį su ne savo patele…
    Vabzdžiai skrenda prie tos gėlės, kuri ryškiausia…
    Antilopių patinai kovoje išsiaiškina (“išsilygina”) taipogi, kuris tvirčiausias ir, žinoma, kaunasi už grakščiausiąją… (ir dar be to – jos akivaizdoje!) 🙂
    ir t.t.

    Ar įmanoma šioje vietoje tą “lyginimą” kaip nors pakeisti…?

    Vyrai žiūri į tas, kurios yra patrauklios (figūra, šypsena, akutės, rūbai, ar net “lengvesnis priėjimas” ir pan.)…
    Moterys žiūri į tuos, kurie yra patrauklūs (tobulos kūno formos[jo savininkės gali įrodyti savo laimę kitiems, keldamos pavydą :} arba “na kas gi nenori naujo ir gražaus automobilio į kurį visi žiūri???”], stiprybė ir tvirtumas [moterims gamtos duotas saugumo ieškojimas] ir t.t.
    Sąryšis tarp vyro ir moters nori to ar nenori – bus vistiek (nors ir iš dalies) paremtas instinktais (Būtų malonu išgirsti meilės istorijas tų, kurių neveikia instinktai…)

    Taigi, norime to ar nenorime – gamta mus veikia, mes ieškome geriausio būsto, karščiausio laužo, minkščiausios kėdės ir tuo pačiu – šauniausio, tinkamiausio jaunojo ir jaunosios.
    Ir šioje vietoje gali būti kaltos pasakos, senelės, kurios jas seka, demoralizuota kultūra ar išsilavinimo stoka, Darvinas ar gorilos, tačiau kad ir kaip bebūtų – vistiek ieškosime geresnio varianto, lyginsime…

    Kol jauni lyginsime antrąją pusę;
    Subrendę – gyvenimo kokybę;
    Pasenę – patį gyvenimą;
    Ne tiesa?

    P.S. Šiuo pasisakymu nei vienu žodeliu nenorėjau nieko užgauti, o jei ir taip įvyko – nuoširdžiai atsiprašau.
    Atsiprašau ir už ilgoką komentarą… 🙂

    Reply
  2. Manau, pats straipsnis – naudingas, o komentaras- įdomus.

    🙂 Tačiau kaip gydytis nuo tokios “ligos” per trumpa pastraipa:)

    Reply
  3. Manau geriausias vaistas – iš arčiau pažinti tuos, su kuriais save lyginame. Dažnai pasirodo, kad iš tiesų jie nėra už mus geresni ir dėl to pradedam geriau jaustis savo kailyje.

    Reply
  4. Dėl to lyginimosi su kitais gaunasi visiškas savęs kankinimas… Niekada nepavyksta pritempti savęs iki tobulybės, o taip norisi…

    Reply
  5. Merginoms ypač sudėtinga dėl išvaizdos, nes nuolat aplink matom top modelius, mis, mis bikini, mis gražiausios kojos, mis didžiausi papai ir pan…

    Reply
  6. Man visi lyginimai “praeina”, kai pagalvoju apie tai, kad galeciau prarasti sveikata, mylimus zmones ar namus. Tuomet ir ilga nosis, pasenes stalas ir nepasiekiamos egzotiskos keliones nebeatrodo tokie svarbus dalykai 🙂 o kai mylimas zmogus is pat ryto pavadina grazuole, pamirstu visus tuos modelius ir jauciuosi isties grazi. Manau, kad turetume ismokt dziaugtis tuo, ka turime ir proto ribose stengtis tobuleti. Nedidelis “pavydas” gali buti puikus akstinas atsiraitoti rankoves ir pasakyti sau – “as irgi galiu bent pabandyti to pasiekti” 😉

    Reply

Leave a Reply to Giedrė Cancel reply