Diena tyloje

86 400 — tiek paroje yra sekundžių. Tiek sekundžių vieną dieną nusprendžiau nekalbėti. Nes nusibodo kažkam kažką pasakoti, įrodinėti, mėtytis nieko nereiškiančiais žodžiais, pasakoti anekdotus, pliurpti bet ką bet kaip.

Viskas prasidėjo iš ryto be įprastos frazės “labas rytas”. Iš namiškių — jokios reakcijos. Aha, vadinasi, šią frazę sakau be reikalo — pasirodo, niekam tokių palinkėjimų nereikia. Malonu sužinoti. Nebuvo ir “iki”. Jei “labas” nereikia, kam reikalingas “iki”?

Jokių ryto žinių automobilyje, jokios muzikos. Mintyse aidi nepasakyti “labas rytas” ir “iki”. Nuslopinu tuos žodžius, bet juos pakeičia virrtinė kitų minčių, įeinančių ne vorele, o vejančių, skubinančių viena kitą. Kažkas panašaus į minčių turgų. Pasirodo, jei nekalbi, mintyse veiksmo nesumažėja. Tačiau bent jau girdi, kas ten vyksta.

Jokio “sveiki” atvykus į darbą. Kolegos, matyt, pernelyg susirūpinę savais reikalais ir mano tylėjimo įžadų nepastebi. Beveik ima pyktis — tokią radikalią akciją paskelbiau, o niekas į ją nekreipia dėmesio. Įsijungiu kompiuterį — jis viską iškenčia ir jam visiškai tas pats, kalbu aš ar ne. Staiga atbėga kolegė ir greitakalbe išberia: “Labas. Tau skambina”. Aha, vadinasi, pastebėjo, kadd esu. Ką dabar daryti? Imu lapelį ir rašau: “Šiandien telefonu nekalbėsiu. Paprašyk, kad paskambintų pirmadienį. Ačiū”. Nustebusios akys laksto tarp manęs (realios) ir raštelio (labai nerealaus). Galų gale supranta, kad nejuokauju, ir atraportuoja į telefono ragelį: “Šiuo metu ji labai užs

siėmusi. Ar negalėtumėte paskambinti pirmadienį?” Ragelis nusileidžia, o nustebusios akys lieka įsmigusios dar kelias minutes. “Kodėl?” Nusisuku. Ar kas nors supras tokią tylos dietą?

Kvaila tikėtis

Laikas į susirinkimą. Iš akių suprantu, kad jau visi žino apie mano tylos režimą. Niekas nieko nekalba. Bandau apsimesti susidomėjusi, rausiuosi po popierius, bet tokios tylos prieš susirinkimą dar nebuvo. Ir prasideda. Temų įvairovė, diskusijos, mostai, tūkstančiai žodžių, emocijų ir vienas reziumė. Manęs niekas nieko neklausia. Gerbia? Bijo? Pro daugybę neišsakytų argumentų, minčių ir emocijų galvoje prasiskverbia vienintelė — gerai, kad patylėjau. Pamačiau, ką žmonės juda. Ką kalba, yra viena, o užslopinta, neišsakyta nuomonė prasiveržia judesiais. Labai juokinga, kai akivaizdžiai matai, kad kūnas prieštarauja žodžiams. Po savaitės bus aišku, ar teisingai interpretavau.

Pietūs praeina ramiai. Baksteliu pirštu į valgiaraštį parodydama, ko noriu, ir pamatau sekundei plykstelėjusį gailestį padavėjo akyse. Visi gailimės kurčių, aklų, nebylių ir neįgaliųjų, nežinome, kaip su jais elgtis, kad nepasijustume nepatogiai.

Valgydama suvokiu, kaip skanu. Anksčiau valgydavau todėl, kad reikia. Iš įpročio. Dažniausiai nė nepastebėdavau, kad valgau ir ką valgau. Juk pietauti po vieną nevaikštom. O tai reiškia, kad valgydami kalbam ir nejaučiam, ką valgom. Atradimas! Mėgaujuosi paskutiniais kąsneliais, juos nuskandinu gurkšneliu vandens. Pasirodo, ir jis turi skonį.

Hmmm, o kaip paprašyti sąskaitos? Tylomis gaudau padavėjo akis ir, susidūrus žvi

ilgsniams, parodau tarptautinį sąskaitos ženklą — ranka brūkšteliu ore tarsi rašydama. Jis supratingai linkteli. Mane palydi žodžiais “geros dienos”. Tuo metu pasigailiu tylos įžadų, nes padavėjas — gana simpatingas. Tačiau yra žmogus, yra valia.

Darbe daugiau nieko ypatinga nenutinka. Girdžiu, kaip kolegės aptarinėja savaitgalio planus, kaip užeina klientai ir skamba telefonai. Dar vakar aš taip pat laksčiau, kalbėjau daugiau, nei klausiausi, dažniau iš inercijos, nei turėdama ką pasakyti. Švaisčiausi į kairę ir dešinę.

Patikrinu, ar mano mobilusis vis dar išjungtas — žiauri akcija, kad nekiltų pagunda atsakyti į draugų skambučius. Visi išsibėgioja simboliškai pamojavę “iki”. Teletabiškai. Staiga — tyla. O mintyse vis zvimbia prieš 15, 20, 30 minučių girdėtos frazės, nuotrupos, mano mintys. Tikras jūrų mūšis. Ir vėl viena mintis nugali kitas: ar šiandien buvo momentas, kai iš tiesų norėjau, ką nors svarbaus pasakyti. Atvirai? Ne. Taip paprastai atėjo supratimas, kad kalbėjimas — tai dangstymasis iš tiesų neturint, ką pasakyti. Tai bandymas užmušti nejaukią tylą. Tai noras pačiam girdėti dominuojantį savo balsą.

Grįždama namo sustojau pasigrožėti saulėlydžiu — kažkaip senokai nebuvau mačiusi jo tokio įvairiaspalvio. Turbūt todėl, kad mintys buvo nukreiptos “ką čia protinga pasakius” kryptimi. Tylos pasaulyje man visiškai patiko. Tačiau rytoj vėl kalbėsiu. Tik dabar prieš sakydama pagalvosiu, ką kalbu. Kalbėjimas neturi tapti skydu. Tai ginklas, energija, kuris, kaip ir visi ginklai ir

energijos, be reikalo naudojami dyla, nyksta ir praranda prasmę. Todėl kitas mano ištartas “labas rytas” bus šviesus ir džiaugsmingas, nes jį sakysiu pripildydama smagios energijos. Tokie bus ir kiti žodžiai. Nes, priešingu atveju, kam gi kalbėti?

0 thoughts on “Diena tyloje”

  1. Manau, tokias akcijas geriau vykdyti atostogaujant – tada tikrai pailsėsi ir mažiau kitus šokiruosi. O kasdien tikrai verta mažiau pliurpti ar kitų pliurpalų klausyti/internete skaityti…

    Reply
  2. Kai dirbau uzsieny kartais nekalbedavau visa savaitgali.. net staugt noredavosi is vienisumo.. galima butu ir akis uzsirist, ir ausis uzsikimst ir badaut ir t.t.. kad tik macytu .. kaip sako

    Reply
  3. Viskas yra su saiku… Esu gal 5 metus dirbusi kabinete, kur buvome 5 moterys ir visą laiką buvo viskas aptarinėjama be sustojimo: skudurai, kolegės, jų vyrai, vaikai, šefai,ir t.t. Kiekvienas žodis komentuojamas, kiekvienas pokalbis telefonu… Būdavo neįmanoma grįžti iš pietų su maišeliu, nes privaloma pasirodyti, ką ten nusipirkai, kad būtų aptariama… Neįmanoma duoti kokių nurodymų vaikams, nes klausomasi ir komentuojama… Tokio košmaro daugiau niekam nelinkėčiau. Darbai stringa, susikaupti neįmanoma, pats visąlaik kaip po padidinamuoju stiklu. Dabar, ačiūdie, viską išformavo, sėdim dviese, jokių kalbų ne darbo reikalais, visai kitas darbingumas, nuotaika, net nebepavargsti darbe, na, tiesiog reikia pačiam tai patirti…

    Reply
  4. Autorei vertėtų ilgiau patylėti, gal tada nerašinėtų tokių nesamonių, kaip “Taip paprastai atėjo supratimas, kad kalbėjimas — tai dangstymasis iš tiesų neturint, ką pasakyti. Tai bandymas užmušti nejaukią tylą. Tai noras pačiam girdėti dominuojantį savo balsą.” Žmogus socialinė būtybė, pažiūrėčiau kaip jums nenuvažiuotų stogas igiau patylėjus/išbuvus tyloje.

    Reply
  5. Vajė vajė, kokia nesąmonė, jei autorės galva tuščia, tai tada suprantu, kodėl jai “…kalbėjimas — tai dangstymasis iš tiesų neturint, ką pasakyti…” o kai neturi net ką pasakyti, tai iš kur turėsi ką parašyti?

    pritariui Erikai.

    Reply

Leave a Reply to Vita Cancel reply