Depresijos gydymas: tarpasmeninė psichoterapija

Duomenys apie depresijos ir apskritai psichikos sutrikimų gydymą psichologinėmis, psichoterapinėmis metodikomis dažnai atrodo pernelyg subjektyvūs ir įrodymais grįstoje medicinoje jie vertinami gana skeptiškai, todėl dažnai daug atviriau priimami ir vertinami už sveikatos apsaugos sistemos ribų.

Nepaisant to, kad daugybė kontroliuojamų tyrimų įrodė, jog tarpasmeninė psichoterapija (TAP) veiksmingai šalina depresijos simptomus ir PSO įtraukta į jos gydymo algoritmus, daugeliui psichikos sveikatos specialistų ji nėra žinoma.

San Paulo Brown universiteto Psichiatrijos departamente buvo atlikta 29 straipsnių, išspausdintų įvairiuose žurnaluose bei duomenų bazėse, analizė. Straipsnių santraukos pagal pasiūlytus kriterijus buvo įvertintos dviejų nepriklausomų tyrėjų. 5 metaanalizės iš 11 pripažintos patikimomis.

Gauti šie rezultatai: TAP pranašesnė už placebą, efektyvumu ji neatsilieka nuo AD. TAP derinant su AD nebuvo gauta patikimai reikšmingo skirtumo. Nustatyta, kad, gydant sunkią depresiją, TAP veiksmingesnė už kognityvinę elgesio terapiją. Tyrimas įrodė, kad TAP veiksmingiausia afektiniams sutrikimams, ypač depresijai, gydyti, be to, ji taikytina gydant distimiją, nerimą, bipolinį sutrikimą, valgymo sutrikimus, potrauminio streso sutrikimą bei priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų.

Tarpasmeninė psichoterapija: kas tai?

Atsižvelgdamas į tai, kad depresija yra polietiologinis sutrikimas, kurio viena iš atsiradimo priežasčių yra aplinkos veiksniai, ypač tarpasmeniniai santykiai, G.Klerman 1970 m. sukūrė naują psichoterapinę kryptį kaip trumpalaikę didžiosios depresijos gydymo praktiką.

Nors teoriniai šios psichoterapinės krypties pagrindai daugiausia pasiskolinti iš psichoanalitinės mokyklos, TAP tikslas nėra atskleisti gilumines, pasąmonines elgesio ar simptomų atsiradimo priežastis ar koreguoti paciento asmenybę. TAP sutelkia dėmesį į depresijos simptomų atsiradimo ir tarpasmeninių problemų iškilimo sąsajas. Ji nukreipta į esamus tarpasmeninius santykius, o ne buvusius praeityje.

TAP yra trumpalaikė psichoterapija, sudaryta iš 12 savaitinių sesijų, kurią rekomenduojama taikyti ambulatoriškai gydomiems depresija sergantiems pacientams. TAP sudaro trys fazės, kurių pirmoji apima psichikos sutrikimo anamnezės rinkimą ir diagnostiką. Pateikiame trumpą tarpasmeninės psichoterapijos taikymo algoritmą, galintį praversti kiekvieno psichiatro praktikoje (lentelė).

Pradinė TAP fazė

Šioje fazėje nustatoma probleminė situacija, t.y. labiausiai tikėtinos išorinės depresiją nulėmusios priežastys (mylimo žmogaus netektis, bedarbystė, konfliktai ir pan.). Be to, išskiriami depresijos simptomai, atitinkantys TLK-10 ar DSM-IV klasifikacijų kriterijus. Nustatant diagnozę, svarbu išsiaiškinti, kaip pats pacientas suvokia savo ligą.

Britų sociologas Parson įrodė, kad klinikinės diagnozės nustatymas įrodo pačiam pacientui, kad jis serga, ir suteikia jam „ligonio” socialinį vaidmenį. Liga Vakarų visuomenėje atleidžia pacientą nuo dalies atsakomybės, suteikia galimybę jam gauti daugiau rūpesčio ir dėmesio iš aplinkinių, „atleidžia” nuo kaltės dėl „nieko neveikimo” ar aktyvesnio dalyvavimo sprendžiant susiklosčiusią situaciją.

Diagnozės nustatymas kartais tampa priemone manipuliuoti santykiuose su aplinkiniais, dažnina rehospitalizacijas, mažina paciento motyvaciją pasveikti. Psichoterapeuto darbo tikslas šiame etape yra įžvelgti antrinės ligos naudos riziką ir skatinti pacientą siekti visiškai pasveikti. Esamo visuomeninio funkcionavimo apžvalga, artimi santykiai su aplinkiniais, jų modeliai ir abipusiai lūkesčiai yra terapinio kontakto dalis, padedanti geriau suvokti depresijos simptomų atsiradimo kontekstą.

Vidurinioji fazė

Kai nustatoma probleminė situacija, terapeutas bei pacientas sudaro terapinį aljansą ir siekia užsibrėžtų tikslų. Tuomet jau galima pereiti į 2-ąją TAP fazę, sudarytą iš 4–8 sesijų.

Pastebėta, kad depresijos simptomai dažnai išryškėja po svarbaus žmogaus netekties, tarpasmeninio konflikto, staiga pasikeitus atliekamiems vaidmenims, išryškėjus tarpasmeninių santykių trūkumui. Šios situacijos apibendrintai vadinamos problemine situacija.

Paprastai psichoterapijos metu atkuriami pacientui svarbūs konfliktiniai santykiai. Kadangi psichoterapeutas atlieka tam tikrus vaidmenis iš paciento gyvenimo, terapiniame santykyje kyla netekties, pykčio, pavydo, liūdesio ir kiti ankstesnėse situacijose buvę, bet neišreikšti jausmai. Ypač stiprūs jie būna netekus artimo žmogaus.

Dažnai neišreikšti jausmai būna viena iš svarbiausių afektinio bei funkcinio gyvenimo paralyžiaus priežasčių. Vidurinioji TAP fazė skirta „atgaivinti” pacientą iš šio sąstingio, išlaisvinti jo jausmus ir grąžinti kelius esamiems santykiams plėtoti.

Jei probleminė situacija apima konfliktinius tarpasmeninius santykius, terapeutas turi išskirti, kas sukėlė konfliktą: atvira konfrontacija, suskaidymas į gerus ir blogus objektus ar laikinos paliaubos, kai agresija nuslopinama, bet tvyro abipusis abejingumas. Šios situacijos terapinis tikslas – padėti atpažinti konfliktinius jausmus, rasti būdų, kaip efektyviau su jais kovoti, išvengti situacijų, kada jie gali kilti, kaip išreikšti savo troškimus bei išvengti impulsyvaus elgesio, pagrįsto iracionaliomis abejonėmis.

Su vaidmeniu susijusios tarpasmeninės problemos nustatomos, kai kyla sunkumų keičiantis gyvenimo aplinkybėms. Mes visi atliekame tam tikrus vaidmenis visuomenėje, kur jie tampa mūsų identiteto dalimi. Vaidmenys ir socialinis statusas lemia socialinį elgesį ir tarpasmeninių santykių modelį.

Socialinio funkcionavimo trūkumas dažniausiai atsiranda kaip atsakas į būtinybę greitai prisitaikyti prie naujo vaidmens, pvz., išėjus į pensiją, kopiant karjeros laiptais bei augant reikalavimams ir atsakomybei arba praradus ekonominį statusą, taip pat ligos, skyrybų, vaiko gimimo atveju ir pan. Tokios situacijos modifikuoja subjekto galimybes – negalint prisitaikyti prie naujo socialinio vaidmens, prarandamos kūrybinės galios, atsiranda arba įsitvirtina klinikinės depresijos simptomai. Kartu su terapeutu pacientas vertina senus ir naujus vaidmenis, ieško būdų, kaip susidoroti su naujų vaidmenų keliamais reikalavimais.

Dažniausios vaidmenų pasikeitimo baigtys: šeimos ar socialinės paramos praradimas, su tuo susijusių neigiamų emocijų nevaldymas, kompetencijos stoka naujam vaidmeniui atlikti ir dėl to nukentėjusi savivertė.

Ilgainiui vaidmenų pokyčių sukelti sunkumai gali įgyti tarpasmeninio deficito vaizdą, pasireiškiantį sunkumais visuose santykiuose: jie gali būti niekada nepatyrę intymumo santykiuose ar jų tęstinumo arba nuolat jaučiasi vieniši, socialiai izoliuoti, nepriklausomai nuo vaidmenų pasikeitimų ar jų konfliktiškumo. TAP geba užčiuopti šias problemas ir susieti jas su psichikos sutrikimų pasireiškimu.

Gydydamas asmenį, kuriam pasireiškia tarpasmeninis deficitas, terapeutas turi tris užduotis: atkurti svarbius tarpasmeninius ryšius, parodyti paraleles bei pasikartojimus tarpasmeniniuose santykiuose, aptarti su pacientu neigiamus ir teigiamus jausmus, kylančius santykyje su terapeutu bei kitais žmonėmis. TAP perdirbami esami santykiai, susitelkiant į „čia ir dabar”.

Paskutinė fazė

Išsprendus probleminę situaciją ir sušvelnėjus depresijos simptomams, paskutinės sesijos skiriamos baigiamajai fazei. Šios fazės pradžioje aptariama psichoterapinio proceso pabaiga ir dėl to kylantys liūdesio, netekties, vienišumo jausmai.

Svarbu pabrėžti pacientui, kad šie jausmai natūralūs ir neišvengiami, jų nereiktų baimintis. Būtina parodyti pacientui jo savivertės ir nepriklausomybės jausmus, teigiamą gydymo poveikį pakitusių santykių su artimaisiais, naujų bendravimo būdų su kitais žmonėmis aspektu.

Išvada

TAP yra lengvai išmokstama, veiksminga ir mažai kainuojanti depresijos bei kai kurių kitų psichikos sutrikimų psichoterapijos forma.