Ar verta visiems įtikti?

Kaip gaila, kai didelę savo gyvenimo dalį skiriame tam, kad įtiktume kitiems. Geriausia, – visiems iš karto. Dėl to, užuot pirkę raudoną plevesuojantį sijoną, perkame įprastą, juodą, na, kad Petras ar Marytė, tiesiog gyvenantys gretimo namo languose, nesupeiktų. Kad būtume geri šefei, sutinkame būti atsakingi už dar vieną projektą, pamirštame savaitgalį ketinę grybauti ir meluojame vaikams, kad štai dabar mamytė ar tėvelis padirbės, o vėliau jau (kitą kartą) eisime į kiną. Nuolat su sugyventiniu besiskiriančiai, tačiau vėl ir vėl susitaikančiai draugei Onutei nessugebame pasakyti „ne“, kai ji eilinį kartą virpina telefono membraną ir veržiasi į svečius, nors taip norėtųsi parėjus tiesiog ištiesti kojas.

O kaip gi! Juk norime visiems jiems patikti, na, ir būti malonūs.Stop! Kodėl gi „būti maloniu“: darosi lygu „visiems įtikti“? Ir kas pasakė, kad reikia būti maloniu su visais?

O pasakė tėtė ir mama. Taip taip, jūsų tėvai. Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovo, psichoterapeuto Raimundo Aleknos, būtent tėvai vaikams nuolat primena vieną iš penkių vadinamųjų paliepimą: „paskubėk“, „labai stenkis“, „būk stiprus“, „būūk tobulas“ ir „būk malonus“.

Prisimenate? Mama ar močiutė poliklinikoje šnibždėdavo: „atsisėsk normaliai, netabaluok kojomis, ką žmonės pagalvos! O kai įeisi į kabinetą, – šypsokis ir kalbėk mandagiai, privalai būti malonus gydytojui!”. „Ateis dėdė su tavo pusseserėmis, privalai su jomis gražiai žaisti“ – liepdavo tėv

vas.

Abrakadabra! Štai, po aštuniolikos metų ir turime individą, kuris įpratintas slėpti tikruosius savo jausmus, demonstruoti suvaidintą laimę ir džiaugsmą ir yra iki koktumo malonus. Koktu, tiesa, dažniau jam pačiam. Nes, bandydamas visiems įtikti, vargšas prisiima per daug įsipareigojimų, desperatiškai ieško pripažinimo (kad jis tikrai tikrai malonus ir geras), pervargsta, išsisemia ir..pamiršta save. Kas gi nutiko, kad gražus noras išmokyti vaiką būti maloniu kitiems virto savotiška pajaco liga? Čia nekalbame apie sveiką pasiaukojimą tam tikrais atvejais. Augantis noras visiems įtikti gali paversti žmogų Narcizu, o besaikis aplinkinių pripažinimo siekimas baigtis beprotnamyje.

Todėl kai turėsite vaikų, arba jei jau turite: nereikalaukite, kad slėptų neigiamas emocijas. Nei jūs, nei jie neprivalo nuolat būti linksmi ir malonūs. Išprievartauti būti malonūs, žmonės jaučiasi nesaugūs ir, viena verrtus, ima demonstruoti save, o tuo pat metu jaučiasi nepatogiai, gėdijasi. Ir vaikas, ir suaugęs turi žinoti, kad svarbūs visi, – tiek aplinkiniai, tiek jis pats. Kreipkite dėmesį į savo nuomonę. Subalansuokite savo ir aplinkinių interesų santykį. O svarbiausia, – prisiminkite, kad yra toks stebuklingas žodelis „ne“. Nors ir itin trumpas, šis žodelytis stebuklingai gydo norą įtikti visiems ir kiekvienam. Išrašau jums bent po vieną tikrą „ne“ per dieną. Patikėkite, pasakę šį burtažodį ne tik netapsite nemalonus, bet ir „pakelsite savo akcijas“. Mažiau pavargsite, vad

dinasi, kai norėsite kažkam padėti, darysite tai nuoširdžiai. Leiskite aplinkiniams nors kiek, nors truputį norėti, kad būtumėt jiems malonus. Juk per saldi arbata – neskani, ar ne?

0 thoughts on “Ar verta visiems įtikti?”

  1. Ne visai sutinku su straipsniu, o tiksliau su straipsnio autoriumi, kadangi turi buti tam tikros normos arba stereotipai(kiataip), kadangi nuo mazens tai turi isisavinti, kad butume zmogiski. Malonus turime buti visiems, kurie ta pati atseikeja mums, o “lindimas vienon vieton”, tai netolygu malonumui, kaikas tai painioja. Reikia tureti ribas ir jeigu kartais atsisakysi kazko, tai nereiskia, kad tu jau nemalonus…

    Reply
  2. Kažkaip man labiausiai iš šito straipsnio įstrigo pavyzdys su laukimu prie gydytojos kabineto durų.Mes su savo vaikais šnekėdavom,jiems buvo leista tabaluoti kojom,mes kartu pajuokaudavom.Rezultatas- jie niekada nebliaudavo ir nekeldavo isterijų kaip kiti vaikai.Jiems ir man būdavo gerai.Bet kiek tetulyčių žiūrėdavo į mus nepatenkintos.”Taip negerai,reikia sėdėti tyliai ir ramiai”.Džiaugiuosi,kad nekreipdavau į jas dėmesio ir mano vaikai užaugo nekompleksuotais žmonėmis 🙂

    Reply
  3. Bebabejo vaikai gali tabaluot kojom ir pan., neverta kreipti i kitu nuomone(seipsau)demesio, bet tam tikros elgesio normos turi buti, kad vaikai uzaugtu kaip issiaukleje, padorus pilieciai…O kompleksu gali atsirasti ir kitu, deje, visi ju vienokiu ar kitokiu, bet turi.

    Reply
  4. Absoliučiai be kompleksų negali,jų turim visi :-).Tik baisu,kai pro kompleksus vien tik žmogaus ausys kyšo,o kartais ir tų nesimato.Kai kiekvienas žodis prieš pasakant yra apgalvojamas,kiekvienas judesys,prieš jį atliekant,nušlifuojamas tam kad visiems įtiktų…Tada nelieka jokio spontaniškumo ir net…gyvybės.Viskas sustingę,dirbtina ir negyva.Lėlių teatras…

    Reply
  5. Labai geras straipsnis. Pati esu visa sita patyrusi ir dabar kai man jau 23 metai yra labai sunku pasakyti ne. Kai isejau is namu ir apsigyvenau su vaikinu visus metus “ant manes grieze danti” mama. Mat ka pagalvos kiti suzinoje jog negyvenu su ja, ka pagalvos kiti suzinoje jog meciau studijas kurios man nepatiko. Tai labai sunku.

    Reply
  6. Aš esu bandymo įtikti visiems “auka”. Vis stengiuosi sau priminti, kad neprivalau visiems įtikti, turiu teisę jausti, ką jaučiu, turiu teisę į savo nuomonę, turiu teisę į savo pasirinkimą ir pan. Ne visada pavyksta savo teises prisiminti…

    Reply
  7. Teisingas str.BUti maloniu turime, bet itikti-visai kitas dalykas,neprivalomas.Tas prakeiktas nuolankumas…Dziaugiuos,kad nepasiploninu balso,pamacius virsininka,kaip mano koleges,dziaugiuos,kad dristu pasakyti draugei-tau tai nepatiks,bet as taip manau…

    Reply

Leave a Reply to Ingrida Cancel reply