Ne tik saulė sukasi ratu

Sveiki, mielieji. Ar dar neiškepėte vasaros saulėkaitoje? Ar spėjote atsigaivinti ežero vandenyje ir užsišaldyti ledukų gomuriui atvėsinti? Parduotuvėse išpirkti ledai, paplūdimiai nusėti žmonių kūnais.

Šiandien slepiuosi nuo varginančio karščio, geriu karštą arbatą ir stengiuosi save prigauti, kai per daug įtempiu nervines ląsteles.

Atrodo visas gyvenimas dabar suskirstytas į trumpuosius ir ilguosius savaitgalius bei darbo savaites. Lauki, planuoji, patiri, praeina, vėl planuoji.

Tokie cikliški ratai mūsų gyvenime dažnai pasitaiko. Kaip jau esu kalbėjusi, viskas sukasi ratu, kaip meilė – vienatvė, taip ir emocijos laimė – liūdesys, veiklos dar rbas – poilsis,  bendravimas draugai – nedraugai. Atrodytų, turėtume tai priimti kaip natūralų dalyką ir įprasti, bet dažnai vėl nustembame, vėl sielvartaujame, vėl negalime susitaikyti su tuo, kas vyksta. Kas vyksta, nepaisant to, kad nebuvo įtraukta į mūsų planus.

Karšta – per karšta, neįmanoma dirbti, traukia prie žemės. Šalta, per šalta, liūdna, sunku, krečia drebulys. Nemyli, skauda, dužta širdis. Myli, bet ne taip kaip norėtum, kankiniesi, bandai pakeisti žmogų, nulipdyti iš molio tai, ko jam trūksta. Turi darbą ir pergyveni, kad nespėji, kad atėjo klientas ir sunervino. Pergyveni, kad neatėjo klientas ir mažai pajamų. Pergyveni, kad neturi darbo, ieškai, blaškaisi, jautiesi menkas ir nieko nevertas. Gyveni su tėvais, nerviniesi, kad jie tave laiko vaiku. Neturi tėvu, jautiesi gyvenimo nuskriaustas. Turi geriantį tėvą, kankiniesi, kad jį tur

ri. Laimi loterijoje, paskiau suki galvą, kur išleisti tuos pinigus. Rytą atsikeli ir nerandi, ką apsirengti. Nerviniesi, kad prastai atrodai. Atsistoji ant svarstyklių ir nuliūsti, žiūri į veidrodį ir depresuoji. Nešioji akinius, visi sako, kad tau tinka, o tu jų nekenti. Važiuoji miestu, o ten kamštis ir tu keiki vairuotoją, kuris važiuoja antra juosta, kalba telefonu ir neleidžia tau lenkti. Paskiau tu leki, viršiji greitį, tau paskambina, pakeli ragelį ir kažkas tave keikia, kad neadekvačiai elgiesi gatvėje ir trukdai eismą. Susirandi gyvenimo partnerį, ir pradedi kiekvieną vakarą moralizuoti, kad jis daro kažką ne taip. Suplanuojate vestuves ir graužiatės, kad reikės išleisti daug pinigų..

Milijonai situacijų, kuriose mes pasiduodame silpnumui, nervuojamės. Džiaugiamės, paskiau liūdim. Paskiau juokiamės, paskiau šaukiame. Gyvenimas neatsiejamas nuo emocijų. Vieni jas s rodo garsiai ir išraiškingai, kiti slepia savyje. Bet gerai, kad jos yra. Padeda mums išreikšti save, savo būsenas ir komunikuoti su kitais. Kartos jos trukdo, kai užmirštame neutralizavimą ir per daug susikoncentruojame ties viena jų.

Žmonės nemėgsta tų, kurie nuolat – depresuoja, dramatizuoja, nuspalvina viską sarkazmu, veidmainiauja, juokauja, storžieviškai bendrauja, užsisklendžia. Viskas, kas per daug, tas nesveika. Bėda ta, kad kartais patys nepastebime ir perlenkiame lazdą. Nepastebime, kad matome viską tik juodai baltą, tik skundžiamės, tik pykstame, tik reikalaujame. Net jei būname su šypsena, tai

i gali atbaidyti. Jei nėra nuoširdumo, jei neatsiranda individualus kontaktas. Jei užmirštame pagirti, paklausti kaip sekasi, nes per daug galvojame apie save. Jei juokiamės, kai reikia patylėti. Kartais būname per daug drąsūs, ir kiti tai vadina įžūlumu. Kartais esame per daug drovūs, kiti konstatuoja – šaltumas.

Ir kuo toliau, tuo labiau mumyse įauga šie elgesio modeliai. Daromės vis mažiau lankstūs. Kodėl vyrai ieškosi jaunesnių merginų, nes sakosi, kad vyresnės “su ožiais”, principais, nuoskaudomis, o jaunas dar galima perauklėti. Ir patys pajuntame, kad su amžiumi darosi sunkiau ne tik išmokti naujos kalbos, vairuoti ar įvaldyti techniką, bet ir atsikratyti senų ydų, šlifuoti save. Tai darbas. Visų pirma turi suprasti to naudą, turi atsirasti poreikis ir noras. Kartais vieniši žmonės taip įpranta vienišauti, kad nepastebi net, jog jie uždaro duris naujam žmogui, norinčiam ateiti į jų gyvenimą. O kartais tiesiog elgiamasi šabloniškai, neidentifikuojant, kad tas elgesys nėra produktyvus.

Tai nėra kvietimas keistis, tai tik tylus pamąstymas apie įsisąmoninimą, apie save, apie savo vidaus gelmes, apie mūsų kasdienybę, apie tai kas vyksta aplinkui. Apie galima priežastis ir galimus gyvenimo pasirinkimus. Mes esame savo likimo kalviai. bet jau kažkuria prasme.

Potinga ta mūsų liaudies išmintis, tiek perlų sugalvojo, kuriuos vis cituojame gyvenimo bėgyje, su nuostaba, kad viskas vyksta pagal gam

mtos dėsnius. Aš irgi dažnai mėgstu pasivogti vieną ar kitą protingą liaudies mintį ir apipinti pavyzdžiais. Vien tik šiandienos rašliavoje galėjote rasti jų kelias. Dar viena desertui – viskas skrieja bumerangu. Tai savotiškas ratas – tiek meilės, tiek pikto žodžio kelias sukasi ratu. Galvokite, ką sakote ir kaip elgiatės. Sustabdykite savo gyvenimo ratą tada, kai norite, kad akimirka tęstųsi amžinai ir pasukite sraigtelius, kai smengate į duobę. Viskas laikina, tiek geri, tiek blogi dalykai. Jie ateina ir išeina. Kaip saulė, kuri išnyra, nušviečia ir stebuklingai paneria į jūrą. Išmokite mėgautis procesu ir matyti savo mažyčiame pasaulyje daugiau gerų dalykų ir mažiau blogų. Kaip ir su pusiau pripildyta stikline vandens, matome tai, ką norime matyti.

Viską vėl vainikuoja moralas, kuris gimsta pats savaime, man jo negimdant.

Kris