Laiškai atostogoms

Na ir kas, kad kiaurą dieną lyja, o kai pavargsta lyti – sninga… Na ir kas, kad ryte, ant šaligtvio užšalusių balučių nenoriai demonstruoju dailiojo čiuožimo figūras, o po pietų klampoju po purvą… Mano batai seniai su manim nebesikalba, paltas, vardu Pūkutis, savo svoriu mane tiesiog priploja prie žemės… Žiemos saulė tikra apgavikė: vos mirktelėjusi, vėl slepiasi, užleisdama vietą debesų pilkumai… Nesinori net pažvelgti į darbo kalendorių, kuriame užpildytos ne tik eilutės, bet ir paraštės: susitikimais, pasitarimais ir šiaip žmonijai gyvybiškai svarbiais darbais. Tušti tik vasaros mėnesių puslapiai… Birželis… Liepa…

Kiekvienas žino, koks neapsakomas jausmas apima užtrenkus namų duris, šelmiškai pamojavus pavydiems kaimynams bei tūkstančiu malonių žodžių pavadinus taksistą, kuriam nesiseka įgrūsti milžiniško lagamino į automobilio bagažinę… Tikras burtažodis – Atostogos… Juk drybsodama paplūdymyje ir klausydamasi jūros ošimo neprisimeni, kaip rytais kraupina žadintuvas, įspėdamas apie dienos darbų maratono pradžią, nesirūpini, kad pavėlavus į darbą penkias minutes, viršininkas gali „pagirti“ kolegų akivaizdoje. Svarbiausia, kad pamiršti darbo kalendoriaus eilutes ir paraštes…

Mėgaujiesi ilgais pasivaikščiojimais pajūriu, šiltu vasaros lietumi, prisirpusiomis braškėmis ir pievų vėju… Žinau, atostogos kvepia pievų vėju…

Už lango pats žiemos vidurys, tad dar teks palaukti kol pakvips žole ir vėju, bet tikrai pakvips…

Atsiprašysiu batų ir su didžiausiu malonumu apsirengsiu Pūkutį, juk ne taip jau blogai čiuožyklos ant šaligatvių ir be galo skaidrus žvaigždėtas dangus… Būtinai nusipirksiu naują darbo kalendorių, kad nereikėtų rašyti į liepos mėnesio puslapius… Jie skirti ypatingiems laiškams. Juose bus rašomi laiškai atostogoms…

Comments are closed.