Ir vėl mano pasakojimas susijęs su kelione… Šįkart transporto priemonė – troleibusas. Net nežinau, kaip vertinti tokį jau antrąkart atsikartojantį įkvėpimo šaltinį – ar kaip mano ribotą kūrybinę galią, ar kaip kūrybiškai vertingą visuomenio transporto aurą… Lai lieka šis klausimas neatsakytas. Na o aš literatūriškai tipensiu prie savo pasakojimo pradžios.
Taigi. Istorija tikra. Nei trupučio neišgalvota. Bet gana tuščiažodžiauti. Visa tai, kam skyriau tokią ilgą įžangą, įvykopenktadienį. Palikusi darbų naštą už užrakintų biuro durų, kaip viesulas praūžiau parduotuvės lentynas. Skanumynai ir kiti būtini dalykai saugiai nugulė pirkinių krepšyje, kad artėjančiam savaitgaliui nieko nepristigtų. Buvau taip pasiilgusi neįpareigojančio, komfortiško ir malonaus poilsio! Namie, su krūva filmų ir be jokio skubėjimo… Net širdis salo apie tai galvojant…
Troleibusas pasirodė laiku. Gaila – pilnas kaip pagal užsakymą. Su visais pirkiniais įsibraškinau tarp kitų skubančiųjų. Gal ir neblogai – kai iš visų pusių apspaudžia kiti keliautojai, daug lengviau staigesniame posūkyje išsilaikyti ant kojų. Rodės, jau nieko daugiau ir nenutiks. Na, nebent nespėsiu prasibrauti iki durų savoj stotelėje.
Ir vis dėlto – klydau. Tiesiai prieš mane atsistojo čigonė moteris su kokių 8 metų vaiku. Nejučia prisitraukiau rankinę arčiau savęs, o mintyse keikiau nelemtus stereotipus. Juk pirmą kartą šią moterį mačiau. O norėjosi trauktis kuo toliau. Pamaniau, kad būtų baisiai nesmagu, jei ir mane pamatę žmonės taip jaustųsi. Buvo tikrai nesmagu, kad taip reagavau. Tačiau neapleido mintis, kad reikia ją stebėti.
Keistumai prasidėjo, kai net pratuštėjus troleibusui, ši moteriškaitė stovėjo spauste prisispaudusi prie vienos močiutytės. “Na, – pamaniau, – gal ten patogiau laikytis ..” Bet, kai senutei išlipus, moteris staiga perėjo į kitą durų pusę, nors ten, kur stovėjo ansčiau, dabar tikrai padaugėjo erdvės, nusprendžiau nenuleisti akių. Keista – nors vietos troleibuse su kiekviena stotele daugėjo, moteris stengėsi stovėti kuo arčiau kitų keleivių. Stereotipai stereotipais, bet toks elgesys jau tikrai pasirodė įtartinas. Tad nenuleidau žvilgsnio. Šįkart ji buvo užėmusi jau aprašytą poziciją šalia jaunos merginos. Čigonė per vieną ranką buvo persimetusi švarką (o tai ganėtinai keista, turint galvoje, kad visi jau vaikšto su žieminėmis striukėmis). Staiga pamačiau, kaip ta ranka iš po švarko keista juda merginos link. Lėtai lėtai – lyg gyvatė prie grobio.
Prisiekiu – dar niekada nesijaučiau taip kvailai ir bjauriai. Viena vertus – negalėjau šaukti: “Atsargiai – vagia!”. Juk nebuvau tuo tikra… Dažnai pasitaiko, kad matome tai, ką norime matyti. Kita vertus – būčiau davusi ranką nukirsti, kad ta moteris tikrai su nedorais kėslais taip glaudėsi prie visų keleivių. O aš – žiūriu, matau, o pasakyt – negaliu. Radau krūvą argumentų, kodėl to NEDARYTI: mergina per toli, rėkti negražu, nes nesu tikra, jau mano stotelė….. O išlipusi jaučiausi tikra niekšė. Net didesnė už tą kišenių purtytoją… Nes turėjau drąsos stebėti, bet taip ir nesugebėjau sustabdyti. Būtų pakakę vieno žingsnio artyn jos – būčiau išgąsdinusi. Bet sėdėjau it prikalta prie sėdynės. Ir tylėjau. Ir labiausiai už viską norėjau, kad būčiau nieko nemačiusi.
“Žinojimas žudo viltį….” – skaičiau kažkada romane. Ne tik tai. Kartais žinojimas tau dar kartą parodo, kad labiau nei drąsus esi bailys… Kad labiau nei ryžtingas, esi apkiautėllis… Kad mieliau užsidengi akis, nei praveri burną…
Comments are closed.