Kai į santykius atsėlina rutina

Daugeliui porų po kelių metų draugystės ateina laikas, kai į jų jausmus pasibeldžia nelaukta viešnia – rutina. Kodėl taip atsitinka? Kaip ją nugalėti, o gal… prisijaukinti?

Draugystės pradžia visada kupina laimės ir romantikos. Pasilaikymai už rankučių vaikščiojant parke, netikėtos dovanėlės, atradimo džiaugsmas, tornadai lovoje ir kiti naujai iškeptos poros potyriai nušviečia jų gyvenimus. Viskas tiesiog tobula.

Bet vieną dieną nubudus persmelkia mintis “kur visa tai dingo..?”. Pasimetė tarp neplautų indų krūvos ir nuobodaus žiovulio. Vakarus romantiškose kavinėse pakeitė drybsojimas prie televizoriaus, o vietoj netikėtų telefono skambučių tiesiog pasakyti, kad myli ir pasiilgo, pasigirsta prašymas nupirkti pieno.

Taip atsitinka, nes šventės negali vykti kasdien – tuomet jos nusibostų. Skraidymą ant sparnų anksčiau ar vėliau pakeičia rutina. Aplink mus tiek rūpečių ir darbų, kad nebelieka energijos nuolat palaikyti santykius romantikos lygmenyje. Tuomet mums kartais būna liūdna. Slapta pasvajojame, kaip gera būtų vėl išgyventi tą nežemiško nerealumo jausmą. Čia atsiranda gundymas  nuklysti, ypač jei bandymai gaivinti atšalusius jausmus, nesulaukia partnerio palaikymo. Bet aš manau, kad šios rutinos krizės nereikia stengtis įveikti bet kokia kaina. Pripažinkit sau, kad kasdienybėje mums dažnai reikia pastovumo ir saugumo – nekintančių dalykų. O tai niekaip nesiderina su naujų santykių pradžia arba su dramomis ir scenomis, kurias galime iškelti draugui.

Aš linkusi per daug toli nebėgti nuo rutinos. Nes man gera žinoti, kad rytoj, kaip ir šiandien, Jis bus šalia. Tarp barnių dėl neplautų indų aš prisiglausiu ir jausiuosi saugi Jo glėbyje. Kartais mes pasidarysim mažą šventę ir veiksime ką nors neįprasto ir ypatingo. Bet kasdien bandyti įpūsti aistros ugnį yra per daug sekinantis uždavinys tarp visų darbų ir įsipareigojimų.

Taigi linkiu išmokti prisijaukint rutiną ir pajausti, kad net nuobodulys kartu yra geriau nei po vieną.

Comments are closed.