Kodėl vaikai neklauso?||Asmeninė atsakomybė

Labai daug savo įpročių, pomėgių ir kitų elgesio ypatumų atsinešame iš vaikystės. Kartais net keista, kokią stiprią įtaką visam tolesniam gyvenimui turi tai, ką patyrė arba ko nepatyrė tas mažasis žmogeliukas. Vėliau jis mokosi visai kitų dalykų – skaityti, rašyti, skaičiuoti. Bet socialiniai pagrindai padedami, kai vaikas dar labai mažytis.

Kodėl šiandien apie tai rašau? Nes manau, kad auklėdami savo vaikus mes neretai pamirštame išmokyti juos asmeninės atsakomybės. Iš pradžių jie mums atrodo per maži – na negi spausi vos dvejų tesulaukusį vaiką, kad jis tvarkytųsi žaislus..? Tuomet svarbesni būna kiti dalykai –  ar jis išmoko teisingai tarti “R”, kaip sekasi vaikščioti.. O kur dar tas didis džiaugsmas mažyliu.

Vis atrodo, kad laiko dar daug ir dar spėsim visko išmokyti. Tačiau gali būti vėlu. Nenoriu, kad šis mano sakinys skambėtų dramatiškai, todėl paaiškinsiu, ką turiu galvoje, sakydama “vėlu”. Be abejo, vaikus daug ko galima išmokyti, jie labai imlūs ir greit mokosi. Tačiau socialiniai įgūdžiai, tokie kaip paklusnumas, supratimas, kad gyveni ne vienas, turi būti skiepijami nuo pat lopšio.

Vis dėlto labai dažnai tėvai, saugodami vaikus, juos augina “iliuzijų pasaulyje”. Vaikai tarsi atribojami nuo daugelio patyrimų. Jie nesužino, kad yra dalykų, kurie gali įskaudinti, tuo pačiu nesuvokia, kad patys, pasielgę vienaip ar kitaip, gali kitą žmogų nuliūdinti.

Vėliau, kai vaikas paauga ir jau nebera reikalo jo “saugoti”, pradedame tiesiog reikalauti. Norime, akd jis tvarkytųsi žaislus, rūbelius. Norime, kad jis nesimuštų su kiemo vaikais. Nes juk jis nebe toks mažas, kad to nesuprastų. Bet ir ne toks didelis, kad suprastų tai pats! Nemokydami norime, kad vaikas turėtų įgudžius.

Vis dažniau pagalvoju, kad užauginti vaikelį – labai didelis darbas. Ne todėl, kad tai daug kainuoja ir ilgai trunka. Todėl, kad visų pirma pats turi būti brandus žmogus, jausti asmeninę atsakomybę ne tik už save bet ir už tą mažylį, o tik vėliau tikėtis, kad galėsi viso to išmokyti savo atžalą.

Kai turime pakankamai asmeninės atsakomybės, natūraliai to išmokome ir vaiką. Nes jis auga tokioje aplinkoje. Jis mato mūsų elgesį ir daug ką perima. Jausdami asmeninę atsakomybę mes natūraliai elgiamės pavyzdingiau. Stebėdamas mus tokius, šito mokosi ir vaikas.

Nežinau, ar šiuo įrašu man pavyko tiksliai išreikrti savo nuomonę, tačiau norėčiau pasakyti paskutinį dalyką – nereikalaukime iš vaiko to, ko jo nemokėme. Nenorėkime, kad jis savaime išmoktų būti toks, kokie nesame patys.

Comments are closed.