Ar įmanoma mylėti nesavanaudiškai?

Pastaruoju metu “Darnioje poroje” galėjome paskaityti nemažai naujų straipsnių apie tai, kas yra meilė. Ir ką sužinojau? Susipažinau su nuomone, kad meilė – tai kažkas besąlygiškai dalinama kitiems neprašant atlygio. Bet ar taip yra iš tiesų? Ar tikrai tikra meilė būna visiškai nesavanaudiška ir nieko nereikalaujanti?

Jei tai absoliuti tiesa, prisipažinsiu, kad aš apskritai nemoku mylėti. Man nesuvokiama, kaip galima mylėti per atstumą nieko nesitikint. Man rodos, kad visiškai atsižadėdama savo savanaudiškų, tačiau teisėtų norų, tampu tik skuduru po vyro kojomis? Ir jau tik

k
krai nesuvokiu, kaip galima atsisakyti mylimo žmogaus, kad jis būtų laimingas su kita.

O gal visko atsižadėjimas yra tai, kas prie mūsų traukia gerus žmones ir laimingus įvykius? Gal pamatęs mano naivumą mane pamils svajonių princas vien už tai, kad esu saldžiai saldžiai gera? Na negi Jūs tikrai tuo tikite? Aš ne. Aš esu jauna, graži ir protinga moteris ir aš turiu teisę norėti iš gyvenimo pasiimti kuo daugiau. Šiais laikais reikia sugebėti būti gudria bei mokėti už save pakovoti norint ko

nors pasiekti. Ir kodėl esame skatinami kovoti dėl geresnio išsilavinimo, darbo, finansinės padėties, tačiau raginami būti visiški asketai meilės reikaluose?

Gal aš kažko nesuprantu? Paaiškinkite.