Paukščiai

Paukščiai

Varnėnas

Varnėnai atskrenda anksti pavasarį, kai dar kur ne kur laukuose guli sniegas. Varnėnu pasirodymas – tikras artėjančio pavasario ženklas.
Parlėkę varnėnai, pradeda skubiai krautis lizdus. Tupėdamas ant medžio šakutės, plasnodamas juodais sparneliais, patinas rytais ir vakarais traukia skambias giesmes. Jie sumaniai mėgžioja daugelio paukščių balsus. Patelė ir patinas kartu kraunasi lizdą, peni jauniklius. Tupinčią lizde gyvenimo draugę, patinas linksmina skambiomis giesmėmis. Arčiausiai žmogaus būsto gieda varnėnai. Šie paukščiai tarpusavyje gyvena taikiai ir sutarinai. Jie visada darbuojasi. Šie paukščiai sunaikina daug žalingų vaabzdžių, kirminų ir lervų. Jie be paliovos lekioja prie inkilo su laimikiu snape. Netgi pačiomis sunkiausiomis jauniklių penėjimo dienomis patinas randa laiko pagiedoti. Augant jaunikliams, trumpėja varnėno giesmė. Kai jauni varnėniukai pradeda skraidyti, visa šeima palieka inkilą, ir giesmė nutyla. Vasarą sunku pamatyti varnėnus, kadangi jie gyvena tankiuose miškuose. Vėlyvą rudenį, varnėnai išskrenda į pietus. Jie nelekia į tolimas tropines šalis, o žiemoja Kaspijos jūros pakrantėje ir kitur, kur nebuna atšiaurios žiemos. Rudeniop varnėnai renkasi į didelius triukšmingus būrius. Jie skraido džiugiai ir liinksmai. Gausiais būriais, panašiais į juodą, tirštą debesį, šie paukščiai vėlyvą rudenį išskrenda į pietus. Ten jie nesiskiria vieni su kitais, laikosi darniais būreliais. Pavasarį paprastai grįžta į savo inkilus. Taip pat neapsirinka ieškodami kelio.

Strazdas

Strazdai atskrenda iš šiltūjų kraštų kartu su varnėnais. Medžiai da

ar be lapų, kur ne kur matyti sniego dėmės, pribrinkę sakingi beržų pumpurai. Atlėkę strazdai čiulba plikų medžių viršūnėse. Strazdų giesmės džiugios, linksmos. Jos pasigirsta anksti rytą, kai tik pasirodo saulė.

Strazdai paprastai gyvena retame miške, mišrių miškų pakraščiuose. Tvarkingus lizdus kraunasi medžių šakose, neaukštai nuo žemės. Jei prie jų lizdo netyčia prisiartina žmogus, suaugę strazdai sukelia baisų triukšmą, sulekia visa miško strazdų šeimyna.

Yra keletas mūsų miškuose gyvenančių strazdų rūšių:stambių amalinių, giesmininkų, baltabruvių, smilginių ir slapūnų juodųjų strazdų, gyvenančių tamsaus miško gilumoje. Geriausiais čiulbonėliais laikomi strazdai giesmininkai.
Jie gyvena mišriujų miškų pakraščiuose, pavasarį juos galima užtikti priemiesčių parkuose bei miškuoseš Šie paikščiai gražiai gyvena su žmogumi, bet neleidžia artintis prie savo lizdų. Strazdai giesmininkai – nedideli paukšteliaič didumo sulig paprastu varnėnu. Jiie irgi ieško lasalo ant žemės, vienu metu su varnėnais peni savo jauniklius. Atviri strazdų lizdai sukrauti labai meniškai. Kiekviena pavasarį sukasi naujus lizdus: senus, peržiemojusius palieka. Baltabruviai ir amaliniai strazdai čiulba praščiau uz strazdus giesmininkus, be to, juos rečiau galima matyti. Didžiausi slapukai – juodieji strazdai. Paprastai jie slepiasi tankuose eglynuose, kur sukasi lizdus. Juodųjų strazdų galima aptikti senuose parkuose, apleistuose kapinėse. Strazdai daugiau žalingi žmogui negu naudingi. Sodininkams, vyšnynų ir uogynų šiemininkams, jie – nemalonūs svečiai. Vasarą nulesinėja prinokusias vyšnias, pu
uola serbentus ir avietes. Sakoma kad strazdai gyvena visame margame pasauly, jie žinomi daugelyje tolimų kraštų. O žiemos metu jie ten medžiojami. Strazdų mėsa vertinama kaip skanėstas. Strazdai yra keliaujantys paukščiai. Jie nuolatos skraido iš vienos vietos į kitą, išlekia ir vėl pasirodo, kartais gyvena arti žmonių namų.

Lakštingala

Lakštingalos atskrenda pavasarį, kai pradeda lapoti miškai, pražįsta ievos. Pirmieji atskrenda patinėliai. Tamsią naktį jie apsigyvena krūmuose, upių pakrantėse, beržinėlių pakraščiuose, soduose ir parkuose. Viliodami pateles, jie visą naktį be paliovos suokia. Smagindami lizduose tupinčias pateles, patinėliai čiulba ilgai, iki pat vasaros. Lakštingalos sukasi nesudėtingus lizdus ant žemės po krūmais. Jie yra menkučiai paukšteliai, bet turi nepaprastai stiprų balsą.

Gervės

Pavasarį į savo gimtinę grįžta ir gervės. Jos skrenda darniomis voromis, grįžta iš tolimųjų šiltųjų kraštų. Gervės parlekia į pažįstamas gimtąsias pelkes, kur kasmet peri ir augina ilgakojus jauniklius.

Miške, auštant dažnai galima išgirsti, kaip gervės šoka ratelius, garsiai klykauja.Susibūrusios į platų ratą, plasnodamos stipriais sparnais, jos trimituoja ir šoka.Tai pavasarinis gervių vestuvių šokis. Giedromis vasaros ir rudens dienomis, gervės skrenda ieškoti maisto iš pelkės į gretimus laukus.

Vėlyvą rudenį, kai nuo medžių krenta auksiniai ir purpuriniai lapai, gervės grįžta į pietus.

Garniai

Ne taip kaip gervės, kurios gyvena nuošaliose, neprieinamose pelkėse, garniai paprastai kraunasi lizdus upių pakrantėse. Plačius, iš storų virbų supintus li

izdus jie kartais įsirengia pačiose aukščiausiose šimtamečių pušų viršūnėse.

Vasarą suaugę garniai skrenda prie upės gaudyti žuvų. Kartais iš miško jaunikliams parneša gyvų žalčių.

Kregždės ir čiurliai

Yra langinių ir šelmeninių kregždžių. Langinės kregždės jaukius uždarus lizdus lipdosi po mūrinių ir medinių namų atbrailomis. Šelminės kregždės kraunasi lizdus kaimo daržinių, tvartų pastogėse. Atvirus, iš purvo nulipdytus lizdus jos pritvirtina prie medinių gegnių, namų sienų ir stogų iškyšų. Ir langinės, ir šelminės kregždės minta vien tik vabzdžiais.

Kregždės beveik visą laiką skraido. Plačiomis žiotimis jos mikliai gaudo lekiojančius vabzdžius.

Ypač gražios šelminės kregždės su ilgomis pakirptomis uodegomis. Jos moka gražiai giedoti.

Langinės kregždės gyvena ne tik miestuose, kur daug mūrinių namų ir pastatų, bet ir kaimuose kartu su šelminėmis kregždėmis. Tarpusavyje jos gyvena labai draugiškai, netrukdo viena kitai krautis lizdo.

Prieš oro pasikeitimą ar audrą šelminės kregždės skraido pažemiu.

Be langinių ir šelminių, esama dar ir urvinių kregždžių. Šios kregždės kraunasi lizdus stačiuose smėlėtuose krantų šlaituose, rausia juose gilius urvus. Urvinės kregždės paprastai skraido palei pat vandenį. Nuo langinių ir šelminių kregždžių jas galima atskirti iš pilkšvų plunksnų.

Kregždės žiemoja Afrikoje ir kiekvienais metais sugrįžta į savo gimtinę.Jos sugrįžta vėliau, negu kiti keliaujantys paukščiai ir neapsirikdamos suranda gimtąją vietą.

Taip pat vasarą galima pamatyti greitai skraidančių padangėje čiurlių. Ši

ie ilgasparniai juodi paukščiukai, su švilpesiu lakiojantys mums virš galvų, taip pat beveik visą laiką būna ore, ant žemės niekada netupia. Jei sugautą ilgasparnį čiurlį patupdytume ant plikos žemės, jis negalėtų pakilti. Savo trumputėmis kojelėmis čiurlys nemoka vaikščioti žeme.

Čiurliai paprastai gyvena aukštose cerkvių varpinėse, mūrinių namų pastogėse ir aukštuose medžiuose. Norėdamas pakilti čiurlys krinta iš savo lizdo ar nuo aukštos atbrailos, išskleidžia sparnus ir greitai nulekia. Čiurliai yra visų greičiausi paukščiai. Jie atskrenda pas mus dar vėliau nei kregždės, o vasaros pabaigoje dingsta per vieną dieną, tarsi kam paliepus.

Kryžiasnapiai

Kryžiasnapiai stebina tuo, kad iš visų mūsų miškuose žiemojančių paukščių jie vieninteliai savo lizdus suka žiemą ir per pašėlusius sausio ir vasario speigus peri jauniklius.Šiltą žieminį kryžiasnapių lizdą sunku pamatyti: jie paprastai paslėpti tarp tankių spygliuočių šakų. Padėjusios kiaušinius ir perėdamos jauniklius, kryžiasnapių patelės visai nepalieka šilto gilaus lizdo. Patinas rūpestingai peni lizde tupinčią patelę. Atsitūpęs ant medžio viršūnės, kur sukrautas lizdas, jis smagina savo draugę trumpa linksma giesmele.

Žiemą vienintelis kryžiasnapių lesalas – eglių ir pušų sėklos, kurias jie vikriai gliaudo iš konkorėžių susikryžiavusiu snapu, kiek panašiu į papūgos snapą.Spygliuočių miškuose gyvena dviejų rūšių kryžiasnapiai: egliniai ir pušiniai.
Pušiniai kryžiasnapiai sėkmingai išrankioja sėklas iš tvirtų pušų konkorėžių.

Kukutis

Kukučiai gyvena gūdžiose miško vietose, smėlėtuose skynimuose, kur žemė nederlinga. Jie neretai gyvena ir senose apleistose kaimo kapinėse, kur palinkę mediniai kryžiai. Galbūt todėl prietaringi žmonės kukutį laiko nelaimę lemiančiu paukščiu, pranašaujančiu mirtį.

Smėlėtose miško pakelėse, kaimo pakraščiuose dažnai galima pamatyti ant tvoros tupintį kukutį. Jis panašus į pasakišką paukštį: aukštas kuodas ant galvos, margos smėlio spalvos plunksnos, tvirtas juodas snapas.Žmonės sako, kad
kukučiai yra labai nevalyvi ir negeri paukščiai.

Volungė

Iš visų paukščių giesmininkų – miško muzikantų – pati gražiausia ir didžiausia slapukė yra gelsvoji volungė.

Volungės gyvena švariuose beržynuose, senuose ūksminguose parkuose, aukštų ąžuolų ir liepų alėjose. Pavasarį volungės pasirodo vėlai, kai girios būna sužaliavusios ir visi paukščiai giesmininkai jau parskridę.

Kas nėra girdėjęs beržyne garsaus volungės švilpavimo? Atrodo, nematomais muzikos instrumentais miške groja paslaptingi muzikantai.

Sunku surasti volungės lizdą, gerai užslėptą tarp žalių medžio šakų. Ne visada pavyksta iš arti pamatyti ir patį nuostabųjį paukštį, skraidantį nuo vieno medžio ant kito. Tik kartais, kai jis lekia per atvirą, saulės nušviestą miško laukymę, sublyksi jo ryškios plunksnos.

Gegutė

Gegutė vienintelė iš visų paukščių slapčia deda kiaušinius į svetimus lizdus ir pati niekada neperi savo jauniklių. Padėjusi ant žemės kiaušinį, gegutė snapu arba kojelėmis nuneša ir padeda jį į svetimą lizdą. Patiklūs tėvai peri ir stropiai peni savo tikruosius jauniklius ir rajų pamestinuką gegužiuką.

Greitai augdamas gegužiukas dažnai išstumia iš ankšto lizdelio mažyčius jauniklius ir lizde pasilieka vienas. Žuvusių jauniklių tėvai ir toliau uoliai jį maitina, kol jis užauga ir išskrenda.

Geniai

Geniai kartais vadinami miško daktarais. Kaldami žievę ir storų medžių kamienus, jie renka žalingus vabzdžius ir jų lervas. Ilgas, apvalus genio liežuvis, gali įlįsti į vingiuotas angas, kurias medienoje išgriaužia žalingi vabzdžiai – miško naikintojai. Ant liežuvio galo yra mažyčiai kibūs kabliukai, kuriais jis išsitraukia vabzdžius. Pavasarį geniai pasirenka sausas medžių viršūnes ir barbena taip tankiai, kad jų trelę gali palaikyti nepaliaujamu seno medžio girgždejimu. Jeigu sustojęs gerai įsiklausysi, išgirsi kaip iš toli jam atliepia kiti geniai. Nuo apatinės medžio kamieno dalies atsispirdamas savo tvirta uodega, genys spirališkai kyla vis aukštyn ir aukštyn. Geniai panašūs į išmargintus egzotiškus paukščius. Žiemą geniai neišskrenda į tolimus šiltus kraštus, o pasilieka gimtuosiuose kraštuose.

Mūsų miškuose gyvena ir stambūs, juodi geiniai su raudonomis galvomis. Juos žmonės vadina juodosiomis meletomis. Juodoji meleta skraido iš vieno medžio į kitą ir garsiai šaukia.

Be margųjų genių ir juodųjlų meletų, mūsų miškuose veisiasi ir žaliosios meletos. Jos iškapsto aukštus skruzdėlynus, rankioja skruzdžių kiaušinius, lervas. Geniai kaišioja į skruzdėlynus ilgą, apvalų liežuvį ir ryja prilipusias prie jo gyvas skruzdes.

Žiemos metu geniai minta eglių konkorėžių sėklomis.

Vandeniniai strazdai

Tai nedideli, labai judrūs ir greiti paukščiukai baltomis krutinėlėmis, ilgomis plonomis kojytėmis ir aštriais, tvirtais nageliais. Jie mitriai bėginėja per smulkius pakrantės akmenėlius ir plasnodami trumpais sparnais, skraido virš vandens nuo vieno akmens prie kito. Staiga vandeninis strazdas dingsta po srauniai tekančiu vandeniu. Gerai matyti kaip irdamasis sparniukais jis bėga akmenuotu skaidraus upeliuko dugnu. Nubėgęs tam tikrą nuotolį, jis išneria iš vandens ir atsitūpęs ant akmens vėl ima traukti savo linksmą giesmelę.

Šalia neužšąlančių sraunių kalnų upokšnių, vandeniniai strazdai kartais pasilieka visai žiemai. Jie ir žiemą čiulba ir bėgioja per apledėjusius akmenėlius prie pat upokšnių ar mažyčio, triukšmingo krioklio. Jis tolydžio pasislepia po vandeniu ir vėl pasirodo.

Vandeninis strazdas labai atsargus ir jautrus paukštelis. Pamatyti jį iš arti nevisada pavyksta. Jų galima pamatyti negyvenamose vietose prie tyrų šaltinių upokšnių ir skaidrių upeliukų. Jie nemėgsta ilgo lietingo oro, kai upėse susidrumščia vanduo. Jie minta vandeninias vabždžiais, o žiemą kartais gaudo žuveles, ištraukia ir daužo į akmenį, kol jos sudūžta į smulkius gabaliukus.

1 thought on “Paukščiai”

Leave a Reply to Kasparas Sleikus Cancel reply