Tautinio atgimimo asmenybės

1396 0

Jonas Basanavičius (1851 m. lapkričio 23 d., Ožkabaliuose, Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas."Jonas

Biografija

J.Basanavičius gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Kiek paūgėjus tėvai parūpino jam kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau leido į Lukšių pradžios mokyklą. Pasimokęs pirmą pusmetį, bandė stoti į Marijampolės miesto mokyklą, tačiau neišlaikė egzaminų ir dar vienus metus mokėsi Lukšių pradžios mokykloje. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. 1873 m. baigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, Jonas Bassanavičius, atsispyrė tėvų spaudimui toliau mokytis Seinų kunigų seminarijoje ir išvyko tęsti mokslų į Maskvą. 1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą, bet 1874 m. rudenį gavęs stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo teisę verstis gydytojo praktika.Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti. Gyveno Bulgarijoje, Čekijoje, o vėliau grįžo į Lietuvą. Redagavo laikraštį „Aušra“

1905 m. renngiant Didijį Vilniaus Seimą, J. Basanavičius vadovavo jo organizaciniam komitetui.

1907 m. rugsėjo 25 d. jo pastangomis įkurta Lietuvių mokslo draugija.

1913 m. vasarą J. Basanavičius ir Martynas Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, kur, skaitydami paskaitas, rinko aukas surengti Lietuvių konferencijai Vilniuje.

1918 m. vasario 16 d. jo pir

rmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J. Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą.

1927 m. vasario 16 d., kada visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas.

Atminimas

Už nuopelnus Lietuvai, dr. J. Basanavičiui gyvam esant skirta valstybinė pensija, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi. Po mirties Kauno karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pakrikštyta jo vardu, daugelis miestų pasipuošė jo paminklais bei biustais ir jo vardu pavadino daug gatvių, aikščių, parkų ir įvairių pastatų.

J. Basanavičiaus vardu pavadinta daug gatvių Lietuvoje, kurių žymiausia Palangoje. Jos pradžioje pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui (skulptorius J.Zikaras). http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/b/bc/BasanaviciusSculpture.jpg/180px-BasanaviciusSculpture.jpghttp://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/b/bc/BasanaviciusSculpture.jpg/180px-BasanaviciusSculpture.jpg"http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/a/a1/Jonas_Basanavicius_memorial_tablet_in_Boksto_gatve.jpg/180px-Jonas_Basanavicius_memorial_tablet_in_Boksto_gatve.jpg



 

Jurgis Bielinis (kitos pavardės: Bieliakas, Jakulis, 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčius – 1918 m. sausio 18 d. Katinuose, Joniškėlio valsčius, palaiddotas Suoste) – Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Juozapas Baltasis Erelis, J. B. Erelis, Jurgis, Juozapas Baltasai ir kt."Bielinis2.jpg

Biografija

Brolis Andrius Bielinis, sūnus Kipras Bielinis.

Mokėsi privačiai Šiauliuose ir Mintaujoje, 1872 m. baigė vokišką pradžios mokyklą Rygoje. Mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. Nuo 1873 m. pradėjo knygnešio veiklą, talkino Motiejui Valančiui, jo ir lietuviškos spaudos leidėjo Prūsijoje. J. Zabermano ryšininkas. Nuo 1890 m. persekiojamas jau nebegalėjo gyventi namuose, tėviškėje ir tapo profesionaliu knygnešiu.

1885 m. įkūrė ir vadovavo Panevėžio krašto Garšvių knygneš

šių draugijai. Vidurio ir Vakarų Lietuvoje sukūrė draudžiamos spaudos platinimo tinklą, apėmusį ir Latgalą. Per 31-erius aktyvios veiklos metus vienas arba su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje. Caro žandarams ir pasienio sargybiniams buvo įkliuvęs 5 kartus, bet buvo sumanus ir drąsus, todėl pavykdavo ištrūkti. Už jo sugavimą valdžia buvo paskyrusi didelę premiją. Savojo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu.

Bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės sargas“, vėliau – „Lietuvos ūkininkas“, „Vilniaus žinios“. Pats 1897 m. nelegaliai Lietuvoje išleido neperiodinį laikraštėlį „Baltasis erelis“ (300 egz.). Jam spausdinti iš Martyno Jankaus nusipirko ir parsigabeno rankinę spausdinimo mašiną.

Parašė brošiūrų Lietuvos istorijos, lietuvių valstiečių likimo temomis. Vienas pirmųjų ėmė kelti Lietuvos nepriklausomybės idėją, lietuvių vienybės šūkį, peikė dvarininkus dėl užgrobtų valstiečių žemių.

Atminimas

J. Bielinio gimimo diena (kovo 16 d.) minima kaip Knygnešių diena.

Tėviškėje išlikusi sodyba, šalia – koplytstulpis (aut. Leonas Juozonis), netoliese – Bielinio ąžuolas, už kurio slėpėsi atsišaudydamas nuo žandarų ir šalia ąžuolo akmuo su dedikacija; kryžius, po kuriuo mirė (prie Mitkų sodybos), dabar saugomas Pasvalyje, „Dūdorių” klube. Suoste – kapas ir antkapinis paminklas bažnyčios šventoriuje. 1931 m. pastatytas paminklas iš lauko akmenų. Paminklą statė š

šauliai, pavasarininkai, skautai, tautininkai, dirbo kalvis J. Korsakas.

2009 m. iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Jurgis Bielinis.

 

Jonas Biliūnas (1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčius, Utenos apskritis – 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje, Lenkija) –Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas."Jonas

Žymesni kūriniai: „Brisiaus galas“, „Laimės žiburys“, „Kliudžiau“, „Joniukas“, „Ubagas“,„Liūdna pasaka“ .

Biografija

Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje, buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Kaimo daraktoriaus paruoštas, 1891–1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje.

Panevėžyje subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai

vadovavo.

1900 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą. Už dalyvavimą anticarinėse studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. iš universiteto pašalintas.

Negavęs leidimo grįžti į Tartu ir tęsti medicinos studijas, 1903 m. įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. Leipcige susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Ciuriche parašė bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Ligai paaštrėjus, 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje, Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje.

1902 m. kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime.

1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, buvo numatęs jį paversti trimėnesiu literatūros žurnalu, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus Vincui Kapsukui, iš jos pasitraukė. Dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“.

1907 m. parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno

kalendoriaus-almanacho projektą.

Buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. Antano Vienuolio rūpesčiu palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių. 1946 m. ir 1954–1955 m. jo žmonos dukros iš antrosios santuokos Meilės Matijošaitytės-Lukšienės iniciatyva išleistas „Raštų“ dvitomis.

Atminimas

1953 m. J. Biliūno vardu pavadinta Anykščių vidurinė mokykla

1958 m. ant Liudiškių piliakalnio pastatytas 14 metrų aukščio granitinis antkapinis paminklas su rašytojo bareljefu (archit. Vytautas Gabriūnas, skulpt. Bronius Vyšniauskas).

Rašytojo gimtinėje Niūronyse išliko XX a. pradžioje perstatyta Biliūnų sodyba, kurioje nuo 1960 m. veikia memorialinis muziejus."http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/4/42/1975_08_23_1Anyk%C5%A1%C4%8Diai016.jpg/160px-1975_08_23_1Anyk%C5%A1%C4%8Diai016.jpg

J. Biliūno vardas suteiktas gatvėms 22 Lietuvos miestuose. [3]

 

Mykolas Biržiška (1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose, Šiaulių apskritis – 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, JAV) – Lietuvos literatūros istorikas, nepriklausomybės akto signataras."Mykolas

Kūryba

M. Biržiška yra paskelbęs nemažai mokslo straipsnių, parašęs populiarų knygelių iš istorijos, kultūrologijos studijų, parengęs spaudai dainų rinkinius, išvertęs grožinių kūrinių.

Parašė vadovėlius „Lietuvos geografija“, „Lietuvos istorijos pradžiamokslis“, „Dainų istorijos vadovėlis“, knygas „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, „Mūsų raštų istorija“, „Iš kultūros ir literatūros istorijos“, „Senasis Vilniaus universitetas“ ir kt.

Biografija

Kilęs iš žemaičių bajorų Biržiškų giminės. Tėvas Antanas Biržiška, broliai Viktoras Biržiška ir Vaclovas Biržiška. Žmona Bronislava Biržiškienė-Šėmytė, dukros – teisininkė, menininkė, keramikė Marija Biržiškaitė Žakevičienė-Žymantienė ir pianistė Ona Biržiškaitė-Barauskienė.

1895–1902 m. mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, du kartus iš jos pašalintas. 1900 m. į. . .

(1866 m. liepos 15 d. Vaitiekupiuose, Sintautų valsčius, Rusijos imperija – 1933 m. gegužės 4 d. Kaune) – Lietuvos spaustuvininkas, leidėjas, signataras.

Biografija

Gimė valstiečių šeimoje. Baigęs Sintautų pradžios mokyklą, dar kiek pamokytas daraktorių, 1800 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. 1890 m. padėjo laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ redakcijoms tvarkyti jų administracinius ir redakcinius reikalus. 1883 m. turėjo nutraukti mokslus, kad galėtų padėti šeimai ūkyje. Baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge, 1902 m. grįžo į Lietuvą.1904 m. iš gimtinės persikėlė į Kauną, dirbo kooperatyve „Nemunas“, bendradarbiavo savaitraštyje „Žvaigždė“. 1905 m. rudenį Kaune įsteigė spaustuvę. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1917 m. Vilniaus konferencija S. Banaitį išrinko Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. jis kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spausdino slaptus atsišaukimus, nukreiptus prieš vokiečių okupaciją, talkino steigiant Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrių Kaune, buvo vienas iš jo vadovų. Iš okupacinės vokiečių valdžios išsirūpino leidimą pirmajai lietuviškai Kauno „Saulės“ gimnazijai kurti, įsteigė 12 pradžios mokyklų, kurias pats inspektavo, rūpinosi patalpomis ir mokytojais."Saliamonas

  • Uncategorized

Join the Conversation