Širdis kažko nerimsta, sunku “sukurbti” mintis. Ima kažkoks jaudulys. Kas Jums aktualu? Kokią temą parinkti? Kaip ir visada dažniausiai tokie svarstymai baigiasi pradedant rašyti tai, kas aktualu man. Galbūt todėl, kad rašydama apie tai, ko aš nejaučiu, kas man nerūpi, nebūčiau nuoširdi. O gal tiesiog pasilengvinu sau darbą taip? Bet kokiu atveju…
Visą savaitę sapnuoju keistus sapnus – vietas ir žmones iš mano praeities. Galbūt todėl, kad dabar mane kankina dvejonės ir kūrybinio įkvėpimo paieškos. Žinau, ko noriu pasiekti, ir prievartauju save ieškodama būdų, kaip tai padaryti.
Jeigu žinočiau, ką daryti, nerčiau į tai stačia galva. O tas žinojimas tikriausiai yra pats brangiausias. Jis neįkainojamas ir neparduodamas. Kažkuriuo metu šis apšvietimas ateina pas žmones, kurie sakosi atradę laimę, sužinoję laimingo gyvenimo receptą. Tai milijonieriai, pasisekę menininkai ir kiti garbūs žmonės, kurie palieka pėdsaką ir kurių autobiografijos verčia varvinti seilę. Kaip tie žmonės tiek daug pasiekė? Kuo jie buvo ypatingesni? Gudresni?
Nuolatinis galvojimas apie tai, ko nori, nėra labai produktyvus. Dažnai netgi trukdo atlikti kai kuriuos darbus. Bet tikiuosi tai padės atkasti išganinga mintį. Manau, kad nerami būsena priverčia žmones mąstyti, o juk tik mąstydami galime atrasti kryptį, tiesą ir sprendimą.
Tikiuosi, kad mano parašytas žodis kažkam bus naudingas, nesvarbu, kokią reakciją sukeltų – pasipiktinimą ar pasigėrėjimą.
Šiame savo įraše niekaip negaliu nepaminėti baisios mergaitės žūties Nemenčinės rajone, net šiurpas nukrato, juk tai įvyko dvi stotelės nuo mano namų, o mergiotės amžius labai panašus į mano sesutės.
Atsimenu, pati buvau jaunesnė, tranzuodavau, linksmindavausi su pažįstamais ir nepažįstamais, eidavau į aklus pasimatymus, lankydavausi taip vadinamuose “plotuose” pas visai nepažįstamus. Tai mano vadinami pankų laikai, kuriuos vienaip ar kitaip išgyvena kiekvienas paauglys, kai jis maištauja ir ieško vietos po saule. Ieško savo tiesų, tikrų draugų ir vaikosi įvairiausių madų.
Labai baisu, niekas nesame apsaugoti nuo tokių atsitikimų. Galima gyventi kaip Mažojo princo lapė po gaubtu, bet blogų žmonių yra ir bus, kartais jų išvengti labai sudėtinga. Net močiutė eidama atsiimti pensijos gali būti užpulta. Net paštininkas ir taksistas (prisižiūrėjus filmų, o gal žinių) gali būti maniakas ar galvažudys.
Ir šioje mergaitės istorijoje, kurioje ji susipažino su berniuku, įtariamu žudiku, per socialinį tinklapį tikrai blogis didžiausias yra ne internetas, o žmonės, kuriuos ten gali sutikti. Interneto dėka aš galiu daug ką padaryti greičiau, galiu lengviau rasti reikalingą informaciją, peržiūrėti šimto vyrų anketas visoje Lietuvoje ar net už Atlanto, galiu parašyti elektroninį laišką savo krikšto mamytei į Londoną, kurį ji gaus per kelias minutes, galiu su mama susirašyti per “Skype”, galiu pamatyti visų draugų išsimėčiusių po platųjį pasaulį nuotraukas facebook’e, galiu rasti receptą gimtadienio tortui iš milžiniškos pasiūlos. Ir visa tai padaryti galiu nepirkdama jokių receptų knygų, pašto ženklų ir nepildydama telefono sąskaitos. internetas – tai gėris, kuris atriša rankas.
Bėdos čia yra tik dvi. Viena, kad vaikai jau nebežaidžia kiemuose, nebesusitinka vienas pas kitą namuose, nes jie apsigyvena internete ir tėvai kiekvienam vaikui turi pirkti telefoną ir kompiuterį, kad jis nesijaustų raupsuotu draugų tarpe. Bėda, kad gadinamos akys ir papilkėja oda, kai karštą vasaros dieną vietoj ėjimo prie ežero sėdima prie kompiuterio ir žaidžiama kompiuteriniais žaidimais. Kai statomos ne smėlio pilys, o Sims’ų namai. Kai veikėjai ten mylisi kaip robotai ir pornografinės svetainės prieinamos kiekvienam. Kai vaikai vietoje “Labas vakaras, ką veiksim vakare?” sako “la, ką vk?”. Ir darosi vis sunkiau susikalbėti – sakiniai trumpėja, lietuviškų simbolių juose nerasta, lietuvių kalbos taisyklės jiems nebeįkandamos ir “neaktualios”. Kai internete jie daro nežinia ką neatsiskaitydami niekam ir bendrauja su neaišku kuo.
Ir dar viena blogybė, kai patenki į internetinę erdvę, tai prarandi tapatybę. Jos neturi ir tie, su kuriais bendrauji. Gerai, jei tau pasisekė ir pradėjai bendravimą su geru žmogumi. Bet jei tai maniakas? Teroristas? Narkomanas? Iškrypėlis? Vagis? Jei tai žmogus, kuris tau nori padaryti kažką blogo? Arba kuris ims tave persekioti, kai nebenorėsi su juo bendrauti? Arba kuris pakvies tave į aklą pasimatymą. Tu atvažiuosi pas jį iš Alytaus, o pasirodys, kad jis nori išprievartauti, sumušti ir užmušti tave? Tau net į galvą nešautų tokia mintis, kad taip gali įvykti, o va, kai kam įvyksta.
Todėl internete reikia irgi saugotis. Nereikia anketose nurodinėti savo asmeninių duomenų, nereikia pervedinėti ir skolinti kažkam pinigų, nereikia siųsti savo nuotraukų, nereikia susitikti su įtartinu žmogumi. Juk gatvėje susitikę nepažįstamą žmogų nepatikėsite jam savo rankinės turinio? Žinoma niekada negali būti tikras 100 procentų – šiais laikais ir tėvai prievartauja savo dukras, ir vyrai po dešimties gyvenimo metų sukapoja savo žmonas, bet visgi nepažįstamas todėl ir nepažįstamas, kad nežinai, ko iš jo gali tikėtis.
Jei tariatės pirmajam susitikimui – puiku, gražu, galbūt tai pradžia į gražią judviejų ateitį, romantika, ach!… Bet susitikite viešoje vietoje, pasakykite draugams su kuo ir kur einate. Tik tada, kai jau žinosite žmogaus tapatybę ir kai ją pasakysite bent vienam iš savo pažįstamų, galite leisti damiškai palydėti save namo arba pasikviesti panelę pas save į svečius.
Nes kitaip – Jūsų žodis teisingumui gali būti labai miglotas ir bevertis. Nežinant kas čia toks? Neturint jokių įrodymų? ir draugai žymiai ilgiau nepasiges Jūsų, jei nežinos, kad išėjote į pasimatymą su nepažįstamuoju. Užjaučiu mažosios aukos artimuosius ir labai tikiuosi, kad daugeliui lengvabūdžių tai bus pamoka.
Iš kitos pusės – labai svarbu gera vidinė energija. Kai esi geras, spinduliuoji gerumu, tai gerumą ir prisitrauki. Esu ne kartą tai pastebėjusi ir linkiu Jums patirti šį jausmą. Tiek beprotiškų netikėtų pažinčių esu turėjusi, kad sunku būtų suskaičiuoti ant kojų ir rankų pirštų. Visos jos ir kiekviena atskirai galėjo baigtis taip pat liūdnai, kaip ir tai vargšei mergaitei, jei būtų pasitaikęs ne tas žmogus.
Linkiu jums eiti gyvenimo keliu užtikrintai ir susitikti tik gerus žmones, kurie Jums dovanos gražius atsiminimus. Linkiu pabėgti nuo kriminalinių žinių ir kuo daugiau šviesių dalykų pamatyti. Kai eisite gatve – nusišypsokite, paneikite tą stereotipą, kad visi Lietuviai surūgę ir šalti žmonės. Nusišypsokite savo priešams. Ir net jei pratrūksite, susistyguokite, atraskite vėl savo vidinę ramybę užuot kritę. Nešaukite, o kurkite savo autoritetą. Darykite tai, už ką Jus gerbtų kiti ir už ką Jūs gerbtumėte save.
Savaitgalį ruošiuosi pačiuožinėti per pusnynus ir atsiminti vaikystę. Užsikaisti karšto vyno ir karštos arbatos, susitepti sumuštinių ir su draugais pasidūkti lauke. Iššaldyti bakterijas. Grįžus iškepti skanią vištą pagal seną gerą receptą, galbūt dar pažaisti boulingą. Ir būtinai būtinai išsimiegoti. Gal pavyks? O ant šviežios galvos gal ir gims gerų minčių apie tai, kas neramina mano nuogą sielą…
Pasilenkit, metu gniūžtę!!!! 🙂
Kris
Comments are closed.