Makroekonomikos santrauka

Makroekonomika – nagrinėja bendrąsias ekonominių sistemų problemas –užimtumą, nedarbą, nacionalinį produktą, infliaciją.Makroekonomika nagrinėja ekonominę sistemą kaip visumą.(Mikroekonomika – tiria gamintojų ir vartotojų veiklą ir elgesį)

NACIONALINIS PRODUKTAS

Nacionalinis produktas

Samprata:Žmonių ūkinė veikla nenutrūkstama. Gamybą lydi vartojimas. Savo ruožtu,vartojimas skatina gamybą, t.y. vartojimas yra gamybos stimulas. Valstybiųūkiai (economy) (ūkis valstybės lygmeniu) gamina įvairiausių prekių irpaslaugų (maistą, automobilius, medicinines, kultūrines, išsimokslinimopaslaugas). Gaminių ir paslaugų įvairovė sąlygoja problemą: kaip įvertinti(išmatuoti) tai kas pagaminta.

Norint apskaičiuoti šalyje pagamintos visos produkcijos (paslaugų) apimtį,bendru matu tampa rinkos kaina. Sumuodami per tam tikrą laiką šalyjepagamintų įvairių produktų/paslaugų kainas, gauname nacionalinį produktą.Konkrečios šalies nacionalinis produktas dažniausiai skaičiuojamas metams.

Taigi, nacionalinis produktas (NP) – tai pinigais išreikšta prekių irpaslaugų, pagamintų per atitinkamą laikotarpį (dažniausiai per metus),vertė

Taigi (atkreipkite dėmesį), nacionalinį produktą nusako gamybos apimtis nekonkrečiam momentui, bet laiko tarpui (pvz. metams)

NP rodikliai

NP rodikliai (pagrindiniai): 1. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) 2. Bendrasis vidaus produktas (BVP) 3. Grynasis nacionalinis produktas (GNP) 4. Nacionalinės pajamos (NP) 5. Asmeninės pajamos (AP) 6. Grynosios asmeninės pajamos (GAP)

I. BNP (Gross Nacional Product)Pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinisproduktas (BNP).

BNP (Gross Nacional Product) – yra bendra galutinių produktų (prekių irpaslaugų), pagamintų šalies ūkyje per tam tikrą laiką (pvz. metus) suma,išreikšta einamosiomis kainomis.

BNP skaičiavimo pagrindinės sąlygos (kriterijai) (būtina prisiminti, norintpaskaičiuoti ir suprasti BNP esmę):1. BNP apima ne visas prekes ir paslaugas, kurios buvo parduotos tais metais rinkoje2. Į BNP įeina tik tais metais pagaminta produkcija3. Be to, BNP-ą sudaro baigtinių prekių ir paslaugų vertė4. Skaičiuojant BNP labai svarbu to paties produkto neįvertinti kelis kartus, t.y eliminuoti visas prekių perpardavimo operacijas5. Į BNP, paprastai, įeina tik oficialios rinkos operacijos. Nelegalūs sandėriai, “šešėlinės ekonomikos” (neapskaitomos) produktai/ paslaugos BNP-e neatsispindi

Tačiau paprastai bandoma apskaičiuoti “šešėlinę ekonomika”: Lietuvoje –Adlys: 1997 03 24 – 10-15 proc. Kt. – iki 30 proc., statistika – apie 15%.

Jei prekė tais metais buvo pagaminta, bet nerealizuota, jos vertė į BNPpateks tik tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinės atsargos (šių atsargųprieaugis įeina į BNP)

Tai padaryti nėra paprasta, nes gaminiai (tarpiniai) dažnai pereina daugybęgamybos stadijų. Jie daug kartų parduodami, kol patenka į vartojimo sferą.Pvz. televizoriaus gamintojai perka įv. plokštes, mikroschemas ir pan.Tačiau nustatant nacionalinio produkto vertę, įtraukiama tik televizoriausvertė. Gaminant duoną, naudojami miltai ir visokie kt. Priedai, tačiau tikduonos vertė patenka į BNP.

Kadangi nuo pat pradžių susiduriame su galutinio ir tarpinio produktosąvoka, būtina išsiaiškinti jų esmę.

Galutinis produktas yra prekė ar paslauga, skirta galutiniam vartojimui(nesvarbu kokiame ekonominiame sektoriuje šis vartojimas vyksta), bet netolesniam perdirbimui ar perpardavimui.

Tarpinis produktas yra prekė/paslauga, perkama tolesniam perdirbimui arbaperpardavimui ir naudojama kaip ištekliai kitų prekių/paslaugų gamyboje.

Tai nėra paprasta įvertinti.Jei bendrasis nacionalinis produktas būtų skaičiuojamas kaip šalies firmųtais metais pagamintų visų, o ne tik baigtinių prekių verčių suma,neišvengiamai kelis kartus susumuotume daugelį tarpinių produktų.

Išimtys:Išimtys (pvz.) daromos investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui.Šios Prekės (darbo priemonės) taipogi laikomos galutiniu produktu ir įeinaį BNP pagrindinių fondų dydžiu.Kt.

Pakartotinų sumavimų išvengiama kiekvienoje gamybos stadijoje kiekvienamproduktui skaičiuojant pridėtinę vertę.

Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos gaminio vertės ir jos pirktųtarpinių produktų vertės. Tai vertės padidėjimas kiekvienoje gamybosstadijoje.

Nominalus ir realus BNP

Sumuodami visų baigtinių prekių/paslaugų kainas išmatuojame šalies metinėsprodukcijos dydį. Tačiau kainos dėl infliacijos keičiasi. Todėl norėdamilyginti įvairių metų BNP rodiklius, turime vertinti kainų kitimo įtaką.

Tuo tikslu nustatomas bazinis kainų lygis – tai pasirinktų kokių nors metųkainų lygis. BNP-ą matuodami bazinių metų kainomis gauname duomenis apierealųjį BNP-o dydį ir jo dinamiką. Einamųjų metų kainos vadinamosfaktinėmis kainomis. Bazinių metų kainos, naudojamos kitų metų BNPskaičiuoti, vadinamos palyginamosiomis/sugretinamosiomis kainomis.

Skaičiuojant baigtinių prekių ir paslaugų apimtį faktinėmis kainomisnustatomas nominalusis BNP, o skaičiuojant palyginamosiomis/sugretinamosiomis – realusis BNP.

Taigi, nominalusis BNP (nominal) – visų baigtinių prekių/paslaugų,pagamintų per tam tikrą laiką (metus) suma faktinėmis (einamosiomis)kainomis. Realusis BNP (real) – perskaičiuotas nominalusis BNPatsižvelgiant į kainų lygio pasikeitimo tempą arba visų baigtiniųprekių/paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką (metus) sumapalyginamosiomis kainomis.

Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksus.Kainų indeksas yra santykis tarp prekės/paslaugos vertės faktinėmiskainomis ir jų vertės sugretinamosiomis kainomis.Pvz. 1994 m. 1 kg. Dešros kainavo 25 Lt.1995 m. ……………………………. 30 LtVadinasi dešros kainų indeksas:30/25=1,2

Iš visų kainų indeksų populiariausias yra vartojimo prekių ir paslaugųindeksas (Consumer Price Index).Paprastai jis skaičiuojamas kaip vidutines pajamas gaunančios miestiečiųšeimos vieno mėnesio išlaidų, apibrėžtam tipiškam prekių/paslaugų rinkiniui(“krepšeliui”) įsigyti, santykis su ankstesnių metų to paties periodoišlaidomis tam pačiam rinkiniui (krepšeliui).

BNP skaičiavimo metodai

BNP skaičiavimo metodai: 1. Išlaidų 2. Pajamų 3. Gamybos

1. Išlaidų sumavimo metodas

BNP skaičiuojant išlaidų metodu išskiriamos šios pagrindinės išlaidųgrupės, kurios atitinka ūkinės veiklos subjektų sektorius: A. Asmeninis vartojimas B. Investicijos C. Valstybiniai/vyriausybiniai pirkimai

Grynasis eksportas

A. Asmeninis vartojimas (C) – tai visos išlaidos prekėms/ paslaugoms, kurias padaro namų ūkiai (šeima, individai) bei nekomercinio pobūdžio organizacijos. Išimtis – gyventojų išlaidos namui, žemei ir kitam nekilnojamam turtui įsigyti: Tai priskiriama investicijoms. Šios išlaidos prekėms įsigyti skirstomos į trumpalaikio ir ilgalaikio naudojimo prekes.B. Investicijos (I) – tai išlaidos pagrindiniams fondams bei atsargoms įsigyti. Šios išlaidos skirstomos į:1) Pagrindiniam kapitalui įsigyti (mašinos, įrengimai, pastatai)2) Gyvenamiesiems namams3) Gamybinių atsargų bei gatavos produkcijos prieaugiuiVisa investicijų suma vadinama bendrosiomis investicijomis. Jas sudaro dvidalys: a) atstatymo ir b) grynosios investicijos. Atstatymo investicijosskiriamos susidėvėjusioms gamybos priemonėms atstatyti. Grynosiosinvesticijos – naujoms, papildomoms gamybos priemonėms įsigyti.

Atstatymo investicijos daromos amortizacijos sąskaita (kapitalo vartojimo)ir užtikrina pagrindinio kapitalo išsaugojimą. Grynosios investicijosišplečia pagrindinį kapitalą. Visa investicijų suma patenka į BNP-ą, nesvisos investicinės prekės (tiek pagrindiniam kapitalui atnaujinti, tiek jamplėsti) yra einamųjų metų gamybos produkcija ir į tarpinį produktąnepatenka.C. Valstybės (vyriausybės) išlaidos (G). Ši išlaidų dalis nėra vienalytė – ji apima tiek išlaidas einamajam vartojimui (valstybės išlaikomosiose institucijose), tiek investicines išlaidas. Vyriausybės daromos išlaidos, skirtingai nuo fizinių ir juridinių asmenų daromų išlaidų nėra vieningai visuomenėje traktuojamos kaip reikalingos visuomenės poreikiams tenkinti. Pvz., išlaidos mokykloms, ligoninėms, kelių tiesimui – suprantamos kaip reikalingos. Tuo tarpu ginklų pirkimui ir panašiai – dažnai vertinamos neigiamai ir tam nepritariama. Nežiūrint visuomenės nuomonės pagal nacionalinės sąskaitybos metodiką visos vyriausybės daromos išlaidos įtraukiamos į BNP. Vyriausybės tiesioginiai (transferiniai išmokėjimai) pervedimai asmenims ir organizacijoms (pašalpos asmenims, lęšų pervedimas iš aukėtesniuųjų š žemesniasias organizacijas) nacionalinio produkto nepadidina ir į BNP neįtraukiami.D. Grynasis eksportas (X-Z). Kadangi BNP yra nacionalinio ūkio visuminio produkto išraiška, tai kas einamaisiais metais buvo įvežta iš užsienio (importuota) ir panaudota iš BNP išskaičiuojama (BNP-Z), o eksporto apimtis pridedama (BNP+X), nors šalyje ji nebuvo suvartota (o tik pagaminta). Tad grynasis eksportas yra skirtumas tarp eksporto ir importo (X-Z).

Susumavę minėtas keturias išlaidų grupes apskaičiuojame nacionalinįproduktą:

2. Pajamų sumavimo metodas

BNP gaunamas skaičiuojant visų piniginių pajamų sumą. Pajamų komponentai:darbo užmokestis, renta, palūkanos, netiesioginiai mokesčiai, pelnas,

subsidijos

1) Darbo užmokestis – išmokamas samdomiesiems darbuotojams už atliktą darbą. Šis komponentas sudaro didžiąją šalies pajamų dalį. Į jį įtraukiami ir įnašai į socialinio draudimo fondus.2) Renta – tai pajamos už žemę ir kito nejudamo turto nuosavybę3) Palūkanos – pajamos, gautos už paskolintus pinigus. Jas gauna bankų indėlininkai, obligacijų savininkai (obligacijų savininkams mokomi dividendai).4) Pagrindinio kapitalo vartojimas – amortizaciniai atskaitymai5) Netiesioginiai mokesčiai – pajamos iš mokesčių, kuriuos vyriausybė nustato verslo įmonėms (pridėtinės vertės mokestis, akcizas, turto mokestis, licenzijos, žemės mokestis, mokestis už aplinkos teršimą)6) Pelnas – bendrovių grynosios pajamos, liekančios padengus gamybos kaštus.

Taigi, BNP, apskaičiuotas pajamų sumavimo būdu, yra per metus gautųatlyginimų, palūkanų, nuomos mokesčių, pelno, amortizacijos beinetiesioginių mokesčių suma.

3. BNP skaičiavimas gamybos metodu –tai visų prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje per ataskaitinį laikotarpį,kaip galutinio gamybinio veiklos rezultato vertė pinigine išraiška.

II. Bendrasis vidaus produktas (BVP) (Gross Domestic Product)

BVP yra vienas iš dažniausiai naudojamų ekonominių rodiklių, kurio pagalba vertinamas šalies išsivystymo lygis, vystymosi tempai, atliekama palyginamoji įvairių šalių raidos analizė.

BVP – nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia konkrečioje šalyje vykdomos ūkinės veiklos rezultatus per tam tikrą laikotarpį (metus), t.y. – BVP gaunamas sumuojant šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertę, atimant užsienyje gautas pajamas iš investicijų ir pridedant šalyje užsieniečiams priklausančias investicines pajamas.

Tuo tarpu BNP (bendrasis nacionalinis produktas) nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia visų kurios nors šalies piliečių ūkinės veiklos rezultatus.

Ir taip:BNP gaunamas sumuojant šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertę

“-“(minus) minusuojamos užsieniečių gautos pajamos konkrečiosšalies viduje“+”(plius) pridedamos šalies piliečių pajamos iš investicijųužsienyje

BVP gaunamas šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertė“-“(minus) gautos pajamos iš investicijų užsienyje“+”(plius) užsieniečių pajamos (už investicijas) konkrečios šaliesviduje

III. Grynasis nacionalinis produktas (GNP)Iš BNP atėmus amortizacijai skirtą sumą gaunamas grynasis nacionalinisproduktas (GNP). Amortizacijos suma išreiškia baigtinių prekių ir paslaugųkiekį, kuris neišvengiamai turi grįžti į gamybą, kad kompensuotųsusidėvėjusias gamybos priemones ir užtikrintų iki tol buvusį gamybinįpajėgumą. T.y GNP nusako produkcijos apimtį, kuri lieka visuomenei vartotibei gamybiniam kapitalui plėsti. Tačiau realūs gamybos priemoniųnusidėvėjimo mastai nustatomi labai apytiksliai, todėl apskaičiuotiamortizacijos dalį BNP yra labai sudėtinga. Todėl nors grynasisnacionalinis produktas (GNP) ekonomistų yra labiau vertinamas nei BNP, visdėlto dažniau yra naudojamas BNP-to, o ne GNP rodiklis.

IV. Nacionalinės pajamosNacionalinių pajamų sąvoka dažnai naudojama kaip nacionalinio produktosinonimas. Tačiau iš tikrųjų nacionalines pajamas gausime iš GNP (grynojonacionalinio produkto) atėmę netiesioginius verslo mokesčius (akcizai, PVM,muitai, renta, palūkanos). Šis rodiklis dar tiksliau nei GNP įvertinašalies visumines visuomenines pajamas.Nacionalinių pajamų rodiklis išreiškia tą visuomenėje sukurtą pajamų dalį,kuri išreiškia visuomenės gamybos grynąją išeigą. Šis rodiklis naudojamasretai.

V. Asmeninės pajamosAsmenines pajamas sudaro asmenims (n.ū) atitekusi BNP dalis, kaip ūkinėsveiklos rezultatas bei gaunami išmokėjimai iš valstybės biudžeto arbabendrovių lėšų: t.y. darbo užmokestis (priskaičiuotas, įskaitant asmeninįpajamų mokestį, įnašus į socialinio draudimo fondą) bei transferiniaiišmokėjimai (socialinės pašalpos, nedarbo pašalpos ir kt.).

VI. Grynosios asmeninės pajamos (disponuojamos pajamos)Ne visomis asmeninėmis pajamomis gavėjas gali naudotis (disponuoti). Dalįjų privaloma tvarka gavėjas sumoka valstybei kaip asmeninių pajamų mokestį.Disponuojamos pajamos yra likusi dalis – lėšos, kurias asmuo gali laisvainaudoti vartojimui ar taupymui. Tai yra svarbus ekonominis rodiklis.

Kiti nacionalinio produkto rodikliai

Nacionalinio produkto mastai ir jo dinamika apibūdina šalies bendrąekonominį potencialą. Šalies ekonominio išsivystymo ir gyventojų gyvenimolygiui nustatyti skaičiuojamas nacionalinio produkto kiekis, tenkantisvienam gyventojui. Tam dažniausiai naudojami rodikliai: BNP vienamgyventojui (Gross Nacional Product per capita) arba BVP vienam gyventojui.Šalies ekonominiam vystymuisi (dinamikai) nustatyti naudojamas BNP (arbaBVP)metinio prieaugio rodikliai

BNP(BVP) apskaičiavimo patikimumas: neapskaitoma ekonomika

BNP(BVP) atspindi ne visą šalyje sukurtą produktą (ne visus gamybinėsveiklos rezultatus):

Apskaičiuojant BNP(BVP) galimi produkcijos nepriskaitymai:1) Nepriskaitymai iš formaliojo sektoriaus2) Nepriskaitymai iš neformaliojo sektoriaus3) Nepriskaitymai nelegalaus sektoriaus

1) Nepriskaitymai iš formaliojo sektoriaus (rinka be apskaitos) – tai yra produkcija ir paslaugos, apie kurias oficialios organizacijos/įmonės vyriausybei neteikia informacijos (nemoka mokesčių-akcizo, apyvartos ir pan., nuslepia dalį produkcijos ir pan.). Taigi šiuo atveju vyksta rinka be apskaitos. 2) Neapskaitoma produkcija iš neformaliojo sektoriaus – tai nepriskaityta produkcija iš tokių ūkinės veiklos subjektų, kurie remiasi giminyste. Šiam sektoriui priskiriami namų ūkiai. Tai dar vadinama gamyba be rinkos. Namų ūkyje sukuriama nemaža produkcijos, kuri nepatenka į rinką ir BNP-e neapskaičiuojama. Manoma, kad net išsivysčiusiose šalyse namų ūkiuose sukurtų produktų/paslaugų vertė sudaro apie 10%. Besivystančiose šalyse namų ūkių sukurtų produktų dalis dar didesnė. Todėl BNP (BVP) rodiklių lyginimas (per capita) tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių yra nepalankus pastarosioms: ekonominio išsivystymo lygio skirtumus tarp jų dėl BNP skaičiavimo netobulumų dar labiau padidėja. 3) Nepriskaitymai iš nelegalaus sektoriaus. Į BNP nepatenka ir nelegalios veiklos produkcija, t.y. ūkinės veiklos rezultatas, kurią draudžia įstatymai: pvz. prekyba ginklais, narkotikais, kontrabandinė veikla (nelegalus tranzitas: prekių, gyventojų), kuri taipogi duoda pelną.

Neapskaitomos ekonomikos atsiradimo prielaidos: 1) Vengimas mokesčių (siekiant papildomų pajamų) 2) Per dideli mokesčiai 3) Įstatymų netobulumas

Neapskaitomos ekonomikos pasekmės:Neapskaitomos (šešėlinės) ekonomikos pasekmės BNP: 1) Oficiali statistika, neįvertindama neapskaitomos ekonomikos apimtis, sumažina oficialų gamybos augimą (pvz., pagal kai kuriuos skaičiavimus BNP augimas Lietuvoje gali būti bent ¼ didesnė, jei būtų apskaityta neapskaitoma ekonomika) 2) Oficiali statistika padidina tikrąjį infliacijos lygį, kadangi nelegalios ekonomikos sektoriuje paprastai nusistovi žemesnės kainos. 3) Oficiali nedarbo statistika padidina bedarbių skaičių, nes žmonės, dirbantys neoficialiai šešėlinėje ekonomikoje paprastai registruojasi darbo biržoje, nors iš tikrųjų jie užsiėmimą ir turi.

Neapskaitomos ekonomikos vertinimaiNėra būdų tiksliai apskaičiuoti neapskaitomą ekonomiką. Siekiant jąapskaičiuoti taikomi įvairūs metodai: statistinė-ekonominė analizė,ekspertiniai vertinimai, spec. tyrimai.

Lietuvos statistikos departamentas organizuoja specialius tyrimus šešėlineiekonomikai įvertinti. Tyrimai atliekami tose veiklos srityse, kur gaminamosprekės ir paslaugos. Apklausiami namų ūkiai apie naudojimąsi oficialiaineregistruotų ūkio subjektų paslaugomis, apklausiami ekspertai. Bandomavertinti visuomenės nuomonę. Yra atlikti elito tyrimai:Politikų elitas –Valdininkų elitasŽiniasklaidos elitas – 50%Mokslo elitasVerslo elitas – 44%———————————-Vidurkis – 43%

Elito nuomone šešėlinė ekonomika labiausiai paplitusi nekilnojamo turtoprekyboje – (55%), mažmeninėje prekyboje – (51%); mažiausiai žemės ūkyje –22%,FISKALINĖS (IŽDO) POLITIKOS PRIEMONĖS

Valstybės biudžeto reguliavimo priemonės skirstomos į dvi grupes:1. Savaiminio poveikio priemonės (stabilizatoriai)2. Specialiosios tikslinės priemonės.

I. Savaiminio poveikio priemonės (stabilizatoriai) yra tokios priemonės,kurios pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika sparčiai vystosiir didina visuminę paklausą, pradėjus reikštis ekonomikos smukimui. Visatai vyksta savaime, be specialių vyriausybės sprendimų [Aišku, tai vykstanormaliai funkcionuojančios rinkos ekonomikos sąlygomis, o ne kaip mūsų –ekonomikos transformacijos sąlygomis. Perėjimo nuo komandinės planinės prierinkos ekonomikos sąlygos mūsų šalyje ( kaip ir kitose šalyse su ekonomika,pereinančia į rinkos sąlygas) labai iškreipia ekonominių ryšių irmechanizmų veikimą. Teoriniu požiūriu, jie sunkiai suprantami).] Šitaip(savaime) veikdamos priemonės, sušvelnina ciklinius svyravimus.

Šios savaiminės priemonės (stabilizatoriai ) yra :1. Mokesčiai (apmokestinimo normos ir sąlygos)2. Vyriausybės išlaidos3. Vyriausybės transferinės išmokos (piniginiai pervedimai).

Mokesčiai mažina disponuojamas pajamas ir tuo pačiu šeimų (namų ūkių)vartojimo išlaidas. Mokesčių pagalba surinktas pajamas vyriausybė naudojasavo išlaidoms, tačiau nebūtinai tais pačiais metais. Dabartinėjeekonomikoje viena pagrindinių mokesčių rūšių yra pajamų mokestis. Pajamųmokestis paprastai yra progresyvinis: kuo didesnės asmenų pajamos, tuodidesnė jų dalis mokesčių forma pereina į valstybės biudžetą ir tuosantykinai mažiau padidėja asmenų disponuojamos lėšos, formuojančiosdidžiausią visuminės paklausos dalį. Ir atvirkščiai. Vyriausybės išlaidos. Vyriausybės išlaidose yra daug savaiminėmspriemonėms būdingų (stabilizatorių, veikiančių automatiškai) savybių.Valstybės biudžete vyriausybė išlaidos sudaro gana stabilų dydį ir mažaireaguoja į ekonomikos ciklus. Tai yra todėl, kad daug vyriausybės išlaidųstraipsnių ir jų bendra suma nustatomi iš anksto, juos tvirtina parlamentas(seimas) ir vyriausybės galimybės jas keisti yra ribotos. Taigi vyriausybėsišlaidose yra daug automatizmo ir veikia kaip stabilizuojantis veiksnysvykstant ekonomikos raidos svyravimams. Tuo tarpu privatus vartojimas irinvesticijos paprastai svyruoja kur kas didesniu diapazonu. Vyriausybės transferinės išmokos (piniginiai pervedimai). Šios rūšiesfiskalinės (iždo) politikos priemonės daro tiesioginį ir stiprų anticiklinįpoveikį į ekonomikos svyravimus. Pagal savo poveikį transferinės išmokosyra kaip antimokesčiai (t.y. neigiami mokesčiai). Jų kilmė yra priešinganei mokesčių: mokesčiai yra ta šeimų pajamų dalis, kuri yra uždirbta, betnegauta, o vyriausybės transferinės išmokos yra neuždirbtos, bet gaunamospajamos. Į šią fiskalinių priemonių grupę įeina socialinės pašalpos, socialiniodraudimo išmokos, nedarbo išmokos, ir pan. Pvz., kai BNP nebedidėja ar netmažėja, išauga bedarbių skaičius, o kartu ir nedarbo draudimo išmokų suma.Tai kompensuoja dalies vartojimo išlaidų sumažėjimą. Priešingai, kai BNPauga ypač greitai, didėja įnašai į nedarbo bei kitus socialinio draudimofondus, tai pristabdo vartojimo augimą, visuminės paklausos didėjimą. Minėtos fiskalinės politikos priemonės nepanaikina, o tik sušvelninaciklinius ekonomikos svyravimus.

II. Savaiminio poveikio priemones (stabilizatorius) papildo specialiosios,tikslinės paskirties fiskalinės (iždo) politikos priemonės. Tikslinės paskirties priemonės dažnai naudojamos, kai ekonomikojeįsigali ilgalaikiai recesiniai (nuosmukio) ar infliaciniai tarpsniai. Tadavyriausybė pradeda keisti apmokestinimą , radikaliau pertvarko vyriausybėsišlaidų struktūrą, apimtis. Kitaip tariant, vyriausybė keičia savofiskalinę (iždo) politiką. Pavyzdžiui (kelios priemonės): Pirmoji priemonė: Vyriausybė keičia vyriausybinių išlaidų prekėms irpaslaugoms įsigyti apimtis ir struktūrą. Esant gamybos mažėjimui, pvz.vyriausybė gali išplėsti užsakymus keliams tiesti, gatvėms rekonstruoti,skirti lėšas kitoms programoms ir tuo sumažinti bedarbystę, padidintivisuminę paklausą, t.y. sušvelninti ekonomikos smukimą, bei BNP augimomažėjimą. Antroji priemonė. Vyriausybė skiria transferinius išmokėjimus tamtikrai, krizės metu socialiai pažeistai, gyventojų grupei. Poveikis įvisuminę paklausą nebus didelis, bet jis sumažins socialiai silpnųgyventojų grupę. Be to, tuo tikslu, vyriausybė gali taikyti įvairiasspecialias programas. Taigi ši speciali priemonė gali labai varijuoti. Trečioji priemonė. – mokesčių keitimas. Taktika čia aiški – ekonomikossuklestėjimo metu asmenų ir firmų apmokestinimas gali būti didinamas iršitaip mažinama visuminė paklausa, o ekonomikos nuosmukio metais –mažinamas, pristabdant paklausos kritimą.

Mokesčiai ar vyriausybės išlaidos? Kuri iš šių ekonomikos stabilizavimo priemonių yra geresnė? Jei pablogėjusiai ekonomikai postūmį duoda tiek mokesčių sumažinimas,tiek vyriausybės išlaidų padidinimas, tai kam teikti pirmenybę? Atsakymas priklauso nuo to, kaip vyriausybė žiūri į valstybiniosektoriaus vietą ir reikšmę rinkos ekonomikoje. Kitaip tariant, kuriaiekonominei koncepcijai teikiama pirmenybė. Pirma koncepcija: (Gelbreitas) teigia, kad nenormalu stipriai irpažangiai ekonomikai turėti skurdų ir menką valstybinį sektorių: svarbu netik vartotojiška paklausa, bet ir gerai sutvarkytas švietimas, transportas.sveikatos apsauga: taigi, pasisako už valstybinių išlaidų didinimą. Antra koncepcija (vadovavosi R.Reiganas) – įrodinėja, kad visuomeninis(valstybinis) sektorius nūdienos ekonomikoje ir taip per daug išpūstas.Neprotinga neiniciatyviems vyriausybės biurokratams organizuoti gyventojamsreikalingų paslaugų (švietimo, susisiekimo, sveikatos apsaugos ir kt.)teikimą, kada tai gali daryti pelno interesų vedami, verslūs, iniciatyvūsasmenys ar firmos. Be to, teigiama, kad auganti vyriausybės globa asmenimsgresia rimtu jų iniciatyvos suvaržymu, žmonių gyvenimo valstybiniureglamentavimu. Todėl pirmenybę, įtakojant ekonomikos augimą, reikiaatiduoti mokesčiams – mažinti juos, kad būtų skatinamas ūkio vystymasis. Ojei ekonomika suklesti (“perkaista”), reikia ne mokesčius didinti, ovyriausybės išlaidas mažinti. Visumoje, fiskalinės politikos organizavimas, ir tinkamos strategijosparinkimas nėra paprastas dalykas. Todėl fiskalinės politikos priemonėspaprastai taikomos labai atsargiai. Paprastai derinamos abiejų rūšiųpriemonės – mokesčiai bei vyriausybės išlaidos.

—————–Trumpai apie mokesčių tipus

Mokesčių tipai:

Mokesčiai skirstomi į: 1. tiesioginius ir 2. netiesioginius.

Tiesioginiai mokesčiai (direct taxes) yra tie mokesčiai, kuriuos mokaasmenys ir firmos tiesiogiai iš savo pajamų. Tai pajamų, socialiniodraudimo, nekilnojamo turto, pelno ir kt. mokesčiai.Netiesioginiai mokesčiai (indirect taxes), tai mokesčiai, kuriaisapmokestinamos prekės ir paslaugos, vartotojams jas įsigyjant ir jasnaudojant. Labiausiai paplitę netiesioginiai mokesčiai, tai akcizas,pridėtinės vertės mokestis ir pan.

Tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai įtraukiami į prekės kainą.Jei paklausa apmokestinamai prekei yra neelastinga kainai, tai mokesčiusmoka vartotojai (t.y. mokesčius padengia vartotojai). Jei parduodamosprekės paklausa elastinga kainai, tai mokesčius moka gamintojai.Pavyzdžiui, padidinus alaus gamintojų pajamų mokestį, jie praras dalįpirkėjų, o padidėjusi kaina nekompensuos nuostolių dėl paklausossumažėjimo. Tai atsitinka todėl, kad alaus paklausa yra elastinga kainai.Gauti mokesčiai patenka į valstybės biudžetą. ———————–Tema: PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKADalis: Monetarinė politika

Pinigų politika (Monetary Policy) – valstybės rengiamų ir vykdomųpriemonių bei veiksnių visuma, reguliuojant ekonominius procesus pinigųkiekio ir palūkanų kontrolės būdu. Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinioprodukto gamybą, mažinti nedarbą arba stabdyti nedarbo ir infliacijosaugimą. Kiekvienu konkrečiu periodu šiuos tikslus formuluoja vyriausybė.Tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies CB (centrinis bankas).Taigi monetarinė politika įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą. Pagrindiniai monetarinės politikos turinio bruožai yra:1. Jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius (yra gana aukštas nedarbas, vadinasi yra recesinis tarpsnis), didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties augimas. Šiuo tikslu CB ir vyriausybė vykdo vadinamąją “lengvų” (t.y. lengvai prieinamų) pinigų taktiką, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine (ekspansija – plėtimas) monetarine politika2. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų kilimą. Tokiu atveju ima grėsti ūkio “perkaitimas” su sparčia infliacija. Tada pereinama (dažniausiai pereinama) prie pinigų politikos priemonių, kurios išreiškia “varžančią” (restrikcinę) monetarinę politiką. Šiuo atveju kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atpuola ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva silpnėja, ekonomika ima veikti savo potencialių galimybių ribose. Išskyrus ypatingus atvejus, monetarinė politika beveik visada turi “grumtis” su dilema: kaip pinigų pasiūlos reguliavimu skatinti didesnį užimtumą, kartu nesukeliant spartaus kainų lygio augimo.

Ir taip monetarinės politikos dilemos esmė:Pinigų pasiūlos didinimas normaliomis sąlygomis mažina palūkanų normą, opinigų pasiūlos mažinimas didina ją. Atrodytų, kad šios dilemos nėra, svarbu tik tiksliai apskaičiuoti CBintervenciją į pinigų rinką, kad numatomas pinigų pasiūlos padidinimassąlygotų reikiamą ar priimtiną palūkanų normos pakilimą; arba siekiamampastarosios (palūkanų normos) poslinkiui numatyti reikiamą pinigų pasiūlos

pakeitimą. Tačiau, problema yra ta, kad norima pinigų pasiūla gali sąlygotinepriimtiną palūkanų normą arba norima palūkanų norma bus pasiekta tiksuformuojant nepageidautiną pinigų pasiūlos dydį. Išvada: Kai pinigų paklausa išauga, CB turi susitaikyti 1)arba supalūkanų normos kilimu; 2) arba su pinigų kiekio padidėjimu; 3) arba suabiem reiškiniais iš karto. CB gali kontroliuoti ir reguliuoti pinigųpasiūlą arba palūkanų normą, bet negali reguliuoti jų abiejų kartu. Teoriniame lygmenyje tevyksta diskusija, kurio tikslo CB turipirmiausia laikytis: kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą ar palūkanųnormą? Galima išskirti dvi teorines kryptis, kurios reiškiasi šiuolaikinėjeekonomikos teorijoje: tai keinsistų ir monetaristų. Keinsistai prioritetusteikia palūkanų normos reguliavimui. Monetaristai – pinigų kiekioreguliavimui. Bet kuriuo atveju, monetarinės politikos efektas pasiekiamas ne iškarto. Tam reikalingas laikas. Laikas, reikalingas nuo sprendimo priėmimoiki jo rezultato, vadinamas realizavimo lagu. Tai labai komplikuojamonetarinės politikos realizavimą. Kyla noras ją keisti nesulaukusrezultatų.

PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKA

Vargu ar šiuolaikinėje visuomenėje atrasime sritį, kur galima būtų apseitibe pinigų.

Pinigų esmė (Kas yra pinigai?):Pinigai yra prekių mainų priemonė, jais atsiskaitoma už paslaugas,skolinamasi, grąžinama skola , kaupiamas turtas ir t.t. Pinigai yratarpininkas, kuris naudojamas perkant prekes ar paslaugas. Visumoje, pinigųesmė atsikleidžia per jų funkcijas.

Pinigų funkcijos:1. Mainų priemonė2. Vertės matas (pinigai yra prekės vertės išraiška)3. Apskaitos vienetas4. Mokėjimų priemonė5. Taupymo, turto kaupimo priemonė6. Kapitalo judėjimo tarpininkas

Pinigais išreikšta prekės vertė vadinama kaina.

1. Mainų priemonė. Senovėje vykdavo natūriniai mainai: tai yra kai prekė buvo keičiama į kitą prekę. Dabartiniu metu pasitaikantys tokie prekių mainai, vadinami barteriniais mainais. Tokiuose tiesioginiuose prekių mainuose pinigai nedalyvauja. Pvz. gali būti nafta keičiama į maisto produktus, stalius už vaisius ar daržoves gali pagaminti baldus ir pan. Tačiau tiesioginiai mainai ekonominiuose ryšiuose nėra efektyvūs, Čia iškyla abipusio reikmių atitikimo, bei paslaugų ar produkto nedalumo problemos. Pvz. kaip pakeisti jautį į būstą. Viena, jų vertės yra nevienodos, antra, jie yra nedalomi. Iškilo būtinumas pereiti prie netiesioginių mainų. Taip atsirado pinigai, kaip mainų tarpininkas. Esant pinigams nebūtina, kad norai sutaptų. – kiekvienas parduoda, ką gamina, ir perka, ką nori. Pinigai, būdami mainų priemone, išsprendžia reikmių atitikimo ir prekių nedalumo problemas.2. Vertės matas. Mainuose vienas prekes tenka lyginti su kitomis. Tokio lyginimo pagrindas yra prekės vertė, išreikšta pinigais. Pardavėjai/gamintojai ir pirkėjai/vartotojai susitinka prekių rinkoje ir prekės pereina iš vienų rankų į kitas. Prekių pirkėjai pardavėjui už prekes duoda tam tikrą pinigų kiekį, kuris priklauso nuo prekės vertės. Taigi, pinigai išmatuoja prekės/paslaugos vertę ir pasireiškia per kainą. Prekės, paslaugos vertė, išreikšta pinigais, vadinama kaina.3. Apskaitos vienetas. Pinigai labai supaprastina pagamintų ar parduotų įvairių produktų apskaitą. Naudojant kainas, pinigų pagalba išreiškus prekių/paslaugų kiekį, yra daug paprasčiau nei natūriniais vienetais (kg., tonomis, litrais, vienetais) apskaičiuoti jų gamybos ir pardavimo apimtis (firmos, šalies lygmenyse).4. Mokėjimų priemonė. Pinigų pagalba atliekami apmokėjimai už prekę, paslaugą, sąskaitas, darbą. Pasinaudojant pinigais apmokamos komunalinės paslaugos, grąžinama skola5. Taupymo, turto laikymo bei kaupimo priemonė. Kadangi pinigai gali būti panaudoti prekių pirkimui bet kada, kai atsiranda poreikis, todėl pinigai yra patogus turto laikymo, kaupimo būdas. Pinigus patogu taupyti juos įdedant į bankus.6. Kapitalo judėjimo tarpininkas. Pinigai yra kredito (skolinimo) priemonė. Kapitalą pinigų pavidalu paprasta perduoti iš vienų rankų į kitas, nei materialių daiktų pavidalu (pvz. įrengimus, pastatus ir pan.)

Pinigų funkcijos lemia ir įvairių jų formų atsiradimą. Keičiantistechnologijai ir ekonominiams santykiams keičiasi ir pinigų formosTema: PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKADalis:

Pinigų pasiūla

Šalies pinigų pasiūlą sudaro grynieji pinigai, čekiniai indėliai,kelioniniai čekiai ir pinigai plačiąja prasme, t.y. pinigai esantystrumpalaikiuose terminuotuose ir ilgalaikiuose terminuotuose,taupomuosiuose ir kt. indėliuose.Grynieji pinigai (Cash Currency) – banknotai ir monetos, sudarantys pinigųkiekio dalį ekonomikoje.Pinigai plačiąja prasme, “beveik” pinigai, pinigų pakaitalai (Near Money) – labai likvidus aktyvas, kurį lengvai ir greitai galima paversti pinigais.Visa šalies pinigų pasiūla yra grupuojama pagal likvidumo požymį.Likvidumas (liquidity) – pavertimo grynaisiais pinigais galimybėPriklausomai nuo operacijos sudėtingumo bei vertės išsaugojimo galimybių,skiriami įvairaus likvidumo laipsniai. Pagal mažėjantį likvidumo laipsnįpinigų pasiūlos elementai dažniausiai yra grupuojami taip:

M1 pinigai = grynieji pinigai (banknotai ir monetos, esantyscirkuliacijoje ir čekiniuose indėliuose, kuriems išrašomi čekiniaireikalavimai + (plius) kelioniniai čekiai)

M2 pinigai = M1 pinigai + taupomieji bei trumpalaikiai terminuotiindėliai.

M3 pinigai = M2 pinigai + ilgalaikiai terminuoti indėliai;

L pinigai = M3 pinigai + kiti aktyvai (patvirtinti banko vekseliai,obligacijos ir t.t)

Būtent M1 pagrindinai lemia pinigų pasiūlą. Pinigų likvidumo apibūdinimui įvairiose šalyse naudojami skirtingipinigų pasiūlos elementai. Tai priklauso nuo pinigų sistemos ypatybiųkonkrečioje šalyje, o dažniausiai nuo indėlių svarbos šalies pinigųpasiūloje. Klausimas kokius aktyvus įtraukti į atitinkamą pinigų elementąyra diskusinis ir galutinai neišspręstas. Pinigai (visomis savo formomis) konkrečiu momentu faktiškai esantysekonomikoje yra pinigų pasiūla. Ji priklauso nuo cirkuliacijos greičio.Formuojant pinigų pasiūlą, kiekvienoje šalyje svarbiausią vaidmenį atliekacentrinis bankas. Norint reguliuoti pinigų kiekį, reikia žinoti veiksnius, nuo kuriųpriklauso tiek pinigų pasiūla, tiek paklausa.

Pinigų paklausa

Turto kiekis, kurį visi šalies ūkio subjektai nori turėti pinigine formaūkio sandėriams atlikti, vadinamas pinigų paklausa. Pardavėjai už, prekesir paslaugas nori gauti pinigus, kitaip tariant – jie išreiškia pinigųpaklausą. Kuo didesnės ūkio subjekto pajamos, tuo daugiau jis jas naudoja,tuo daugiau atlieka sandėrių (perka prekes ir paslaugas), tuo didesnė jopinigų paklausa. Taipogi, kuo spartesnė apyvarta, tuo didesnis pinigųdažnumas, tuo irgi didesnė pinigų paklausa.Pinigų pasiūlos ir paklausos tarpusavio ryšys

Pinigų pasiūlos ir paklausos tarpusavio sąveika rinkoje formuoja palūkanųnormą.

Palūkanųnorma per metus (i%)

M1pasiūla (grynieji pinigai)

DD – pinigų paklausos kreivėSS – pinigų pasiūlos kreivė

Palūkanų norma: procentinė skolos dalis, rodanti kiek pinigų turi būtisumokėta virš pradinės skolos sumos. Tai pinigų skolinimo kaina.

Pasiūlos kreivė (SS) vertikali: tai rodo, kad centrinis bankasdisponuoja tam tikru, fiksuotu pinigų kiekiu. Paklausa pinigams priklaauso nuo poreikio pinigams kaip mainųpriemonei. Pinigų paklausos kreivė DD nuožulniai žemėjanti. Tokia kreivėsforma išreiškia priklausomybę, kad didėjant palūkanų normai, gyventojai irfirmos stengiasi apriboti pinigų, kaip mainų priemonės naudojimą,pervesdami juos pelningais aktyvais (t.y. gyventojai, verslininkai siekiamažiau pinigų palikti atsiskaitomosiose sąskaitose, o daugiau jų paverstipajamingesnėmis sąskaitomis ar kt. aktyvais.)

Pinigų pasiūlos ir paklausos taškas E parodo rinkos palūkanų normą (šiuoatveju ji lygi 4 proc. – pav.)

Pinigų pasiūlos ir paklausos pokyčiai:

(Pažiūrėsim kaip keičiasi palūkanų norma, keičiantis pinigų paklausai irpasiūlai)

1 atvejis: Pinigų pasiūlos pokyčio įtaka palūkanų normai:

Palūkanųnorma per metus (i%)

M1pasiūla (grynieji pinigai)

Sumažėjusią pinigų pasiūla parodo pasiūlos kreivės SS poslinkis į S’S’pdėtį. Pinigų pasiūlos sumažėjimas reiškia, jog jei palūkanų norma išliktųnepakitusi (4 proc.) tai gyventojams neužtektų pinigų atsiskaitymui irkitiems finansiniams reikalams (W). Atotrūkis tarp E ir W parodo papildomąpinigų paklausą, kuri atsiranda sumažėjus pinigų pasiūlai, jei palūkanųnorma nesikeičia. Tačiau ilgai tokia situacija tęstis negali. Trūkstant pinigų,palūkanų norma padidės, pvz. iki 5 proc. (E’). Šis palūkanų dydis bus

naujas pinigų rinkos pusiausvyros taškas.

2 atvejis: Keičiasi pinigų paklausa.

Pinigų paklausos kreivės pokyčio įtaka rinkos palūkanų normai:

Palūkanųnorma per metus (i%)

M1pasiūla (grynieji pinigai)

Padidėjus pinigų paklausai (sakykim dėl infliacijos), kreivė DD pasislenkaį padėtį D’D’. Poveikis palūkanų normai bus analogiškas pirmam atvejui.Padidėjus pinigų paklausai, palūkanų norma kils tol, kol nesusidaryspusiausvyra naujame taške E’. Vadinasi infliacija padidina rinkos palūkanųnormą.

Šį pinigų rinkos veikimo mechanizmą centrinis bankas panaudoja kaipmonetarinės politikos instrumentą. Poveikis pinigų rinkai gali būti daromasdirbtinai didinant arba mažinant pinigų pasiūlą. Bankas, atviroje rinkoje supirkdamas valstybines obligacijas padidinasavo rezervus ir tuo gali padidinti pinigų pasiūlą. Padidėjus pinigųpasiūlai, palūkanų norma ims mažėti (i). Tai skatina kreditų pagalbadidinti investicijas. Sumažėjus palūkanų normai, gyventojai taip pat pradės pirkti (įkreditą) daugiau ilgalaikio vartojimo prekių (namų, automobilių ir kt.).Didėjant investicijoms (I) ir vartojimo išlaidoms ( C ), didės visuminėpaklausa (AD), o tai lems realaus bendro nacionalinio produkto (BNP) irkainų (P) augimą. Taigi, padidinus pinigų pasiūlą būtų tokia ekonominių reiškiniųtarpusavio priklausomybės seka:

Jei centrinis bankas pinigų pasiūlą sumažintų, tuomet turėtume atvirkštinępriklausomybę tarp ką tik aptartų ek. reiškinių:

Tema: PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKADalis: Bankai

(paskaitos santrauka) Plėtojantis ekonominei sistemai ir ūkinei veiklai, finansų mechanizmasdarėsi vis sudėtingesnis, labai išplito kreditiniai sandėriai, pradėjokurtis bankai. Bankų atsiradimas pirmiausia siejamas su brangenybių laikymu(saugojimu) ir turi gilią istoriją (net prieš mūsų erą). (bankų vystymosiistorija nėra mūsų studijų objektas) Šiuolaikinai bankai tai ypatingos institucijos (verslo įmonės), kuriųpagrindinė verslininkystės sritis yra šalies ūkio skolinamojo fondojudėjimo organizavimas.

Bankų funkcijos:1. Bankai vykdo laikinai laisvų piniginių lėšų ir santaupų telkimą. Padėti į banką indėliai (depozitai) duoda jų savininkams pajamas palūkanų forma (tai seniausia ir viena pagrindinių banko funkcijų).2. Bankai teikia kreditus ir neretai tampa įmonių akcininkais3. Vykdant ūkinius sandėrius bankai tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose4. Bankai leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius ir su jais atlieka operacijas.5. Bankai konsultuoja klientus, jiems suteikdami reikiamą ekonominę ir finansinę konsultaciją Bankai, priimdami depozitus (indėlius), duodami paskolas, tapdamiįmonių akcininkais, atlikdami atsiskaitymo operacijas, įtakoja tam tikrusūkio procesus, juos kontroliuoja. Jie perkelia pinigines lėšas iš tųekonomikos sferų, kur jos susikaupia ir yra laisvos, į tas , kur jos galibūti aktyvios ir pelningiau panaudotos. Tuo pasireiškia bankų ekonominisvaidmuo.

Bankų rūšys: Pagal nuosavybės formas bankai gali būti skirstomi į:1. Valstybiniai bankai. Jie yra valstybės nuosavybė. Jie atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas.2. Akciniai bankai. Tai bankai, paprastai veikiantys kaip akcinės bendrovės. Akcinės bendrovės forma padeda bankams sparčiau augti, sutelkti daugiau lėšų.3. Kooperatiniai bankai. Jie jungia smulkaus kredito draugijas, kurios priima gyventojų indėlius ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes paskolas4. Municipaliniai ir komunaliniai bankai. Jie gali būti kaip miestų savivaldos organų nuosavybė ir teikia kreditus miestų ūkiui finansuoti5. Mišrieji. Dalį tokių bankų akcijų turi privatūs asmenys, dalį organizacijos ir valstybė.6. Tarptautiniai bankai. Jie atstovauja tarpvalstybinius interesus. Didžiausi yra Pasaulio bankas, Europos investicijų bankas, Tarptautinis rekonstrukcijų ir vystymo bankas

Bankų rūšys pagal veiklos pobūdį ir funkcijas: Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas bankai skirstomi į emisijos,komercinius, investicijų, taupomuosius, ipotekos, duomenų ir kt.Svarbiausias vaidmuo šalies kreditinėje sistemoje tenka centriniam emisijosbankui. Kiekvienoje šalyje yra tik vienas centrinis emisijos bankas/1. Centrinis emisijos bankas. Jis neturi tiesioginio ryšio su ūkinėmis institucijomis ir organizacijomis.Centrinio emisijos banko funkcijos:A. Pagrindinė CB funkcija yra kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą šalyje. CB valdo ekonomiką, didindamas ar mažindamas šalies pinigų kiekį (emisiją)B. Kredituoja komercinius bankusC. Reguliuoja kredito ir pinigų cirkuliacijąD. Saugo šalies valiutines atsargas, vertybinius popieriusE. Centrinis bankas nėra grynai komercinė institucija. Pagrindinis jo tikslas ne pelnas, o nacionaliniai interesai.F. Centinis bankas nėra tiesiogiai pavaldus vyriausybei. Administraciją skiria ne vykdomoji valdžia, o valstybinė (parlamentas, seimas)G. CB vykdo nacionalinę pinigų politiką2. Komerciniai bankai – ūkinės organizacijos, dirbančios savimokos principu. Bankai savarankiškai akumuliuoja laikinai laisvas įmonių, organizacijų, institucijų, gyventojų lėšas ir tokiu būdu sukaupia tam tikrą kapitalą, kurį naudoja komercinei veiklai. Komerciniai bankai atlieka organizacijų kreditavimą.3. Investicijų bankai atlieka vertybinių popierių emisijos, pirkimo ir pardavimo operacijas4. Taupomieji bankai, surinkdami iš gyventojų santaupas ir įjungdami jas į kapitalo rinką, padeda kaupti ir centralizuoti finansinį kapitalą.5. Ipotekos bankai teikia paskolas, laiduojamas įkeistu nekilnojamu turtu (žeme, pastatais ir pan.)6. Duomenų bankai kaupia įvairiausią informaciją ir už tam tikrą mokestį leidžia ja naudotis.

Pinigų formos:1. Daiktai (ekvivalentai) (natūriniuose ar barteriniuose mainuose)2. Auksas3. Banknotai ir monetos4. Pusiau pinigai (pinigų pakaitalai):5. Vertybiniai popieriai6. Kredito kortelės

1-4 – nereikalauja paaiškinimo

Trumpai apie vertybinius popieriusVertybiniai popieriai, tai nuosavybės ar skolos dokumentai, naudojamiatliekant finansines operacijas privačiame ar valstybiniame sektoriuose.

Vertybiniai popieriai:1. Akcijos2. Obligacijos3. Opcionai4. Hipotekos lakštai5. Vekseliai6. Čekiai

Akcijos, tai įvairių tipų akcinių bendrovių leidžiami investiciniaivertybiniai popieriai, rodantys, kad jų savininkai-akcininkai dalyvaujaformuojant akcinės bendrovės kapitalą ir suteikiantys jiems turtinesteises. (ir asmenines neturtines).

Akcijos pažymi investuotojo lėšas, įdėtas į akcinę bendrovę ir suteikia jamteisę į bendrovės pelno dalį. Akcijos yra ilgalaikiai VP. Jų yra įvairiųrūšių. Pagrindinės iš jų:Paprastosios akcijos – neturi fiksuotos pelno normos, tačiau suteikia balsoteisę visuotiniame akcininkų susirinkime. Dividendai priklauso nuo gautobendro bendrovės pelno ir akcininkų susirinkimo sprendimo.Privilegijuotos akcijos – suteikia pirmumo teisę gauti fiksuotą dividendą,bei pirmenybę gauti likviduojamos bendrovės pelną.

Privilegijuota akcija su kaupiamuoju dividendu – savininkui išmokami visidividendai, net už tą periodą, kai įmonė buvo nuostolinga ir dividendainebuvo sumokėtiPrivilegijuota akcija su nekaupiamuoju dividendu- savininkui priklausantipelno dalis, neišmokėta už pirmąjį periodą dėl įmonės lėšų stokos negalibūti perkelta į kitus ūkinius metus.Privilegijuota akcija su balso teise…

Akcijos išleidžiamos akcinių bendrovių, norint pritraukti papildomas lėšas,reikalingas finansuoti bendrovės veiklą.

Dividentas – akcinės bendrovės pelno dalis, išmokama jos akcininkams.

Obligacijos – tai skolinis įsipareigojimas, kuriuo siekiama VP rinkojepritraukti lėšas.Obligacijos – tai VP, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą irteisę į metinę palūkanų normą. Šią skolą obligacijos leidėjas pasižadagrąžinti pinigų suma iki nustatytos datos. Be to, kiekvienais metais pervisą obligacijos galiojimo laiką išmokama papildoma pinigų suma.

Pagrindiniai obligacijų tipai:1. Vyriausybinė obligacija2. Municipalinė3. Ipotekos obligacijaVardinėAkcinės bendrovėsKonvertuojamaVyriausybinė obligacija – VP, liudijantis apie kredito suteikimą valstybei.Municipalinė – VP, liudijantis apie kredito suteikimą vietiniams valdžiosorganamsIpotekos obligacija – Ši obligacija yra padengta nekilnojamu turtu, kurįvaldo ją išleidusi įmonė

INFLIACIJA IR NEDARBAS(paskaitos santrauka)

Infliacija

Bendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigų nuvertėjimą,pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacija – tai vidutinio kainų lygiopakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas. Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras).Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštiskur kas anksčiau ir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąlygomisinfliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir vienaaktualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau joskinta netolygiai

Infliacijos rūšys:Infliacijos rūšys gali būti labai įvairios.Infliacija teritoriniu požiūriu: 1) lokalinė, pasireiškianti konkrečioješalyje; 2)tarptautinė-pasaulinė, apimanti grupę šalių.Infliacijos rūšys pagal kainų kilimo laipsnį: • Šliaužianti – kai kainos auga ne daugiau kaip 10% per metus • Šuoliuojanti – kai kainos auga nuo 20 iki 200% per metus • Hiperinfliacija – kai kainos ir pinigų kiekis apyvartoje auga ypač sparčiais tempais: kainos auga per 1000% per metus.

Hiperinfliacija: Lietuvoje 1992 – 1162%, Ukrainoje 1993 – 3690%, Baltarusijoje 1993 – 1491%; Europos Sąjungoje 1997 – 10,6% • Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio sumažėjimas per tam tikrą laikotarpįInfliacija pagal ją sukeliančius veiksnius:Paklausos (pirkėjų) infliacija. Ją sukelia veiksniai, susiję su pinigųcirkuliacijos ypatumais. Pirma: Šiuolaikinė popierinių pinigų sistemasudaro sąlygas popierinių pinigų kiekio didėjimui, o tuo pačiu sąlygoja jųnuvertėjimą, piniginio vieneto perkamosios galios mažėjimą. Šiuolaikinėpinigų sistema nebeturi to kriterijaus, kuris leistų nustatyti, kokiapinigų masė yra perteklinė. Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neribojafizinės galimybės ir jų kiekis gali augti nevaržomai. Antra: Spartusvalstybės išlaidų augimas, susijęs su finansiniais ekonomikos reguliavimoaspektais (ekonomikos militarizavimas, socialinių priemonių finansavimas,ir pan. ) taipogi skatina infliaciją. Jei valstybės biudžetas yradeficitinis, tai šių priemonių finansavimui naudojama papildoma pinigųemisija (spausdinami pinigai). Tai didina pinigų kiekį apyvartoje irsąlygoja kainų augimą.Sąnaudų (gamintojų) infliacija. Sąnaudų infliaciją sąlygoja veiksniai,susiję su kainų augimu prekių gamybos ir pasiūlos sferoje. Jei paklausosinfliacijos pirminė priežastis yra pinigų masės cirkuliacijos sferojeaugimas (per didelio jų kiekio išleidimas), tai esant sąnaudų infliacijaipriklausomybė yra atvirkštinė. Šiuo atveju, pirminė infliacijos priežastisyra kainų augimas, o pinigų masės didėjimas yra tik pasekmė, nesnebeužtenka pinigų padidėjusioms prekių kainoms padengti.

Infliacijos pasekmėsInfliacijos socialinės ekonominės pasekmės yra labai įvairios: ji veikiaekonominio augimo tempus bei proporcijas; darbo jėgos užimtumą;tarptautinius ekonominius santykius ir kt. Nedideli infliacijos tempai (2-3% per metus) ekonomistų nuomone yra netgi naudingi ekonomikai. Jie sukeliakainų ir pelno normos augimą. Tai didina investicijas ir tam tikram laikuiskatina gamybos augimą, mažina nedarbą.Neigiamos makro ir mikro lygmens infliacijos didėjimo pasekmės: • Didėja ekonomikos disproporcijos (nes kainos auga netolygiai) • Kapitalas persilieja iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą, susiformuoja spekuliacinė prekyba • Mažėja realus darbo užmokestis • Deformuojasi vartotojiška paklausa (bėgama nuo pinigų, perkamos brangios prekės, nepriklausomai nuo jų poreikio; perkama bet kas – pinigai materializuojami) • Didėja neteisėto kaupimo galimybės, perpardavimai, biržų maklerių pelnas ir pan. • Krinta didžiosios gyventojų dalies pragyvenimo lygis, tai ypač paliečia gyventojų sluoksnius, gaunančius fiksuotas pajamas, didėja nelygybė, nuvertėja santaupos

Nuostoliai dėl infliacijos pirmiausia (elementariausiu būdu) pasireiškiatuo, kad jei kyla kaina, tai pralaimi pirkėjas ir laimi pardavėjas. Tačiaučia būtina pažiūrėti giliau į šį procesą. Prarandantieji infliacijos didėjimo metu yra tie: • kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma: žmonės, kurių fiksuoti atlyginimai; • verslininkai, įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už pastovią kainą; • pensininkai, gaunantys pastovias pensijas; • tie, kurie pirko obligacijas ar paskolino pinigus kitokiu būdu, nes grąžinama nuvertėjusiais pinigais. Laimintys infliacijos didėjimo metu: • verslininkai, kurie dirbantiesiems moka pastovų atlyginimą, nes jų parduodamų prekių kainos augs greičiau nei gamybos kaštai; • kurie leidžia obligacijas, nes išmoka nuvertėjusiais pinigais • imantys paskolas

Visumoje, infliacija perskirsto turtą: paima iš skolintojų ir perduodaskolininkams.

Antiinfliacinės priemonės: Rinkos ekonomikos šalyse veikia antiinfliacinis mechanizmas, kurio tikslasapsaugoti tiek vartotoją, tiek visą ekonomiką nuo neigiamų sparčiosinfliacijos pasekmių. Svarbiausios šio mechanizmo dalys:1. Centrinių bankų, atsakingų už pinigų emisiją, santykinė priklausomybė nuo vyriausybės. Tai leidžia riboti pinigų emisiją.2. Valstybės vykdoma defliacinė politika – tai priemonės, mažinančios pinigų paklausą: didinamos palūkanos už kreditą, didinami pajamų mokesčiai3. Socialinių garantijų sistemos plėtojimas.

Antiinfliacinis mechanizmas realizuojamas įvairiomis priemonėmis:Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek specialivyriausybės antiinfliacinė politika.Pirma. Viena iš priemonių yra darbo užmokesčio ir kainų kontrolė. (šiųpriemonių visuma vadinama pajamų politika).Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijostramdymo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygioaugimą (įšaldant juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą(nustatant kiekybines ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodoefektyvesnis: vienu sprendimu sustabdomas kainų augimas. Tačiau praktikaparodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį efektą. Ištiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčiui,infliacija sulėtėja. Jei vyriausybė dar didina ir visuminę paklausą, kainųlygio stabilizavimasis sukelia ir žymų nedarbo mažėjimą. Tačiau pasibaigustokio reguliavimo laikui, ekonomika atsiima, ką praradusi – infliacijakeleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir “įšaldymu” spręstosproblemos iškyla dar aštresnėmis formomis. Dauguma ekonomistų tokiasantiinfliacines priemones vadina ne ekonominėmis, o politinėmis. Josneretai naudojamos prieš eilinius rinkimus. Antra antiinfliacinė priemonė – tai pajamų indeksavimas. Ji skirta kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių. Indeksavimas – tai darbo užmokesčio, pensijų, draudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo kaštų kilimu. Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti ir atitinkamas nominalias pajamas. Tačiau indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jis ir neturi jos spręsti. Indeksavimo paskirtis kita – eliminuoti arba sumažinti pajamų perskirstymą, kuris visada prasideda, įsisiūbavus infliacijai. Trečia. Kova su infliacija gali būti efektyvi tik reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis (mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis).

Nedarbas

Esmė:Nedarbas – tai būsena, kai darbingi žmonės, norintys dirbti, neturi darbo(tai pats paprasčiausias apibūdinimas). Bedarbiai yra nedirbantys darbingoamžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo institucijose,užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniammokymuisi. Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžiadažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taipogi) užimti gyventojai ir bedarbiai.

Nedarbas sukelia ne tik ekonomini pobūdžio neigiamas pasekmes, bet irsocialines, psichologines, moralines it t.t., tai yra deviantinisvisuomenės procesas. Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarp bedarbių ir darbo jėgos(procentine išraiška).

Nedarbo rūšys:Yra kelios nedarbo rūšys:1. Tekamasis (frikcinis) – nedarbo forma, atsirandanti gyventojams laisvanoriškai keičiant darbą. Tekamasis darbas yra neišvengiamas ir tam tikru mastu pageidautinas, kadangi nemaža darbuotojų pereina į aukštesnės kvalifikacijos, geriau apmokamą darbą. O tai skatina, gamybos plėtrą, didina gyventojų pajamas, gerėja gyvenimo lygis.2. Struktūrinis – – kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijos ir pan.). Keičiantis technologijai, keičiasi bendros darbo paklausos struktūra. Kai kurioms profesijoms paklausa ne tik sumažėja, bet ir išnyksta, atsiranda kitų, pažangesnių profesijų paklausa. Darbo jėgos struktūra ne taip greitai prisiderina prie naujos paklausos. Pvz. kompiuterizuojant visas gamybos ir paslaugu sferas, labai išauga poreikis dirbančių kompiuteriais, tačiau ne visi, ypač vyresni žmonės gali pakeisti savo kvalifikaciją.3. Ciklinis – atsiranda dėl sumažėjusio ūkio aktyvumo, kai ūkio vystymasis pasuka nuosmukio linkme. Bendrąjį paklausos prekėms ir paslaugoms mažėjimą nuosmukio metu lydi nedarbo didėjimas

Nedarbas rinkos sąlygomis yra permanentinė, tačiau ūkio struktūrųpožiūriu – diferencijuota būsena. Bendras šalies nedarbo lygis nesutampa sunedarbo lygiu įvairiose šalies teritorijose, profesijų požiūriu ir pan. Sveikos, normaliai besivystančios ekonomikos sąlygomis, nedarbo lygis yraapie 3-6%. Toks nedarbo lygis vadinamas natūraliu nedarbu. Neretai, esanttokiam nedarbo lygiui, situacija darbo rinkoje įvardijama kaip visiškoužimtumo situacija. (Didžiosios depresijos metais – 1929-33 nedarbas JAV buvo 24%.

Dar galima sutikti tokias nedarbo formas:Prislėgtasis nedarbas – kai žmogus, nusivylęs darbo paieška, ją nutraukiakaip beviltiškas pastangas.Paslėptasis nedarbas – situacija kai dalis žmonių, negaudami pastovaus, jųkvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą.

Nedarbo mažinimas:Visos rinkos ekonomikos šalys susiduria su nedarbu.Nedarbo problema pirmiausia sprendžiama nedarbo draudimu. Tam formuojamoslėšos iš dirbančiųjų, darbdavių, valstybės biudžeto, kuri bedarbystėsatveju išmokama pašalpos forma. Kaip matome, ši priemonė pirmiausia yrakompensacinė nedarbo atveju. Paprastai nedarbo mažinimo priemonės yra orientuotos į konkrečiasnedarbo rūšis:1. Tekamąjį nedarbą mažinti pirmiausia galima organizuojant darbo rinkos informacinių tarnybų struktūras. Jos turėtų sutrumpinti darbo paieškos laiką keičiant darbą.2. Efektyviausias būdas struktūriniam nedarbui mažinti yra darbo jėgos perkvalifikavimo ir perkėlimo programos bei fundamentalus pasiruošimas specialistų rengimui, t.y. gerai pagrįstas specialistų poreikio prognozavimas. Taikomos ir priverstinio (įpareigojančio) pobūdžio priemonės (pvz. apribojimai atleisti darbininkus dėl technologijos pažangos) ar skatinančios priemonės (išskiriant subsidijas, kurios nors šakos plėtrai (pvz. žemės ūkio)3. Ciklinis nedarbas pirmiausia mažinamas monetarinės bei fiskalinės politikos priemonėmis, skatinančiomis gamybos augimą

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi stambias grupes: 1. Priemones, keičiančias darbo pasiūlą. 2. Priemones, didinančias darbo paklausą

Darbo pasiūlą pirmiausia galima padidinti tobulinant darbo rinkospaslaugas. Kai kurie žmonės tampa bedarbiais tik todėl, kad neturireikiamos informacijos apie darbo vietas. Kompiuterinio darbo pasiūlos irpaklausos banko sukūrimas ir informacijos skleidimo sistemos efektyvusfunkcionavimas gali sąlygoti tekamojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą. Darbo pasiūlą didina ir deficitinių specialybių paruošimotobulinimas. Vyriausybės programos, skirtos reikiamų specialybių darbuotojųparuošimui, padeda bedarbiams greičiau įsidarbinti. Pajamų mokesčio keitimai gali didinti arba mažinti darbo pasiūlą.Pajamų mokesčių didinimas (ypač kai jų dydis peržengia ekonomiškai pagrįstąribą) nebeskatina dirbti. Pajamų mokesčių mažinimas skatina darbopasiūlą.

Infliacija ir nedarbas: Filipso kreivėEkonominės politikos dilema

Filipso kreivė

Tarp infliacijos ir nedarbo yra tampri priklausomybė. Tai įrodė anglųekonomistas Filipsas ir patvirtino įvairių šalių ekonominės raidospatyrimas. Ryšį tarp infliacijos ir nedarbo atskleidžia Filipso kreivė(anglų ekonomistas Alban William Philips).

Filipso kreivė – tai priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos, rodanti, kad kuo mažesnis nedarbas, tuo didesnė infliacija ir atvirkščiai.

Ekonominės politikos priemonėmis galima valdyti visuminę paklausą. Didinantvisuminę paklausą ir didėjant gamybos apimtims, nedarbas mažės. Tačiauvisuminės paklausos augimas didins infliaciją. Taškas G reikštų aukštąnedarbą ir žemus infliacijos tempus, o taškas H – nedidelį nedarbą (arbaaukštą užimtumą), tačiau aukštus infliacijos tempus. Šiuolaikinė ekonomika,turėdama du svarbiausius sėkmingo funkcionavimo indikatorius – nedarbo lygįir infliacijos tempus – turi pastoviai spręsti dilemą: kas geriau(infliacijos ar nedarbo augimas ) ir kokiu laipsniu geriau. Kovai su aukštunedarbo lygiu ir sparčia infliacija skiriamos didelės pastangos.Vyriausybės priemonės švelninti verslo ciklo svyravimus, o kartu ir šiųrodiklių svyravimus, siekiant iki minimumo mažinti nedarbą ir infliacijąsudaro ūkio stabilizavimo politiką.

Tačiau Filipso kreive išreiškiama priklausomybė tarp infliacijos ir nedarbotinka tik trumpalaikiams NP (nacionalinio produkto) gamybos svyravimams.Kai periodas ilgas, tokio ryšio nebus. Pradeda reikštis ūkio savaiminioreguliavimo mechanizmas. Ilgalaikėje perspektyvoje, spartesnis paklausosaugimas spartina infliaciją, bet nemažina ir nedarbo, o lėtesnis paklausosaugimas vien lėtina infliaciją, bet nedidina nedarbo.TARPTAUTINĖ PREKYBA IR INVESTICIJOS(paskaitos santrauka)

Pasaulinio ūkio samprata. Tarptautinės prekybos prielaidos. Kiekvienosšalies ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Pasaulinis ūkis suprantamas kaiptechnologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių, kultūrinių ryšiųvisuma. Pasaulinio ūkio materialųjį pagrindą sudaro tarptautinis darbopasidalijimas. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybosdėka. Jos vaidmuo pastoviai didėja. Tai teikia akivaizdžius teigiamusrezultatus. Tarptautinio darbo pasidalijimo pranašumai realizuojami peružsienio prekybos ryšius, kurie įgauna naujas formas. Įvairėja ir užsienioprekybos politika. Kuriamos ir funkcionuoja tarptautinės, šias problemassprendžiančios organizacijos ir institucijos. Esant ir gilėjant pasaulinio ūkio specializacijai, akivaizdu, kadkiekviena šalis stengiasi gaminti tas prekes, kurios dėl įvairių veiksniųjai labiausiai naudinga gaminti. Tai plečia užsienio prekybą.

Prielaidos tarptautinei prekybai:Taigi, tarptautinės prekybos pagrindas yra g-bos sąlygų skirtumai, kuriuospirmiausia lemia gamtos resursų pasiskirstymas bei kitos gamtos sąlygos,t.y. gamybos vystymo gamtiniai ištekliai. Pvz. kava , įv. citrusiniaivaisiai gali augti tik tam tikroje klimatinėje zonoje. Gamtinės iškasenosįvairiose šalyse yra labai netolygiai pasiskirsčiusios. Tai diferencijuojagamybą, kuria specializaciją, o kartu ir prielaidas mainams. Antra, tarptautinės prekybos prielaida yra skirtingas g-bos techninis-technologinis išsivystymo lygis bei skirtingas g-bos produktyvumas.Kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai yra efektyviau. Todėl,dažniausiai, gaminamos ir eksportuojamos tos prekės ir paslaugos, kuriųtechnologinis gamybos lygis ir produktų kokybė pralenkia, jei ne pasaulio,tai bent artimiausių šalių-partnerių, pirmiausia, artimiausių kaimynių sukuriomis yra susiformavę ūkiniai santykiai, gamybos techninį-technologinįlygį. Trečia, žemesnės kokybės, bet pigiai pagamintos prekės, pirmiausia,naudojant pigią darbo jėgą gali konkuruoti tarptautinėje prekių rinkoje irbūti tarptautinės prekybos prielaida. Ketvirta, tarptautinei prekybai didelę įtaką daro skonių, polinkių irprioritetų įvairovė.

Eksportas – importasUžsienio prekyboje išskiriamas eksportas ir importas. Jų skirtumas sudaroužsienio prekybos balansą. Jei šalis prekių daugiau eksportuoja neiimportuoja, jos prekybos balansas yra aktyvus (arba palankus). Priešinguatveju, t.y. kai importas viršija eksportą, prekybos balansas yra pasyvus(arba nepalankus.)Lietuva, 1997:Eksportas 5643 mln USDImportas 3862 mln. USDPasyvus balansas 1781 mln. USD

Užsienio prekyba labai naudinga, kai tarpusavyje prekiauja šalys, turinčiosskirtingus gamtinius turtus, kapitalo išteklius, nevienodas darbo irkapitalo kaštus įvairių prekių gamyboje.

Tačiau užsienio prekyba teikia ne tik nauda bet ir žalą.

Eksporto didinimo poveikis šalies ūkiui:gali padidinti eksportuojamų prekių kainas šalies viduje, nes mažėja jųpasiūla vidaus rinkoje.Prekių eksportas paprastai visada naudingas gamintojui ir nenaudingasvartotojui šalyje.Tačiau didėjanti rinkos kaina prekėms, didėjanti bendroji jų paklausadidina užimtumą, skatina darbo užmokesčio augimą.

Visumoje, prekių eksportas didina bendrąsias šalies pajamas ir teigiamaiveikia gamybą. Tad, eksporto didinimas turi labai didelę reikšmę šalies ūkiui, todėl,paprastai, stengiamasi jį visokeriopai skatinti ir remti įvairiomisekonominėmis bei įstatyminėmis priemonėmis. Pvz. ekonominės priemonės galibūti: valstybės priemokos gamintojams už eksportuojamas prekes, prekiųpardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis nei vidaus rinkoje. Pvz. Lietuvoje yra pakankamai kai kurių specialybių kvalifikuotųdarbuotojų, gan patenkinamos ūkininkavimo ž. ūkyje sąlygos. Nors gamtiniaiištekliai l. riboti, yra galimybių pateikti tarptautinei rinkai kai kuriasprekes. Ką gali pasiūlyti Lietuva arba jau siūlo tarptautinei prekių rinkaiir kam?Gyvulininkystės, augalinės kilmės produkciją ( mėsa – Rusija, Latvija,Estija; pieno produktai – Rusija, Olandija, ),trąšos – Vokietija, Airija;mediena ir jos dirbiniai – Vokietija, Olandija, JK ,televizoriai – Rusija, Baltarusija.

1997 eksportas sudarė 3862 mln. USD.Kitokį poveikį ūkiui, gyventojams daro prekių ir paslaugų importas:Importas padidina bendrąją prekių pasiūlą, nes vidaus rinką papildoimportuojamos prekės. Tada mažėja kainos, atlyginimai bei užimtumasįmonėse, gaminančiose prekes, artimas importuojamoms. Taigi gamintojamsimportas nenaudingas, jis naudingas tik vartotojams. Pageidautina įsivežti tik tokias vartojimo prekes, kurių šalyjepagaminti negalima. Tinkamai subalansuota užsienio prekyba skatinaekonominį vystymąsi, geriau tenkina vartotojų poreikius.Lietuva:Importas, 1997 5643 mln. USD : Matome užsienio prekybos balansas yrapasyvus – ~ importuojama daugiau nei eksportuojama.Daugiausia importuojama :Žalios naftos, gamtinių dujų – Rusija;Farmacijos produktų – Vokietija, Lenkija, Latvija;Plastikinių dirbinių – Rusija, Italija, Vokietija.Popieriaus, kartono – Lenkija, Rusija;Medvilnės ir jos gaminiø – Uzbekistanas, Vokietija, Rusija;Juodųjų metalų – Rusija, Ukraina, Kazachstanas;Tikrovėje, gamintojas ir vartotojas šalies ūkio mastu yra tas pats

subjektas. Jeigu užsienio prekyba subalansuota, tai didesnės pajamos,gaunamos iš užsienio prekybos, kompensuoja jų sumažėjimą dėl prekiųimporto. Taigi, kiekvienu atveju užsienio prekybos teikiamą naudą reikialyginti su padaroma žala. Kadangi tarptautinės prekybos apimtys ir struktūra nemažai lemiašalies gyventojų gyvenimo lygį, labai svarbi yra gerai parengta tarp.prekybą reguliuojanti politika. Tarp importą reguliuojančių priemoniųpaminėtinos tokios, kaip licenzijos, importo kvotos, muitai ir pan.Kiekviena šalis per užsienio prekybos politiką stengiasi realizuoti savošalies pranašumus ir gauti maksimalią naudą. Palyginti dar neseniai užsienio prekyba buvo suprantama kaip paprastaprekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai kur kassudėtingesnis reiškinys. Jis suprantamas kaip tarptautinių integracijųsvarbiausia sfera. Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviempagrindinėmis kryptimis 1. Pirma, auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos pačios korporacijos. 2. Antra, stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip iš konkurentų pasaulinėje rinkoje tampama gerais partneriais, bendradarbiaujančiais mokslo, gamybos, bei prekių ir paslaugų realizavimo sferose.

Siekdamos pasinaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais, daugelisšalių savo teritorijoje kuria ypatingas ekonomines zonas. Čia galimalaisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietinius gyventojus,disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi. Tokiuoserajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos prekės neapmokestinamos,o įmonės, naudojančios naujas, perspektyvias technologijas netgi skatinamosįvairiomis ekonominėmis lengvatomis. Tokių ypatingos paskirties ekonominiųzonų pasaulyje priskaičiuojama nemažai. Tai bandoma (galvojama) realizuotiir Lietuvoje. Tokiose zonose investuojant kapitalą į ekonominę veiklą,galima gauti daug didesnį pelną. Tai naudinga tiek vienai, tiek kitaipusei.

Valstybinė užsienio prekybos politikaKiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę, įvairius kitusveiksnius, konkrečias sąlygas, tam tikru laikotarpiu vykdo gana skirtingąužsienio prekybos politiką. Užsienio prekybos politikos formas galimasuskirstyti į dvi pagrindines kryptis: 1) laisvoji prekyba ir 2)protekcionizmas.1. Laisvosios prekybos šalininkais buvo žymus ekonomistas, A.Smitas ir kt. Jo nuomone, kiekviena šalis turėtų plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios tai šaliai yra patogiausios, palyginus su kitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinį pasidalijimą yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba. Svarbiausi užsienio prekybos privalumai yra šie: ji stimuliuoja abipusiai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, didina visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą, sudaro prielaidas gerinti gyvenimo lygį pasaulyje .

2. Laisvoji prekyba turi ir nemaža trūkumų, todėl valstybių užsienio prekybos politika neretai pasukama protekcionizmo kryptimi. Protekcionizmu suprantama valstybės užsienio prekybos politika, siekianti apsaugoti šalies ūkį nuo užsienio rinkos konkurencijos. Pagrindiniai protekcionizmo tikslai šie: ekonominėmis priemonėmis padaryti šalies ūkį kuo mažiau priklausomą nuo tarptautinio ūkio, išugdyti vidaus gamybos sferas. Protekcionizmo politika turi gan gilias istorines šaknis

2a) 20 amžiuje, ypač antroje jo pusėje, atsiranda vis naujųprotekcionizmo atmainų (formų), iš jų taip vadinamas kooperuotas(kolektyvinis) protekcionizmas, pagrįstas suderinta grupės šalių užsienioprekybos politika. Vienas ryškiausių pavyzdžių – “Europos bendroji rinka”(Europos Sąjunga) įsikūrusi šio amžiaus šeštame dešimtmetyje (1957m.) –(Airija, Belgija, Danija, JK, Gr. It. Isp., Liks., Ol. Por. Pr. Vok. . taippat Europos laisvosios prekybos asociacija (Austrija, Islandija,Lichtenšteinas, Norvegija, Suomija, Švedija, Šveicarija)Nors laisvosios prekybos šalininkai protekcionizmą iš esmės atmeta, tačiausutinka, kad protekcionistinės krypties užsienio prekybos politikospriemonės yra tikslingos atsilikusio ūkio šalyse. Protekcionizmo politikojeyra naudojamos tokios priemonės, kaip muitai, kvotos, įvairūs sanitarijosreikalavimai ir kt. Muitai, bene plačiausiai yra šiuo metu taikomapriemonė.

I. Muitai yra ir viena seniausių mokesčių rūšių.Muitai, tai mokestis, kuriuo apmokestinamos prekės, gabenamos per sieną.Tai padidina prekės kainą. Muitų yra gana įvairių. Juos galima suskirstytipagal šiuos kriterijus:pagal kilmę – 1)autonomiški, nustatomi vienos valstybės ir 2) konvenciniai,fiksuojami kelių valstybių tarpusavio prekybos sutartimis;pagal prekiø judėjimo kryptį – importo, eksporto ir tranzito;pagal tikslą – fiskaliniai, siekiantys papildyti valstybės biudžetąpajamomis, ir protekciniai, kurių tikslas – apsaugoti vidaus gamybą nuoužsienio konkurencijos;pagal taikymą – 1) bendriniai, vienodai taikomi prekėms, nežiūrint jųšalies gamintojos, ir 2) diferenciniai, taikomi skirtingai įvairioms šalims(pastarieji dar neretai vadinami diskriminaciniais);pagal apmuitinimo pagrindą – 1) specifiniai, pagrįsti įvežamų prekiųsvoriu, kiekiu, ir 2) vertybiniai, mokami nuo piniginės prekės vertės,imant nustatytą vertės procentą;pagal apmuitinimo laiką – 1) nuolatiniai, skirti neribotam laikui, ir2)laikini, skirti užtikrinti kokios nors šalies gaminiams tam tikru laikunorimą kainą.

Muitai gali būti naudingi ir žalingi.

Teigiamas muitų poveikis: Muitai pakelia vidaus rinkos kainą importuojamaiprekei, o tai sumažina jos paklausą, vyriausybė gauna papildomas pajamas,kuriomis gali paremti eksportuojamų prekių gamybą. Muitai padedasubalansuoti mokėjimų balansą ir išlaikyti valstybės užsienio valiutos beiaukso rezervus Šie mokėjimai, gindami atskiras šalies ūkio šakas nuo užsieniokonkurencijos, mažina nedarbą, didina bendras pajamas, žmonių perkamąjagalią. Tačiau gamintojus ir vartotojus muitai dažnai veikia ir neigiamai.1. Pvz. beatodairiškai saugant, tarkim, ž,ū. gamintojus nuo užsienio konkurencijos, tuo pačiu išsaugomi neefektyvūs ūkiai, kurie normalios konkurencijos sąlygomis bankrutuotų.2. Muitai paliečia ir vartotojus, jie priverčia didesnæ kainą mokėti už prekes, gaminamas šalies gamintojų. Šakos, saugomos nuo užsienio konkurencijos, pagamins brangesnių prekių, negu esant konkurencijai. Taigi gamybos ištekliai bus naudojami neefektyviai, tai mažins bendrą gamybos efektyvumą.3. Didinat muitus atsiranda ir tai vadinama “keršto” muitų politika, Nustatant aukštus muitus, galima tikėtis ir kad prekybos partnerės taip pat pakels muitus. Todėl muitų politika turi būti labai lanksti

II. Importo kvota yra antra užsienio prekybos suvaržymo priemonė.Kvota yra administracinė priemonė produkcijai arba prekybai apriboti.

Kvota yra leistinas kurių nors prekių importo kiekis. Kvota skiriasi nuomuito tuo, kad vyriausybė, nustatydama importo kvotas, negauna pajamų.Todėl kvotų nustatymas tiesiogine prasme nėra vyriausybės iždo politikospriemonė. Tačiau muitų ir kvotos ek pasekmės tapatingos. Pirmiausia kvotosįvedimas pakelia kainą ir šalies gyventojai perka mažiau ir moka brangiauuž importines prekes. Suveikia paklausos ir pasiūlos dėsnis, nes kvotavisuomet yra mažesnė už paklausą. Jei paklausa pranoksta pasiūlą, tai kainaprekei padidėja. Tačiau vartotojai nuo kvotos kenčia daugiau nei nuo muitų,kadangi kvotos riboja pirkėjo pasirinkimą. Importo kvotos naudingos vidaus gamintojams, nes padidina paklausąšalyje gaminamai produkcijai, o kartu ir kainą. Mažėja g-bos efektyvumas,stokojama prekių kylant jų kainoms. Tuo atveju galima gaminti esantdidesniems gamybos kaštams. Užsienio gamintojai gali pasinaudoti tokiaaplinkybe ir parduoti mažiau prekiø bet aukštesne kaina.

III. Be to, įvedami kiti importo apribojimai: pvz. importuojamos prekėsturi atitikti pasaulinius kokybės standartus, vartojimo saugumo, aplinkosapsaugos reikalavimus. Deja į Lietuvos rinką dažnai patenka nekokybiški,pasibaigusio galiojimo laiko maisto produktai, vaistai ir kt. prekės.

Paminėtos priemonės yra savotiški barjerai, reguliuojantys užsienioprekybą. Prekybos barjerus paprastai sudaro šalis, siekdama apriboti vietiniamsvartotojams skirtą užsienio prekių apimtį. Šie barjerai dažniausiaisukuriami norint nuo užsienio konkurencijos apsaugoti vietinius gamintojusbei skirti jiems laiko padidinti produktyvumą.

IV. Todėl dar kartais naudojamos net subsidijos, kurios suteiktų saviemsgamintojams, priešingai nei įvežamų prekių, galimybė dirbtinai sumažintikainas. Tačiau čia dažnai iškyla problema – vietiniai gamintojai toli gražune visada stengiasi gerinti savo produkcijos kokybę, didinti darbo našumą,mažinti kainas, kol nuo užsienio konkurencijos juos saugo prekybosbarjerai. Užsienio prekybos priemonėmis gali būti sprendžiamos ir politinėsproblemos: pvz. prekybos blokados verčia valstybæ, pažeidžiančią žmoniųteises, keisti politiką. Tačiau tokia prekybos blokados politika yraveiksminga tik tada, kai ji yra kolektyvinė – kai apsijungusios ją vykdo

daugelis šalių.

Tarptautinės investicijosTarptautinės investicijos pagrįstai priskiriamos sudėtingiausiomstarptautinių santykių formoms. Jos kompleksiškai ir sistemingai leidžiaspræsti tiek ekonomines, tiek socialines, tiek politines, tiek ekologinesproblemas. Tarptautinės investicijos teigiamai veikia jas priimančių šalių,dažnai vadinamø šalimis recipientais, ekonomiką. Tačiau šioms šalims reikiaspræsti daugelį problemų:kokio dydžio tarptautinių investicijų reikia siekti,į kokias ūkio šakas ir kokiomis formomis pritraukti užsienio firmas irkapitalą,kaip nukreipti tarptautinių kompanijø veiklą sprendžiant socialinius šaliesvidaus klausimus ir pan.

(Investicijas teikiančios šalys dažnai vadinamos šalimis donorėmis). Valstybinė tarptautinių investicijų reguliavimo politika susiduria suįvairiomis problemomis. Įvairiomis priemonėmis siekiama padidintitarptautinių investicijų efektą, minimizuoti su jomis susijusius kaštus,sudaryti užsienio partneriams palankų investicijų klimatą. Tarptautinės investicijos vykdomos šiomis pagrindinėmis priemonėmis:1. Tiesioginės investicijos į konkrečias įmones pramonėje, prekyboje, paslaugose ir kt;2. Portfelinės investicijos į užsienines obligacijas ir kitus vertybinius popierius;3. Ilgalaikiai arba vidutinės trukmės tarptautiniai kreditai ir paskolos, suteikiamos konkrečioms įmonėms ir organizacijoms.Investicijų būdai:1.Tiesioginių tarptautinių investicijų paskirstymas atskiroms šalims,ekonomikos šakoms labai formuoja pasaulio ūkio struktūrą, raidą, santykiustarp pagrindinių ūkio grandžių. Naudodamos tiesiogines investicijas,transnacionalinės korporacijos efektyviai plečia savo veiklos sferą,sukurdamos užsienyje įmones kaip 1) filialus, 2)“dukterines” įmones 3) Partnerines kompanijas. Plačiau: Vasiliauskas- 197psl.2.Portfelinės tarptautinės investicijos laikomos labai svarbiais užsieniokapitalo įtraukimo, įvairių paskolų finansavimo šaltiniais. Ženkli šiųinvesticijų augimo tendencija. Bene svarbiausiu šio proceso stimulu yraįvairių šalių mokamų palūkanų skirtumas.3. Tarptautinių kreditų reikšmė ir poveikis tiek įvairių šalių, tiekpasaulinio ūkio raidai tampa vis reikšmingesnė. Tarptautinių kreditųrinkoje išskiriamos pinigų ir kapitalo rinkos. Pinigų rinką daugiausiasudaro trumpalaikiai (iki metų) kreditai, kurių pagalba tiek korporacijos,tiek ir valstybiniai bankai papildo laikiną apyvartinį lėšų deficitą.Kapitalų rinka skirta vidutinės trukmės (nuo 2 iki 10 metų) ir ilgalaikiam(daugiau nei 10 m. ) kreditavimui, kuris vykdomas išleidžiant ir įgyjantobligacijas. Šie kreditai naudojami ir palyginti naujomis finansavimoformomis. Viena jų – projektinis finansavimas, t.y. tarptautinio kreditosuteikimas konkretiems pramonės ar kitų ūkio šakų projektams įgyvendinti.

VYRIAUSYBĖS VAIDMUO EKONOMIKOJE(Paskaitos santrauka)

Vertinant vyriausybės vaidmenį ekonomikoje išsiskiria du kraštutiniaipožiūriai:1. Vyriausybės vaidmuo reguliuojant ekonomiką, mažinant verslo ciklo svyravimus, yra svarbus ir tai pirmiausia turi būti reguliuojama fiskalinės ir monetarinės politikos pagalba2. Vyriausybė neturi kištis į ekonomiką. Rinkos ekonomika turi susireguliuoti savaiminiu būdu.Realiame gyvenime pastaruoju metu vyriausybės vis labiau kišasi į šaliųūkį. Tai atliekama: • Vykdant fiskalinę politiką • Vykdant monetarinę politiką • Vykdant antiinfliacinę politiką • Vykdant antimonopolinę politiką • Vykdant užimtumo politiką • Vykdant socialinio saugumo politiką ir kt.

Visa tai vykdoma siekiant užtikrinti gamybos stabilumą.

Valstybės pareiga yra tiekti tas prekes ir paslaugas, kurių pasiūlosnegalima laukti iš privataus sektoriaus.

Ir taip vyriausybės poveikis ekonomikai pasireiškia per:išlaidasmokesčius (fiskalinę politiką)reguliavimą (įstatymus)valstybines įmones

1. Išlaidos. Kai vyriausybė moka socialines pensijas nedirbantiems žmonėms, jos poveikis nukreiptas į tuos, kurie gauna visuomeninį produktą. Gaunantis pensiją gali nusipirkti daugiau prekių ir paslaugų. Kai vyriausybė tiesia kelius arba perka lėktuvus, ji veikia gamybą. Kai vyriausybė finansuoja mokslinius tyrimus, ji daro įtaką šalies technologijų progresui, inovacijoms, gamybos aktyvinimui.(be to apie tai kalbėta nagrinëdami temą “Nacionalinis produktas”,pvz.vyriausybės išlaidos įvairioms prekėms ir paslaugoms – švietimui,socialinei apsaugai, gynybai ir pan.; įvairûs transferiniai išmokëjimai,subsidijos ir pan. – prašom pasiskaityti)2. Mokesčiai . Rinkdama mokesčius vyriausybė veikia tuos, kurie gauna visuomeninį produktą. Mokėdami mokesčius, mokėtojas netenka dalies pajamų ir todėl gali nusipirkti mažiau prekių bei paslaugų. Mokesčiai taip pat daro poveikį tam, kas gaminama. Apmokestinus vienas prekes, stabdoma jų gamybą, o kartu skatinama substitutų gamyba. Be to, mokesčiai gali veikti ir tai, kaip prekės gaminamos. Keisdama mokesčius vyriausybė gali skatinti verslininkus labiau gamyboje diegti inovacijas, gaminti modernesnį produktą. (be to apie valstybės įtaka ekonomikai per mokesčius kalbėta temoje “Fiskalinë politika”)Mokesčių sistemos sudaromos remiantis šiais principais:neutralumastikslingas nukreipimas prieš nepageidautinus rinkos reiškinius;paprastumas ir aiškumas;teisingumas3. Reguliavimas. Vyriausybės nutarimai, sprendimai, įstatymai daro didelęįtaką verslo plėtrai, ekonominei raidai. Nuo įstatyminio valstybės pagrindolabai priklauso kokios prekės, paslaugos bus gaminamos, kokiu mastu.Įstatymais įteisinama fiskalinės bei monetarinės politikos mechanizmoveikla. Vyriausybė gali uždrausti atskirų prekių gamybą (pvz. pesticidų),numatyti vairius reikalavimus įvairiose gyvenimo srityse (pvz. – reikalautibūtinai įrengti apsauginius diržus prie automobilių sėdinių, žmoniųreikalauti išmetamųjų medžiagų į atmosferą sumažinimo ir pan.) ir tuoskatinti ar riboti įvairių produktų gamybą. Tai vyriausybė realizuoja perįvairias vyriausybines institucijas, kontroliuojančias įstatymų ir nutarimųvykdymą

4. Valstybinių įmonių vaidmuo ekonomikoje yra labai diskutuotina tema irbetarpiškai siejama su privatizacija ir privataus sektoriaus stiprinimu.Tai labai priklauso nuo vyriausybės vykdomos ekonominė politikos ir keliamųkonkrečių tikslų, tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių. Paprastai vyriausybė,plėsdama privatų sektorių tikisi pakelti gamybos efektyvumą, padidintisavo fondus ir pan.Tačiau valstybė reguliuoja kai kurias veiklos sritis, siekdama neleistikurtis monopolijoms, apsaugoti visuomenę nuo klaidingos prekių ir paslaugųreklamos, kenksmingų produktų.

Vyriausybė reguliuoja ekonomiką, norėdama:pateikti visuomenei tas prekes ar paslaugas, kurių negali tiekti privatusverslas.apsaugoti visuomenę nuo neigiamų šalutinio produkto efektų, tokių kaipgamtos teršimas;skatinti reikalingų ir nekenksmingų prekių vartojimą bei atsisakymą nuoblogų prekių;remti skurstančius visuomenės narius;stabilizuoti ekonomiką.