Įsiskolinimų apskaita

Įvadas 31. Prekybos įmonės įsipareigojimų apskaita 4 1.1. Pardavimų ir pardavimo diskontų apskaita 5 1.2. Įmonės skolų apskaitos kortelė ir skolų suderinimo aktas 6 1.3. Įmonės kreditorių inventorizacijos aprašas 8 1.4. Pardavimų fiksavimas apskaitos dokumentuose 102. Prekybos įmonės įsipareigojimų ir skolų apskaita 13 2.1. Pirkėjų įsiskolinimų apskaita 14 2.2. Įsipareigojimų apibūdinimas 16 2.3. Įsipareigojimų apskaitos politika 173. Svarbiausios įmonės skolų ir įsipareigojimų rūšys bei jų apskaita 184. Įsiskolinimų fiksavimas prekybos įmonėje 23Išvados 24Literatūros sąrašas 26Priedai 27

TURINYS

Įvadas 31. Prekybos įmonės įsipareigojimų apskaita 4 1.1. Pardavimų ir pardavimo diskontų apskaita 5 1.2. Įmonės skolų apskaitos kortelė ir skolų suderinimo aktas 6 1.3. Įmonės kreditorių inventorizacijos aprašas 8 1.4. Pardavimų fiksavimas apskaitos dokumentuose 102. Prekybos įmonės įsipareigojimų ir skolų apskaita 13 2.1. Pirkėjų įsiskolinimų apskaita …………………………………………………………………………………14 2.2. Įsipareigojimų apibūdinimas …………………………………………………………………………………16 2.3. Įsipareigojimų apskaitos politika 173. Svarbiausios įmonės skolų ir įsipareigojimų rūšys bei jų apskaita 184. Įsiskolinimų fiksavimas prekybos įmonėje ……………………………………………………………………..23Išvados 24Literatūros sąrašas 26Priedai ……………………………………………………………………………………………………………………………27

ĮVADAS

Kiekvienai įmonei labai svarbu ne tik stebėti, kaip skolas padengia jos kontrahentai, bet ir pačiai laiku atsiskaityti su savo kreditoriais, įvykdyti kitus įsipareigojimus tretiesiems asmenims, su kuriais įmonę sieja įsipareigojimai sumokėti šiems asmenims tam tikrą pinigų sumą arba atlikti tam tikrus darbus ar patiekti prekes, už kurias tretieji asmenys sumokėjo iš anksto. Todėl jie reikalauja labai kruopštaus tyrimo ir nuolatinio apskaitos darbuotojų dėmesio.Įsiskolinimai, kaip daugelis kitų ekonominių reiškinių, išties nevienareikšmiai, jie-ir geri, ir blogi. Priklauso nuo to, kokios tos skolos ir kokiame kontekste jas vertinsime. Kuo didesnės įmonės skolos, tuo sudėtingiau jai gauti kreditus, tuo ji nepatrauklesnė investuotojams, tuo mažiau tokia įmone pasitiki ir kiti kontrahentai. Antra vertus, prekybos skolos, už kurias paprastai nemokamos palūkanos, teigiamai atsiliepia įmonių veiklai, nes atlieka beprocenčio kredito vaidmenį. Vadinasi, įmonė sugeba pritraukti tretiesiems asmenims priklausantį turtą savo pajamoms uždirbti. Įsiskolinimai gali tapti gana pavojingi tuomet, kai visi ar dauguma kreditorių vienu ar beveik vienu metu pareikalauja grąžinti skolas. Ypač tai pavojinga sezoninės veiklos įmonėms. Todėl galime padaryti išvadą, kad įmonės įsiskolinimai bei įsipareigojimai-nevienareikšmiai, kaip ir daugelis kitų ekonomikos elementų.Darbo objektas: prekybos įmonės įsiskolinimų ir įsipareigojimų apskaitos fiksavimas pirminiuose dokumentuose ir registruose.Darbo tikslas: išanalizuoti skolų ir įsipareigojimų apskaitą prekybos įmonėse.Darbo uždaviniai:1. Išanalizuoti, kas yra prekybos įmonės įsipareigojimų apskaita sampratą.2. Aptarti dokumentus, naudojamus įsiskolinimų fiksavimui.3. Išanalizuoti svarbiausias įmonės skolų ir įsipareigojimų rūšis.4. Pritaikyti įgytas teorines žinias praktiškai taikant įmonėje.5. Pateikti išvadas ir rekomendacijas.Darbo metodai: 1. Literatūros analizė – buvo atlikta įvairių Lietuvos autorių literatūros analizė pardavimų skolon apskaitos klausimais. Analizuoti įvairūs šaltiniai: (G.Kalčinskas, G.Deveikis, O.Gudaitienė).2. Dokumentų analizė – buvo išanalizuoti pardavimų skolon fiksavimui skirti dokumentai, kurie padėjo atskleisti pardavimų skolon fiksavimo politiką.3. Internetinių šaltinių analizė.

1. Prekybos įmonės įsipareigojimų apskaita

Įsipareigojimų apskaitos dokumentų nei forma, nei naudojimo tvarka nėra griežtai reglamentuota, todėl įmonės gali juos laisvai keisti, pritaikyti savo reikmėms, derinti tarpusavyje. Be to, nemažai ūkinių operacijų, dėl kurių atsiranda įmonės įsipareigojimai, dokumentuojamos kituose skyriuose aptariamais dokumentais.Pavyzdžiui, skola bankui, atsiradusi paėmus paskolą, apskaitoje bus dokumentuojama kredito sutartimi ir mokėjimo pavedimu, kuriuo pinigai pervedami į įmonės sąskaitą ar apmokamos kreditorių skolos; skola biudžetui ( PVM ) susidarys ir bus dokumentuota už parduotas prekes išrašyta PVM sąskaita faktūra. Daugiausia su įsipareigojimų apskaita ir sutikrinimu susiję dokumentai:1. Įmonės skolų apskaitos kortelė;2. Skolų suderinimo aktas;3. Įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašo;4. Pažymų prie įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašo;5. Išduotų, akceptuotų ir indosuotų vekselių sąrašas;6. Pretenzija dėl trūkstamų apmokėtų prekės vertės kompensavimo.Pirmasis rodiklis, nuo kurio pradedama kiekvienos įmonės veiklos analizė, – pardavimų apimtis. Jei didėja pardavimų apimtis, vadinasi, prekės, kuriomis prekiaujama, pripažįstamos rinkoje, t.y. jos konkurentabilios, jas perka. Yra daug prekių pardavimų būdų: pardavimai išsimokėtinai, konsignaciniai, komisiniai, pardavimai prenumeratos būdu ir kiti (Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis, 1997, p. 167). Toliau nagrinėjama tik viena iš dažniausiai pasitaikančių pardavimų formų – pardavimai, kai pirkėjas perka prekes skolon, įsipareigodamas vėliau apmokėti už nupirktas prekes.Įmonės, vykdydamos ūkinę – komercinę veiklą, ne tik realizuoja savo pagamintą produkciją, teikia paslaugas, bet ir įsigyja prekes, gaminius iš kitų įmonių, tiekėjų. Įsipareigojimų apskaitos dokumentai yra daug kuo panašūs į skolų apskaitos dokumentus, kuriuose yra dokumentuojamas pirkėjams bei užsakovams atsiradęs debitorinis įsiskolinimas įmonei.Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai apima visus įmonės įsiskolinimus bei įsipareigojimus (neatsižvelgiant į jų pobūdį ir šaltinius) komerciniams partneriams, kreditinėms institucijoms, valdžios organams, įmonės darbuotojams ir visiems kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims. Įsipareigojimai susidaro įmonei perkant skolon prekes bei paslaugas, iš bankų ir kitų kredito institucijų skolinantis pinigus, priskaičiuojant darbuotojams atlyginimus, akcininkams – dividendus, valstybei – mokesčius ir t.t. Prie įsipareigojimų taip pat priskirtinos avansu gautos sumos pagal pasirašytas sutartis, kai įmonės iš trečiųjų asmenų sutarčių pagrindu gauna išankstinius mokėjimus už ateityje pateiktinas prekes, produkciją ar paslaugas. Apskaitoje įsipareigojimai pagal padengimo laiką klasifikuojami į ilgalaikius ir trumpalaikius, pagal pobūdį – į finansinius, prekybinius, avansu gautas sumas bei kitus įsipareigojimus. Pirminiams apskaitos dokumentams šis skirstymas nėra svarbus.

1.1. Pardavimų ir pardavimo diskontų apskaita

Prekybinėje įmonėje priėmus ir patikrinus pirminį dokumentą, operaciją atspindinčius duomenis pirmiausia reikia užregistruoti specialiose buhalterijos knygose – žurnaluose. Kitaip būtų neįmanoma sukaupti apibendrintų duomenų, o juk akcininkai ar kreditoriai labai retai domisi viena operacija. Jiems rūpi apibendrinta informacija apie įmonės veiklos rezultatus. Pati paprasčiausia tokio tipo buhalterinės apskaitos forma, kai pirminiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys registruojami pirmiausia Bendrajame žurnale, o tik paskui perkeliami į Didžiosios knygos sąskaitas. Duomenys žurnaluose kaupiami pagal dokumento gavimo eiliškumą, arba jų gavimo seka, buhalteriai dažniau sako – chronologine tvarka. Tokia tvarka leidžia greitai, be didesnio vargo užfiksuoti ūkinę operaciją apskaitos registruose ir prireikus prie jos grįžti po tam tikro laiko. (Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis, 2001, p. 238 – 239). Parduodant prekes skolon dažniausiai naudojami pardavimų skolon žurnalas ir pinigų gavimo žurnalas. Kartai naudojamas bendras pardavimų ir pinigų gavimo žurnalas. Pardavimų skolon žurnale registruojamos visos operacijos, kai įmonė parduoda turtą skolon. Pinigų gavimo žurnalas skirtas pinigų gavimams registruoti. Skolų įmonei apskaitos kortelės skirtos kontroliuoti pirkėjų skolas įmonei. Trumpalaikės pirkėjų skolos – ne vėliau kaip per einantį po ataskaitinių finansinių metų ataskaitinį laikotarpį gautinos iš pirkėjų sumos – paprastai sudaro didžiausią per vienerius metus gautinų sumų dalį. Kiekvienas pardavėjas, norėdamas kuo greičiau iš pirkėjo gauti uždirbtus pinigus, gali suteikti jam nuolaidą, jei pastarasis atsiskaitys su pardavėju anksčiau, negu nurodyta sąskaitoje ar sutartyje. Diskonto sąlygos nurodomos sąskaitoje-faktūroje. Suma, kurią turėtų sumokėti pirkėjas vėliau negu diskonto taikymo periodas, vadinama bendraisiais pardavimais. Prekes parduodančiai įmonei svarbu žinoti, kokia dalimi jos pajamos sumažėjo dėt to, kad pirkėjas pasinaudojo diskontais. Tam tikslui diskonto apskaitai naudojama speciali sąskaita, pvz.: 5090 Pardavimų diskontai (-). Diskontai, kuriais pasinaudoja pirkėjas, apskaitomi šios sąskaitos debete (Gudaitienė O. Buhalterinė apskaita. Vilnius: Vilniaus kolegija, 2005, p.113).Taigi, nuolaidos, kurios suteikiamos norint kuo greičiau gauti pinigus už parduotas prekes vadinamos diskontavimu, o pati nuolaida – diskontu. Pirkėjui tai yra pirkimo, o pardavėjui – pardavimo diskontai. Kad pirkėjas galėtų pasinaudoti diskontu, pardavėjas pardavimo-pirkimo sutartyje arba sąskaitoje turi nurodyti normalaus atsiskaitymo už parduodamas prekes laikotarpį ir sumą, taip pat prekių pardavimo kainas diskontavimo sąlygomis. Jos gali būti aptartos žodžiais arba pažymėtos specialiu įrašu sąskaitoje. Sutartyje paprastai numatomos ir sankcijos (baudos, delspinigai), kurios bus taikomos pirkėjui, jei šis nesumokės už prekes per normalų atsiskaitymo laikotarpį. Normaliu laikomas laikotarpis, per kurį pirkėjas sumoka visą sutartyje numatytą prekės kainą – dažniausiai 30, bet pasitaiko ir 45, 60 ar net 90 dienų. Tai priklauso nuo pardavėjo ir pirkėjo susitarimo. Diskontavimo galimybę galima išreikšti formule: J/K,nD, kur: J – procentai, kuriais pirkėjas, atsiskaitydamas už pirktas prekes, turi teisę sumažinti prekių kainą; K – laikotarpis (kalendorinis dienų skaičius), kurio metu pirkėjui suteikiama galimybė pasinaudoti diskontu; n – dienos, pervedamą pinigų sumą gali sumažinti 2 procentais, t.y.galima taikyti pirkimo diskontą; D – normalus atsiskaitymo laikotarpis. Pavyzdžiui, įrašas “2/15,n30” reiškia, kad normalus atsiskaitymo laikotarpis yra 30 dienų. Simbolis “n” reiškia, kad atsiskaitant per tiek dienų, kiek nurodyta po šio simbolio, jokios nuolaidos (diskontai) netaikomos. Tačiau pirkėjas, atsiskaitęs per trumpesnį laiką, mūsų atveju – ne vėliau kaip per 15 dienų nuo prekių pardavimo dienos, pervedamą pinigų sumą gali sumažinti 2 procentais (“2/15”), t.y. galima taikyti pirkimo diskontą. Pasinaudojimo diskontu papildomai dokumentuoti nereikia – pakankamas pasinaudojimo diskontu pagrindas yra pardavimo-pirkimo sutartis, pardavėjo išrašyta sąskaita, taip pat pats pinigų sumokėjimo faktas. Ar suteikti diskontavimo galimybę, sprendžia pardavėjai. Pirkėjai turi apsispręsti, ar pasinaudoti diskontu, jeigu tokia galimybė jiems suteikiama. Ir vieni, ir kiti vadovaujasi įvairiais išskaičiavimais. Pirma, pinigų sumą, kuria įmonė disponuoja ir kurios reikia jos veiklai. Antra, labai svarbu diskonto dydis. Kartais pasitaiko, kad dalį ar net visas pirktas prekes pirkėjas grąžina pardavėjui. Tai gali atsitikti dėl daugelio priežasčių: dėl prekių broko, transportavimo defektų ir t.t.

1.2. Įmonės skolų apskaitos kortelė ir skolų suderinimo aktas

Įmonės skolų apskaitos kortelė priskiriama laisvos formos dokumentams, todėl kiekviena įmonė ją gali savaip modifikuoti.Įmonės skolų apskaitos kortelė – kaupiamasis dokumentas (analitinė kortelė), naudojamas siekiant detalizuoti konkrečias Didžiosios knygos įsipareigojimų dalies sąskaitas bei pagerinti skolų valdymą įmonėje. Todėl įmonėse, kuriose įsipareigojimų sąskaitos detalizuojamos kitais būdais, Įmonės skolų apskaitos kortelę naudoti netikslinga. Be to, šioje kortelėje nebūtina rašyti visų dokumentui būtinų rekvizitų (pvz.; kortelėje paprastai nebūna buhalterijos darbuotojų vardų, pavardžių ir parašų), kadangi tai – pagalbinis dokumentas, kuriuo nedokumentuojamos jokios atliktos ūkinės operacijos. Atsargų apskaitos kortelės skirtos kontroliuoti įmonės atsargas, nes įmonėje prekių atsargų vertė sudaro didelę įmonės turto dalį (Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis, 1997, p. 266).Nusprendus konkrečios įsipareigojimų sąskaitos duomenis detalizuoti analitinėse kortelėse, rekomenduojama kiekvienai detalizuojamos įsipareigojimų sąskaitos likučio sudėtinei sumai užvesti atskirą kortelę. Šito nepadarius, analitinės kortelės neatliks vienos iš savo funkcijų – apskaitos duomenų kontrolės, kadangi bendra kortelėse užfiksuotų įsipareigojimų likučių suma nebus lygi detalizuojamos Didžiosios knygos sąskaitos likučiui. O apskaitoje padarytos klaidos išaiškės tik per inventorizaciją. Įmonės skolų apskaitos kortelėje pildomas (registruojamas):

1.Įsipareigojimo atsiradimas;2. Dalinis atsiskaitymas;3. Visiškas įsipareigojimo padengimas.Įmonės buhalteris, apskaitos registruose fiksuodamas atliktą ūkinę operaciją, dėl kurios susidarė įsipareigojimas, įrašo įsipareigojimų ataskaitoje į atitinkamo kreditoriaus analitinę kortelę, o jeigu tai naujas komercinis partneris, – į naujai užvestą kortelę. Vėlesnių įsipareigojimų padengimai taip pat registruojami šiose kortelėse.Įmonės skolų apskaitos kortelėse rekomenduojama kaupti (fiksuoti) ne tik susidariusių ar padengtų įsipareigojimų sumas, bet ir kitą informaciją, reikalingą šių skolų apskaitai ir kontrolei. Pavyzdžiui, jeigu tiekėjai (kreditoriai), skatindami greitesnį atsiskaitymą, pasiūlo skolos diskontavimą, jo sąlygas taip pat pravartu įrašyti kortelėje dėl to, kad grąžinant skolą ši galimybė nebūtų pamiršta, o nusprendus ja pasinaudoti, būtų paprasčiau apskaičiuoti diskonto sumą.Kaip minėta, analitinės kortelės atlieka ir kontrolės funkciją: susumuoti įmonės skolų apskaitos kortelių likučiai turi atitikti kontrolinės Didžiosios knygos sąskaitos likutį. Priešingu atveju tai bus ženklas, kad apskaitoje įsivėlė klaida (tačiau tik tuo atveju, jeigu analitinės kortelės užvestos visoms įsipareigojimų sumoms).Įmonės skolų apskaitos korteles rekomenduojama buhalterijoje saugoti susegus į atskirą bylą arba kartotekoje numerių didėjimo tvarka. Be to, kortelės gali būti kaip vienas iš atsiskaitymų laiku kontrolės būdų. Dažniausiai neįmanoma ir nelabai racionalu korteles surūšiuoti pagal įsipareigojimų padengimo eiliškumą, tad geriau jas atitinkamai ženklinti. Įmonės archyve kortelės saugomos kartu su kitais apskaitos dokumentais dešimt metų. Įmonės skolų apskaitos kortelė yra pagalbinis dokumentas, kuriuo nepagrindžiama jokia atlikta ūkinė operacija, tad jo taisymas nėra griežtai reglamentuotas. Suklydus rekomenduojama klaidingus skaičius ar tekstą perbraukti (kad būtų galima juos įskaityti), o šalia įrašyti teisingus duomenis. Taisymą galima patvirtinti jį atlikusio asmens parašu. Be to, įmonės vyriausiasis buhalteris gali nustatyti ir kitą tokių dokumentų taisymo tvarką.Skolų suderinimo aktas priskiriamas laisvos formos dokumentams, todėl pagal poreikį įmonės gali naudoti ir kitokios formos aktus, kuriuose su kreditoriais būtų suderinamos ir patvirtinamos susidariusios skolos bei jų dydis. Skolų suderinimo aktas naudojamas įvairiems įsipareigojimams suderinti. Pagal LR Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. Nr. 370 nutarimą inventorizacija atliekama remiantis įmonės vadovo įsakymu (toliau vadinama – įsakymas), kuriame nurodomi inventorizacijos komisijos pirmininko ir narių vardai, pavardės, pareigos, jai pavedama laiku ir tinkamai atlikti inventorizaciją pagal įsakyme nurodytos dienos būklę, nurodomas inventorizacijos pradžios ir užbaigimo laikas, įpareigojama šį faktą įforminti dokumentais. Pagal patvirtintą inventorizacijos tvarką, kurią patvirtina įmonės vadovas, įmonė privalo atlikti inventorizaciją (taip pat ir įsipareigojimų) ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinės finansinės atskaitomybės sudarymą. Prieš inventorizuojant skolas tiekėjams ar kitiems kreditoriams, būtina suderinti tarpusavio įsiskolinimo dydį. Tai atliekama pasirašant skolų suderinimo aktus. Surašomi du akto egzemplioriai (po vieną kiekvienai šaliai), kuriuose suderinimą inicijuojanti įmonė nurodo įsipareigojimų sumą, jų atsiradimo priežastis ir datą. Suderinimo akto gavėjas, patvirtinęs jame įrašytą sumą arba nurodęs nesutapimo priežastis, vieną akto egzempliorių turi grąžinti (išsiųsti) pateikėjui, o kitą pasilikti.Duomenys į skolų suderinimo aktą įrašomi iš įmonės skolų apskaitos kortelių arba pagal 4 klasės sąskaitų likučius. Iš tiekėjų ar kitų kreditorių gavus užfiksuoto likučio patvirtinimus, įsiskolinimo likučio dydžio suma įrašoma į Įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašą. Jeigu to paties kreditoriaus įsipareigojimo likutį sudaro keletas skolų, akte jos turi būtų detalizuotos.Skolų suderinimo aktus rekomenduojama buhalterijoje saugoti susegtus į atskirą bylą kartu su įmonės skolų analitinėmis kortelėmis arba kartu su inventorizacijos aprašais. Įmonės archyve Skolų suderinimo aktai turi būti saugomi dešimt metų.

1.3. Įmonės kreditorių inventorizacijos aprašas

Įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašas priskiriamas prie laisvos formos dokumentų. Jo forma gali būti keičiama pagal įmonės poreikius. Tačiau, sudarant Įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašus, reikia vadovautis LR Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. Nr. 370 nutarime patvirtintais inventorizacijos tvarkos reikalavimais. Inventorizacijos tvarkoje yra numatyti šie Įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašo būtinieji rekvizitai:• Įmonės pavadinimas; • Dokumento pavadinimas;• Dokumento sudarymo pradžios ir pabaigos data ir vieta;• Inventorizuojamų objektų pavadinimai, matavimo rodikliai, kiekis, kaina, suma arba tik suma, arba tik kiekis;• Inventorizacijos komisijos narių ir materialiai atsakingų asmenų vardai, pavardės, pareigos ir parašai.Įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašas naudojamas užfiksuoti ir patvirtinti faktiškai nustatytas įsipareigojimo sumas tam tikra data. Prieš pradedant inventorizaciją, įmonė turi suderinti tarpusavio skolas ir tai užfiksuoti atitinkamame akte. Įsipareigojimų inventorizacijos metu į vieną aprašą rašomos tik suderintų įsipareigojimų sumos. Tuo tarpu nesuderinti ar laiku negrąžinti įsipareigojimai fiksuojami atskiruose inventorizavimo aprašuose, tai nurodant prie aprašo pavadinimo. Gautus inventorizavimo aprašus įmonės buhalteris turi patikrinti: ar nurodyti visi būtini rekvizitai, ar teisingai susumuoti duomenys. Remiantis inventorizavimo aprašais, faktiški inventorizuotų objektų (šiuo atveju – mokėtinų skolų) likučiai sutikrinami su buhalterinės apskaitos duomenimis pagal jų būklę inventorizacijos pradžios dieną. Radus likučių nukrypimų, sudaromas sutikrinimo žiniaraštis. Biudžetinėse įstaigose sudaromi dokumentai, jungiantys inventorizavimo aprašą ir sutikrinimo žiniaraštį: Inventorizavimo aprašas – sutikrinimo žiniaraštis. Įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašai vienerius metus, pasibaigus ūkiniams metams, saugomi buhalterijoje, o paskui perduodami į įmonės archyvą. Šiuos aktus rekomenduojama buhalterijoje saugoti susegus į atskirą bylą kartu su kitais inventorizavimo aprašais. Pasibaigus ataskaitiniams metams, kai buvo atlikta inventorizacija, aprašai dar metus saugomi buhalterijoje, o po to perduodami į įmonės archyvą. Įmonės archyve Atsikaitymų su tiekėjais ir kitais kreditoriais inventorizavimo aprašai turi būti saugomi dešimt metų. Pagal LR Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. Nr. 370 patvirtintą inventorizacijos tvarką, klaidas Įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašuose galima taisyti tik per inventorizaciją. Taisymai turi būti paaiškinti ir asmeniškai pasirašyti tų pačių asmenų, kurie sudarė ir pasirašė taisytą aprašą. Analogiškai ištaisomi visi aprašo egzemplioriai.

Pažyma prie įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašo priskiriama prie laisvos formos dokumentų, todėl jos forma nėra griežtai reglamentuota ir gali būti keičiama.Teisės aktai nereglamentuoja Pažymos prie Įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašo naudojimo, todėl kiekviena įmonė ją gali naudoti savaip. Tačiau šią pažymą reikia pildyti tuomet, kai būtini detalesni kai kurių inventorizuotų įsipareigojimų straipsnių paaiškinimai. Ypač tuomet, kai inventorizuojamos nesuderintų ar pradelstų vykdyti įsipareigojimų sumos. Taip pat tokių įsipareigojimų, dėl kurių pavėluoto apmokėjimo įmonei buvo pritaikytos sankcijos (pvz., delspinigiai). Pažymos tikslas – atkreipti atsakingų buhalterijos darbuotojų dėmesį į pastebėtus darbo trūkumus. Joje surašoma bendra reikiama informacija apie įsipareigojimą. Pagal ją apskaitos registruose turi būti įmanoma surasti atitinkamus pirminius dokumentus bei įrašus. Joje nurodomi pastebėti trūkumai ir trūkumus padarę asmenys.

1.4. Pardavimų fiksavimas apskaitos dokumentuose

Pagrindiniai pardavimus įforminantys dokumentai sąskaitos faktūros (įmonei PVM mokėtojai- PVM sąskaitos faktūros), tai specialiosios apskaitos dokumentai. Pinigų perdavimas iš pirkėjo pardavėjui tvirtinamas specialaus apskaitos dokumento kasos pajamų orderio nuplėšiama dalimi- kvitu, kurį gauna pirkėjas. Prekes iš tiekėjo paima įgalioti asmenys, kurie atsiimdami prekes su asmens dokumentu pateikia įgaliojimą.PVM sąskaita faktūra priskiriama specialiems apskaitos dokumentams. Jos forma nėra griežtai reglamentuoto, tačiau ji gali būti surašoma tik ant specialiai tam skirtų dokumentų blankų.PVM sąskaita faktūra naudojama paslaugų suteikimo, prekių, pagamintos produkcijos ar kito turto pardavimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms operacijoms dokumentuoti. Ją privalo išrašinėti pardavėjas (įmonė arba fizinis asmuo), įregistruotas PVM mokėtoju. PVM sąskaita faktūra išrašoma, kai:• parduodamos PVM apmokestinamos ir neapmokestinamos prekės, gaminiai įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, išskyrus atvejus, kai teisės aktuose nustatytąja tvarka pardavimas įforminamas kasos aparato kvitu;• pardavimas įforminamas kasos aparato kvitu, tačiau pirkėjas pageidauja dar ir PVM sąskaitos faktūros.Sąskaita faktūra priskiriama specialiesiems apskaitos dokumentams. Jos forma nėra griežtai reglamentuota, tačiau sąskaita gali būti surašoma tik ant specialių tam skirtų dokumentų blankų.Sąskaita faktūra naudojama prekių , paslaugų ir kito turto pardavimams įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms įforminti. Ją privalo išrašyti visų tipų įmonės, įstaigos ir organizacijos, neįsiregistravusios PVM mokėtojomis.Sąskaita faktūra išrašoma, kai:• parduodamos prekes, išskyrus atvejus, kai nustatyta tvarka pardavimas įforminamas kasos aparato kvitu; • pardavimas įforminamas kasos aparato kvitu, tačiau pirkėjas pageidauja dar ir sąskaitos faktūros.Sąskaita faktūra nuo PVM sąskaitos faktūros skiriasi tuo, kad PVM sąskaitoje faktūroje papildomai nurodomas PVM tarifas, kuriuo apmokestinamos prekės, bei PVM suma.Dar vienas dokumentas, kuriame fiksuojami pardavimai, tai pirkimo – pardavimo sutartis- tai kai viena šalis(pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą ar prekę kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoją priimti daiktą ar prekę ir sumokėti už jį nustatytą piniginę sumą. Pirkimo – pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo – pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles. Parduodamų prekių pavadinimas, asortimentas, kiekybė, techninės charakteristikos ir kokybė nurodytos sutarties priede, kur jie yra neatskiriama sutarties dalis (LR Civilinis kodeksas 6.305 str. 1 d). Įmonės pirkimo-pardavimo sutartis turi būti vienas rašytinės formos abiejų sutarties šalių pasirašytas dokumentas. Remiantis prekių pardavimo – pirkimo sutartimi ar kitu dokumentu prekės parduodamos skolon, įmonės buhalteris pirmiausia atlieka tokius įrašus: D 241 Pirkėjų įsiskolinimas xxx Lt K 500 Pardavimų pajamos xxx Lt Šiuo atveju pirkėjas gauna prekes, bet iš karto nesumoka už jas pardavėjui. Dėl to padidėja pirkėjo įsiskolinimas prekes parduodančiai įmonei. Visos prekybos skolos įmonei apskaitomos balanso turto dalies sąskaitose, o turto straipsnių padidėjimas sąskaitose registruojamas jų debete. Dėl to pirkėjų skolos apskaitomos sąskaitoje Nr. 241 Pirkėjų įsiskolinimas; padidėjus pirkėjų skolai už pirktas prekes, ši sąskaita debetuojama. Štai kodėl pirkėjų įsiskolinimo suma įmonei dar vadinama debitoriniu įsiskolinimu. Nors pinigai už parduotas prekes dar negauti, apskaitininkas tuo pačiu metu registruoja ir pardavimo pajamų uždirbimą. Jau žinoma, kad uždirbtos pardavimų pajamos yra apskaitomos sąskaitoje Nr. 500 Pardavimų pajamos. Apskaitomo objekto padidėjimas pajamų sąskaitose fiksuojamas jų kredite, todėl ši sąskaita yra kredituojama bendrąja pardavimų suma. Pirkėjui apmokėjus už šias prekes (kitaip sakant, padengus savo įsiskolinimą), atliekamas toks įrašas sąskaitose: D 271 Sąskaitos bankuose xxx Lt K 241 Pirkėjų įsiskolinimas xxx Lt Pirkėjui atsiskaičius už anksčiau pirktas prekes, kinta tik pardavėjo įmonės turto struktūrą, bet nepasikeičia nei jos turto, nei nuosavybės bendra suma balanse. Kadangi koresponduojama dvi turto sąskaitos, vienoje iš jų apskaitomas objektas padidėja ir ši sąskaita yra debetuojama; kitos sąskaitos objektas tiek pat sumažėja, todėl ši sąskaita yra kredituojama. Padidėjus pinigų įmonės sąskaitoje, debetuojama sąskaita Nr. 271 Sąskaitos bankuose. Kartu sumažėjus pirkėjų įsiskolinimui, kredituojama sąskaita Nr. 241 Pirkėjų įsiskolinimas. Jeigu pirkėjas už nupirktas prekes būtų apmokėjęs grynaisiais į įmonės kasą, būtų nurašyta analogiška sąskaitų korespondencija, tik vietoj sąskaitos Nr. 271 Sąskaitos bankuose būtų debetujama sąskaita Nr. 272 Kasa (Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis, 1997, p. 168).

Nuolatinės atsargų apskaitos vedimas – tai nuolatinis duomenų apie visas operacijas su kiekviena prekių partija registravimas buhalterinėse sąskaitose. Šiuo būdu apskaitant atsargas nereikia daug pastangų laikotarpio pabaigos likučio ir parduotų prekių savikainos sumoms nustatyti, nes nuolatos apskaičiuojama kiekvienos prekių partijos kaina, taip pat į parduotų prekių savikainą įskaičiuotos sumos bei laikotarpio pabaigoje sandėliuose likusių prekių vertė (Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis, 1997, p. 270).Apibendrinant galima pasakyti, jog parduodant prekes pirkėjui išrašoma sąskaita faktūra arba PVM sąskaita faktūra. Sąskaitą faktūrą išrašo pardavėjas, kuris nėra PVM mokėtojas. PVM sąskaitą faktūrą išrašo pardavėjas, kuris yra PVM mokėtojas, jeigu Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato ko kito. Pagal sąskaitą faktūrą ir PVM sąskaitą faktūrą įforminamas prekių pardavimas įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms, išskyrus atvejus, kai nustatyta tvarka prekių pardavimas įforminamas pagal kasos aparato kvitą.

2. Prekybos įmonės įsipareigojimų ir skolų apskaita

Įsipareigojimas – prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, kuri turės būti įvykdyta ir kurios dydį galima objektyviai nustatyti, t.y. įmonės turtas gali būti įsigytas iš dviejų šaltinių: savininkų lėšų (savininkų nuosavybė) ir naudojantis skolintomis lėšomi, o skolos susidaro įmonei išsimokėtinai parduodant prekes, teikiant paslaugas, skolinant pinigus, mokant avansu ir pan. Pardavus prekes taip pat reikia dokumentuoti prekių transportavimą iš pardavėjo pirkėjui. Stambius krovinius iš vienų vietų į kitas neretai perveža specialias transporto paslaugas teikiančios įmonės. Transporto įmonės atstovai, gabenantys krovinį, turi atsakyti už jo saugumą ir įrodyti pirkėjui, kad atgabeno būtent tas vertybes, kurias pakrovė pardavėjas. Todėl reikalingi specialūs transportavimo dokumentai – važtos lydraščiai, trumpiau vadinami važtaraščiais. Beje, pildyti šiuos dokumentus dažnai reikalauja ir valdžia, taip kovodama su šešėline ekonomika (Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis, 2001, p. 341;345).1 pav.Bendroji dokumentų judėjimo schema, kai prekės parduodamos skolon

Taigi, kaip ir buvo minėta, Pagrindinis dokumentas, kuris pateikiamas pirkėjui atsiskaityti už jam išsiųstas prekes, yra sąskaita faktūra arba PVM sąskaita faktūra. Pirkėjai sumoka įmonei, pateikdami savo bankui mokėjimo nurodymą ar pagal sutartyje numatytą formą. Prekių pardavimo faktą tiesiogiai ar netiesiogiai gali patvirtinti keletas dokumentų. Tačiau šiuo metu daugiausia naudojama Sąskaita faktūra arba PVM sąskaita faktūra. Tai labai panašūs specialieji dokumentai, tik PVM sąskaitą faktūrą pildo įmonės, mokančios pridėtinės vertės mokestį. Abi sąskaitų faktūrų rūšys atlieka po dvi funkcijas: patvirtina prekių pardavimo faktą ir pateikia apmokėjimo už jas sąskaitą.

2.1. Pirkėjų įsiskolinimų apskaita

Pirkėjų įsiskolinimas – tai su įmonės prekybine veikla ( mūsų atveju, prekių pardavimu ) susijusios pirkėjų skolos. Trumpalaikiam turtui šios skolos priskiriamos tuomet, kai jų grąžinimo termimas ne ilgesnis kap 12 mėnesių.Bendrieji pardavimai gali būti koreguojami nuolaidų, grąžinimų, nukainojimų sumomis. Tokiu atveju, pagal Pridėtines vertės mokesčio įstatymo nuostatas, pardavėjas privalo išrašyti pirkėjui (klientui) kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami aplinkybių pasikeitimai. Jeigu pirkėjas yra PVM mokėtojas, gali būti išrašomas debetinis dokumentas.Tvarkant pirkėjų įsiskolinimų analitinę apskaitą, svarbu užfksuoti kiekvieno pirkėjo skolą. Metų pabaigoje (iškilus neaiškumams ir dažniau) laikotarpio pabaigos skolos suderinamos su pirkėjais, pasirašant suderinimo aktus. Tai leidžia įsitikinti, kad nepadaryta klaidų apskaitant pirkėjų skolas ir pirkėjai pripažįsta skolas.Didžiausią debitorinių įsiskolinimų dalį įmonėje dažniausiai sudaro pirkėjų skolos. Todėl jų nemokumas, t.y. neatsiskaitymas už pateiktą produkciją ar suteiktas paslaugas gali sąlygoti ir pačios įmonės nemokumą (nesugebėjimą atsiskaityti su darbuotojais, biudžetu, tiekėjais). Apyvartinių lėšų trūkumas dėl pirkėjų skolų augimo yra grėsmingas veiksnys, galintis netgi sukelti įmonės finasinį nestabilumą.Įmonė abejotinas skolas gali laikyti beviltiškomis. Tuomet, sutinkamai su Pelno mokesčio įstatymu, jeigu beviltiškomis laikomų skolų suma buvo įtraukta į pajamas, tai visa beviltiškomis laikomų skolų suma traukiama į leidžaimus atsakaitymus tą mokestinį laikotarpį, kada skolos buvo pripažintos beviltiškomis.Pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas, abejotinos skolos gali būti pripažintos beviltiškomis tokiais atvejais:• įmonė negali jų sugražinti, praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolų sumos įtraukimo į pajamas;• skolinkas yra miręs arba paskelbtas mirusiu;• skolinkas yra likviduotas. Jeigu skolinkas yra likviduotas, tačiau egzistuoja jo skolų (teisių ir pareigų) perėmejas, tai skolos negali būti laikomos beviltiškomis, remiantis tik tuo faktu, kad skolininkas buvo likviduotas. Tokiu atveju ir skolininko teisių perėmėjas turi neturėti pakankamai turto skoloms sugrąžinti;• skolininkas bankrutavęs. Tačiau skolas pripažinti beviltiškomis nepakanka vien tik minėtųjų faktų. Visais atvejais įmonė, norėdama skolas pripažinti beviltiškomis, turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas skoloms susigrąžinti. Skolos negali būti laikomos beviltiškomis ( nors ir atitinka beviltiškomis laikomų skolų kriterijus) šiais atvejais:

• jeigu mokėsčio mokėtojas kokiu nors būdu iš skolininko įsigyja kokio nors turto ir skolininko skolos taip pat atitinka beviltiškomis laikomų skolų kurį nors kriterijų, tai tokiais atvejais ir vienos ir kitos skolos negali būti laikomos beviltiškomis. Tokie skolos įskaitymai turi būti patvirtinti mokesčio mokėtojo ir skolininko surašytais dokumentais;• jeigu mokesčio mokėtojas skolų reikalavimo teisę atlygintinai arba neatlygintinai perleido kitam asmeniui;• kai skolininkas ir kreditorius yra susiję asmenys arba tapo susijusiais asmenimis mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį skola buvo pripažinta beviltiška ir įtraukta į leidžaimus atskaitymus;• jeigu skolinikas yra nenustatytas ( fiktyvus);• jei mokesčio mokėtojas praleidžia teisės aktų nustatyrus senaties terminus ir pan.Pripažinti abejotinas pirkėjų skolas beviltiškomis yra gana sudėtinga. Todėl naudojamasi finasiniais skolų išieškojimo būdais. Kada pirkėjas laiku nesumoka už pateikta produkciją ar suteiktas paslaugas, galima sudaryti faktoringo sutartį. Pagal ją bankas perduoda pardavėjui pinigus mainais už jo piniginį reikalavimą.Taigi, trumpalaikės pirkėjų skolos ne vėliau kaip per einantį po ataskaitinių finansinių metų ataskaitinį laikotarpį gautinos iš pirkėjų sumos – sudaro didžiausią per vienerius metus gautinų sumų dali. Pirkejų skolos – viena iš likvidžiausių imonės turto sudedamųjų dalių – atsiranda, kai įmonė prekes savo pirkejams parduoda skolon. Prekes parduodančios įmonės taiko tokią lengvatą pirkėjams, norėdamos kuo daugiau jų pritraukti. Pirkėjui toks prekių pirkimas visada labai naudingas, nes iš esmės yra ne kas kita, kaip be procentinis kreditas: už tokiu būdu nupirktas prekes nereikia sumokėti nedelsiant, vadinasi, sutaupoma pinigų, kuriuos skolinantis iš banko reikėtų mokėti palūkanas. Už prekybines skolas jokių palūkanų pirkųjas nemoka, išskyrus tą atvejį, kai prekės perkamos išsimokėtinai.

2.2. Įsipareigojimų apibūdinimas

Įmonės turtas gali būti įsigytas iš dviejų šaltinių: savininkų lėšų (savininkų nuosavybė) ir naudojantis skolintomis lėšomis (įsipareigojimai). Pastarąjį lemia objektyvios įmonės veiklos sąlygos. Susidarant debitoriniams įsiskolinimams, neišvengiamai atsiranda ir kreditoriniai įsiskolinimai. Pavyzdžiui, didėjant pirkėjų skoloms gali pritrūkti apyvartinių lėšų, ir įmonė bus priversta skolintis banke. Neretai įmonė debitorinius įsiskolinimus dengia kreditoriniais, reikalaudama iš tiekėjų ilgesnio atsiskaitymo laikotarpio. Be to, kreditorinių įsiskolinimų atsiranda ir dėl priskaitymų. Pavyzdžiui, darbo užmokesčio, įmokų, mokesčių sumos priskaičiuojamos vieną laikotarpį, o išmokamos kitą laikotarpį.2 VAS „Balansas“ (Verslo apskaitos standartas) pateikti tokie įmonės įsipareigojimų apibūdnimai (žr. 2 pav.):• Įsipareigojimas – prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, kuri turės būti įvykdyta ir kurios dydį galima objektyviai nustatyti.• Ilgalaikis įsipareigojimas – įsipareigojimas, už kurį įmonė privalės atsiskaityti vėliau nei per vienerius metus nuo balanso datos.• Trumpalaikis įsipareigojimas – įsipareigojimas, už kurį įmonės privalės atsiskaityti per vienerius metus nuo balanso datos arba per vieną įmonės veiklos ciklą. 2 pav.Įmonės įsipareigojimų apibūdinimas

Ilgalaikiai įsipareigojimai reiškia, jog įmonė skolintomis lėšomis arba materialiosiomis vertybėmis galės naudotis ilgesnį laiką. Šį ypatybė turi reikšmę apibūdinant įmonės kapitalą. Nuosavas kapitalas plius ilgalaikiai įsipareigojimai apibūdinami kaip pastovus kapitalas. Pakankamas pastovaus kapitalo dydis užtikrina stabilesnę finansinę situaciją įmonėje.

2.3. Įsipareigojimų apskaitos politika

Visi įsipareigojimai teisine prasme yra prievolės. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Jos atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Prievolės dalykų taip pat gali būti bet koks turtas, taip pat ir tas, kuris bus sukurtas ateityje, apibūdintas pagal rūšį ar kiekį, arba kurį galima apibūdinti pagal kitus kriterijus. Prievolės dalykas gali turėti piniginę arba nepiniginę išraišką, tačiau jis turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus.Ūkio subjektų įsipareigojimų apskaitos politika neturėtų prieštarauti bendroms Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso, šakinių bei apskaitą reglamentuojančių Lietuvos bei ES teisės aktų reikalavimams, pavyzdžiui:1. skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs.2. jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Apskaitos standartai reikalauja atskleisti įsipareigojimus, sugrupuotus, pagal jų įvykdymo būsimą laiką:• po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai;• per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai.

Įsipareigojimai finansinėje atskaitomybėje turėtų būti rodomi ir kitais pjūviais – pagal tikslumą:• tie įsipareigojimai, kurie nustatyti apskaitos dokumentų pagrindu – mokėtinos skolos;• tie atidėjiniai, kurie pagrįsti įvertinimu (skaičiavimais).

3. Svarbiausios įmonės skolų ir įsipareigojimų rūšys bei jų apskaita

Pagal apmokėjimo laiką įsipareigojimai skirstomi ilgalaikius ir trumpalaikius. Visų balanso skyriuose jie aiškinami „E“ Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai pateikiamų kreditorinių įsiskolinimų bei įsipareigojimų apskaitą. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai įmonės balanse užima svarbią vietą. Turėdamos šią informaciją įmonės kontroliuoja pinigų srautus. Šiam apskaitos barui buhalterijoje skiriamas ypač didelis dėmesys. Įmonėms būtina sekti įsiskolinimo padengimo terminus. Balanse visos skolos suskirstytos pagal skolų rūšis, atsižvelgiant į skolintojų kategorijas bei jų apmokėjimo laiką. Šias skolas ir įsipareigojimus į trumpalikius ir ilgalaikius grupuojame tik dėl to, kad būtų paprasčiau orientuotis kreditorinių įsiskolinimų gausybėje. Susipažindami su viena ar kita kreditorinių įsiskolinimų ir įmonės įsipareigojimų grupe, atkreipkite dėmesį, kokioje balanso eilutėje atspindimos šios grupės. Balanso Kodų skiltyje nurodome sąskaitų, iš kurių perkeliami atitinkami duomenys, numerius.Pirmasis sąskaitų tipas. Susidarant ilgalaikiams įmonės įsipareigojimams bei skoloms, kredituojamos atitinkamos sąskaitų plano grupių Nr. 40 Po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sąskaitos ir debetuojamos atitinkamos iš trečiųjų asmenų gauto turto arba jų atliktų paslaugų (sąnaudų), dėl kurių atsirado įmonės įsipareigojimai šiems asmenims, sąskaitos (3 pav.): 3 pav.

Pirmasis sąskaitų tipas

Apskaičiuojant kai kuriuos įmonės finansinės būklės rodiklius, ilgalaikes įmonės skolas bei įsipareigojimus priimta traktuoti beveik kaip įmonės nuosavybę. Vis dėlto toks požiūris nėra teisingas, nes kiekviena ilgalaikė skola anksčiau ar vėliau tampa trumpalaike, todėl jos sugrąžinimui būtina rengtis per visą įsiskolinimo laikotarpį.Antrasis sąskaitų tipas. Susidarius trumpalaikiams įmonės įsipareigojimams bei skoloms, kredituojamos atitinkamos sąskaitų plano grupės Nr. 44 Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai ir debetuojamos atitinkamos iš trečiųjų asmenų gauto turto arba jų atliktų paslaugų (sąnaudų), dėl kurių atsirado įmonės įsipareigojimai šiems asmenims, sąskaitos (4 pav.):4 pav.Antrasis sąskaitų tipas

Trečiasis sąskaitų tipas. Šis ūkinių operacijų tipas ypatingas tuo, kad nefiksuoja jokio pasikeitimo turto, kuriuo disponuoja įmonė, ar įmonės patirtų sąnaudų sudėtyje. Čia aptariamos sąskaitų korespondencijomis užregistruojamas ilgalaikių įmonės skolų ir įsipareigojimų virtimas trumpalaikėmis skolomis ir įsipareigojimais. Pavyzdžiui, 20X1 metais atsirado įmonės ilgalaikis įsiskolinimas, kuris tarės būti padengtas 20X3 metais, t. y. vėlesniais, nei einantys po ataskaitinių metų, laikotarpiais. 20X2 metais šis įsiskolinimas (ar jo dalis) tampa trumpalaikiu, nes jis turės būti padengtas jau einančiais po ataskaitinių metais. Trumpalaikiams įsiskolinimams ir įsipareigojimams įmonė turi skirti ypatingą dėmesį, nes finansus tvarkantys specialistai turi pasirengti skolų, kurių padengimo terminas netrukus sueis, grąžinimui. Prekių tiekimą bei gamybą tvarkantys vadybininkai turi pasirengti prekes patiekti tretiesiems asmenims, kuriems įmonė įsipareigojusi atlikti darbus (suteikti paslaugas) arba patiekti produkciją. Todėl kiekvienų finansinių metų pabaigoje apskaitininkai privalo kruopščiai patikrinti visus ilgalaikius įmonės įsiskolinimus bei įsipareigojimus ir tą jų dalį, kurią įmonė turės padengti einančiais po ataskaitinių metais, iškelti į atitinkamą sąskaitų plano grupės Nr. 441 Ilgalaikių skolų ir įsipareigojimų einamųjų metų dalis subsąskaitą, Tai atliekama tokia sąskaitų korespondencija (5 pav.):5 pav.Trečiasis sąskaitų tipas

Debetuojant sąskaitų plano grupių Nr. 40 sąskaitas, iš jų iškeliami trumpalaikiais tapę įsiskolinimai, kurie kredituojant sąskaitą Nr. 441 padidina padengtinų per vienerius metus skolų ir įsipareigojimų dalį. Atkreipkite dėmesį, kad į sąskaitos Nr. 441 subsąskaitas iškeliamos ne visos skolų bei įsipareigojimų sumos, o tik trumpalaike tapusi jų dalis, nes įmonę domina ne vien ir netgi ne tiek tai, kokiam kontrahentui ji skolinga tam tikrą pinigų sumą ar kam konkrečiai ji turi patiekti tam tikras prekes, bet svarbiausia – kada ji tai turės padaryti. Įmonė privalo laiku atsiskaityti su visais savo kontrahentais. Todėl svarbiau išskirti ne pačius trečiuosius asmenis, kuriems skolinga įmonė (taip buvo debitorinių įsiskolinimų pripažinimo abejotinais atveju), bet skolų ir įsipareigojimų jiems sumas. Tai nelengvas darbas, kurį atliekant gali pasitaikyti klaidų ir netikslumų. Todėl šiems įsiskolinimams ir įsipareigojimams skiriama atskira sąskaitų grupė. Jai apskaitininkai ir auditoriai skiria ypatingą dėmesį, taigi šios skolos turi būti užregistruotos atskirai nuo visų trumpalaikių įmonės skolų bei įsipareigojimų. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, negalima iškelti einamųjų metų dalies įsiskolinimo tiekėjams iš sąskaitos Nr. 402 Įsipareigojimai tiekėjams kredito į sąskaitos Nr. 443 Įsipareigojimai tiekėjams kreditą. Einamoji prekybos skolų dalis turi būti iškelta į specialią sąskaitą Nr. 4412 Ilgalaikių prekybinių įsipareigojimų einamųjų metų dalis.Taigi, šie ūkinių operacijų tipai parodo, kaip atsiranda trumpalaikiai ir ilgalaikiai kreditoriniai įsiskolinimai. Yra dar du tipai ūkinių operacijų, kuriomis registruojamas kreditorinių įsiskolinimų padengimas. Tai įmonė gali atlikti dviem būdais: pervesdama kreditoriui pinigų, kuriuos jam skolinga, sumą arba patiekdama prekes (produkciją ar paslaugas) kontrahentui, kuris iš anksto už jas sumokėjo.

Ketvirtasis sąskaitų tipas. Jis susijęs su finansinių skolų įmonės kreditoriams padengimu. Šiuo atveju ūkinės operacijos buhalterinės apskaitos sąskaitose registruojamos kredituojant vieną iš piniginio turto sąskaitų iš sąskaitų plano grupės Nr. 27 Pinigai ir pinigų ekvevalentai ir debetuojant atitinkamą trumpalaikių piniginių kreditorinių įsiskolinimų sąskaitą iš sąskaitų plano grupių Nr. 44 Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Kitaip sakant, atliekamos sąskaitų korespondencijos atvirkščios toms, kuriomis buvo registruojamas dengiamų skolų atsiradimas. Šiuo atveju taip pat gali būti debetuojama viena iš ilgalaikių skolų einamųjų metų dalies sąskaitų (6 pav.).6 pav. Ketvirtasis sąskaitų tipas

Išimtinais atvejais gali būti debetuojama ir kuri nors ilgalaikių įmonės įsiskolinimų sąskaita, rodant, jog įmonės ilgalaikė skola padengta. Taip gali atsitikti dėl dviejų priežasčių: arba buhalteriai, atlikdami sąskaitų koregavimus praėjusių finansinių metų pabaigoje, pamiršo iškelti kurią nors sumą į atitinkamą ilgalaikių įsiskolinimų einamųjų metų dalies sąskaitą, arba buvo susitarta su kreditoriumi, kad kuris nors ilgalaikis įmonės įsiskolinimas bus padengtas anksčiau nei numatyto sutartyje.Sukauptų sąnaudų buhalterinė apskaita yra šiek tiek sudėtingesnė. Šie kreditoriniai įsiskolinimai jų padengimo požiūriu skirstomi ne į dvi grupes (trumpalaikius ir ilgalaikius), bet į tris: sukauptas sąnaudas, mokėtinas per vienerius metus; mokėtinas po vienerių metų, bet ne vėliau kaip per dvejus metus; sukauptas sąnaudas, mokėtinas po dvejų metų. Taip yra ne todėl, kad šie kreditoriniai įsiskolinimai kuo nors ypatingi. Tiesiog dėl jų esmės šiuos įsiskolinimus galima pamiršti, ypač kai kalbama ne apie netrukus padengtinas skolas, bet apie tas, kurias reikės mokėti vėliau – po metų ar dvejų. Tokios skolos auga po truputį, todėl būtina stebėti, kad jos laiku būtų padengtos ir kad įmonė tinkamai pasirengtų šiai procedūrai, nes pinigai skoloms grąžinti nekaupiami kiekvieną dieną tolygiai augant pačioms skoloms.Penktasis sąskaitų tipas dažniausiai susijęs su įmonės įsipareigojimais patiekti pirkėjui tam tikras prekes – produkciją ar paslaugas, už kurias jis sumokėjo iš anksto. Patiekus pirkėjui prekes arba atlikus paslaugas, sumažėja įmonės įsiskolinimas jam ir padidėja per ataskaitinį laikotarpį uždirbtų pajamų suma (7 pav.).7 pav.Penktasis sąskaitų tipas

Nedidelės įmonės atlieka palyginti nedaug ūkinių operacijų, kiekviena iš jų fiksuojama bendrajame žurnale, kuriame visos atliktos ūkinės operacijos registruojamos chronologiškai. Čia taip pat nurodomos ir koresponduojamosios sąskaitos. Vėliau duomenys perkeliami į sisteminį registrą – didžiosios knygos sąskaitas (8 pav.).

8 pav.Didžiosios knygos sąskaitos

Turtas Nuosavybė

D 271 K D 272 K D 3011 K D 3411 K 15400 5000 2300 990 24500 1260 3920 1310 24500 1260 5044 7448 2700 29512

D 20140 K D 2411 K D 500 K D 6000 K 8060 1450 4000 4000 3390 1450 4238 1880 5200 5200 4407 1880 839 4300 7600 7600 6441 4300 1180 2700 2700 2288 1180 4327 0 16526 8810

D 2431 K D 509(-) K D 4484 K 762 80 610 151 156 793 913 152 1159 388 412 2974

Jose duomenys sisteminami ir kaupiami, o ataskaitinio laikotarpio pabaigoje naudojami sudarant atskaitomybę. Organizuojant apskaitą didelėse įmonėse, naudojama daugelis pagalbinių (specialiųjų) registrų. Vieni jų – specialieji žurnalai – iš dalies pakeičia bendrąjį žurnalą. Kiti – analitinės knygos – detalizuoja didžiosios knygos sąskaitų duomenis. Dažniausiai naudojami tokie specialieji žurnalai: pirkimų skolon, pardavimų skolon, parduotų prekių savikainos, pinigų gavimo, pinigų mokėjimo ir tiesioginių ir netiesioginių gamybos išlaidų žurnalai. Analitinė knyga – tai grupė vienarūšių sąskaitų, detalizuojančių tam tikrą didžiosios knygos sąskaitą. Analitinių sąskaitų naudojimo privalumai yra tie, kad jos įgalina atspindėti atskirose sąskaitose operacijas, susijusias su konkrečiais pirkėjais arba tiekėjais. Taip pat šie registrai supaprastina didžiosios knygos vedimą, kadangi joje nelieka detalių duomenų apie pirkėjus ir tiekėjus. Be to, apskaitant analitines sąskaitų knygas, galima nustatyti klaidas individualiose sąskaitose ir racionaliai paskirstyti darbą apskaitininkams. Taigi analitinės sąskaitos detalizuoja didžiosios knygos sąskaitų duomenis. Didžiosios knygos sąskaitos dar vadinamos kontrolinėmis. Taip vadinamos dėl to, kad joje atspindima analitinių sąskaitų knygos sąskaitų likučių suma.4. Įsiskolinimų fiksavimas prekybos įmonėje

UAB „Du ratai“ įkurta 2003 metais vasario mėnesį. Įmonė yra įsikūrusi Ignalinos mieste. Pagrindinės įmonės veiklos pajamos gaunamos iš prekybos dviračiais. Kadangi įmonė yra nedidelė, ji atsargas apskaito nuolat, o įkainoja FIFO metodu. 2010 m. sausio 1 dieną sąskaitų likučiai buvo tokie:• Pinigai sąskaitoje 15400 Lt;• Pinigai kasoje 2300Lt;• Prekės (10 vnt.* 290 Lt; 12 vnt.* 430 Lt) 8060 Lt;• Akcinis kapitalas 24500 Lt;• Nepaskirstytas pelnas 1260 Lt.Kaip jau buvo minėta anksčiau, priėmus ir patikrinus pirminį dokumentą, operaciją atspindinčius duomenis pirmiausia reikia užregistruoti specialiose buhalterijos knygose – žurnaluose. Kitaip būtų neįmanoma sukaupti apibendrintų duomenų, o juk akcininkai ar kreditoriai labai retai domisi viena operacija. Jiems rūpi apibendrinta informacija apie įmonės veiklos rezultatus. Pati paprasčiausia tokio tipo buhalterinės apskaitos forma, kai pirminiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys registruojami pirmiausia Bendrajame žurnale, o tik paskui perkeliami Pati paprasčiausia tokio tipo buhalterinės apskaitos forma, kai pirminiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys registruojami pirmiausia Bendrajame žurnale (žiūr. 1 priedą), o tik paskui perkeliami į Didžiosios knygos sąskaitas.

IŠVADOSIšanalizavus literatūrą susijusią su skolų ir įsipareigojimų apskaitą galima daryti tokias išvadas:

• Skolos – viena iš turto rūšių. Jos susidaro įmonei išsimokėtinai parduodant prekes, teikiant paslaugas, skolinant pinigus, mokant avansu ir pan. Skolų įmonei apskaitos dokumentų formos ir jų naudojimas griežtai nereglamentuoti norminių dokumentų. Skolų apskaitos dokumentai yra daug kuo panašūs į įsipareigojimų apskaitos dokumentus, o jų pasirinkimas ir forma priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio, organizacinės struktūros, apskaitos organizavimo būdo.• Įmonei būtina registruoti kiekvieną pardavimą skolon, nes įmonė neregistruodama pardavimų skolon nežinotų kas ir kiek jai skolingi, kada gražins skolą.• Įsipareigojimai – tai konkreti skola (tiekėjams – už perduotas prekes, kredito įstaigoms – už suteiktas paskolas, darbuotojams – už atliktus darbus, į biudžetą priskaičiuoti mokesčiai ir pan.) arba būtinybė veikti tam tikru būdu ar atlikti tam tikrus veiksmus (pašalinti parduotos produkcijos techninius trūkumus, atlikti darbus, už kuriuosgautas išankstinis apmokėjimas, perduoti pirkėjams prekes, už kurias jau sumokėtair pan.).• Įmonės gali turėti įvairių įsipareigojimų – kredito įstaigoms, prekybinių ir kt. Įmonė skolinasi tada, kai gamybinei ir komercinei veiklai trūksta savų lėšų. Ilgalaikės skolos suteikiamos ilgesniam laikui. • Įsipareigojimų apskaitos dokumentų nei forma, nei naudojimo tvarka nėra griežtai reglamentuota, todėl įmonės gali juos laisvai keisti, pritaikyti savo reikmėms, derinti tarpusavyje.• Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai įmonės balanse užima svarbią vietą. Turėdamos šią informaciją įmonės kontroliuoja pinigų srautus. Šiam apskaitos barui buhalterijoje skiriamas ypač didelis dėmesys. Įmonėms būtina sekti įsiskolinimo padengimo terminus. Balanse visos skolos suskirstytos pagal skolų rūšys, atsižvelgiant į skolintojų kategorijas bei jų apmokėjimo laiką. Pagal apmokėjimo laiką įsipareigojimai skirstomi ilgalaikius ir trumpalaikius.• Visi įsipareigojimai teisine prasme yra prievolės. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. • Kadangi įmonėje vyksta daug įvairių operacijų, kiekvieną jų reikia fiksuoti dokumentuose, nes neregistruojant įmonės veiklos nebutų galima nustatyti ar įmonė dirba pelningai ar ne.• Tvarkant pirkėjų įsiskolinimų analitinę apskaitą, svarbu užfksuoti kiekvieno pirkėjo skolą. Metų pabaigoje (iškilus neaiškumams ir dažniau) laikotarpio pabaigos skolos suderinamos su pirkėjais, pasirašant suderinimo aktus. Tai leidžia įsitikinti, kad nepadaryta klaidų apskaitant pirkėjų skolas ir pirkėjai pripažįsta skolas.• Nedidelės įmonės atlieka palyginti nedaug ūkinių operacijų, kiekviena iš jų fiksuojama bendrajame žurnale, kuriame visos atliktos ūkinės operacijos registruojamos chronologiškai. Čia nurodomos ir koresponduojamosios sąskaitos. Vėliau duomenys perkeliami į sisteminį registrą – didžiosios knygos sąskaitas.• Organizuojant apskaitą didelėse įmonėse, naudojama daugelis pagalbinių (specialiųjų) registrų. Vieni jų – specialieji žurnalai, kiti – analitinės knygos – detalizuoja didžiosios knygos sąskaitų duomenis. Dažniausiai naudojami tokie specialieji žurnalai: pirkimų skolon, pardavimų skolon, parduotų prekių savikainos, pinigų gavimo, pinigų mokėjimo ir tiesioginių ir netiesioginių gamybos išlaidų žurnalai.• Pripažinti abejotinas pirkėjų skolas beviltiškomis yra gana sudėtinga. Todėl naudojamasi finasiniais skolų išieškojimo būdais. Kada pirkėjas laiku nesumoka už pateikta produkciją ar suteiktas paslaugas, galima sudaryti faktoringo sutartį. Pagal ją bankas perduoda pardavėjui pinigus mainais už jo piniginį reikalavimą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bagdžiūnienė V. Apskaitos politika. – Vilnius: Inforastras, 2005.-115 p.2. Būdvytienė D. Pirminiai apskaitos dokumentai. – Vilnius: Pačiolis, 1999. – 575 p.3. Gudaitienė O. Buhalterinė apskaita. – Vilnius: Vilniaus kolegija, 2005. – 218 p.4. Ivanauskienė A. Buhalterinės apskaitos pagrindai. – Vilnius: TEV, 2006. – 364 p.5. Jefimovas B. Apskaitos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 2008. – 611 p.6. Kalčinskas G., Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis, 1997. – 430 p.7. Kalčinskas G., Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis, 2001. – 442 p. 8. LR Civilinis kodeksas. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2011 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=107687 >9. LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2011 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=163423 >10. LR Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. Nr. 370 nutarimas “Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo”. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2011 m. gegužės 3 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=34030 >11. Verslo apskaitos standartas 2 VAS „Balansas“, patvirtintas VĮ LR apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2011 m. balandžio 30 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.administratorius.com/wp-content/uploads/02vas.pdf >

1 priedasBendrasis žurnalasData Dok. Nr. Turinys Sąskaitos Nr. Debetas Kreditas01 01 Pirkėjų skolos 2411 4000 Pardavimo pajamos 500 3390 Mokėtinas PVM mokestis 4484 610 Parduotų prekių savikaina 6000 1450 Įsigijimo savikaina 20140 1450 Parduota skolon prekių įm AB “Gaja” 01 05 Pirkėjų skolos 2411 5200 Pardavimo pajamos 500 4407 Mokėtinas PVM mokestis 4484 793 Parduotų prekių savikaina 6000 1880 Įsigijimo savikaina 20140 1880 Parduota skolon prekių įm. AB “Rutulys” 01 07 Įsigijimo savikaina 20140 4238 Gautinas PVM mokestis 2431 762 Sąskaitos bankuose 271 5000 Pirkta prekių, atsiskaitė iš karto 01 08 Sąskaitos bankuose 271 3920 Nuolaidos 509(-) 80 Pirkėjų skolos 2411 4000 Grąžinta skola iš įm. AB “Gaja” 01 09 Pirkėjų skolos 2411 7600 Pardavimo pajamos 500 6441 Mokėtinas PVM mokestis 4484 1159

Parduotų prekių savikaina 6000 4300 Įsigijimo savikaina 20140 4300 Skolon parduota prekių įm. UAB “Lankas” 01 10 Sąskaitos bankuose 271 5044 Nuolaidos 509(-) 156 Pirkėjų skolos 2411 5200 AB “Rutulys sumokėjo skolą 01 16 Sąskaitos bankuose 271 7448 Nuolaidos 509(-) 152 Pirkėjų skolos 2411 7600 UAB “Lankas” sumokėjo skolą 01 19 Pirkėjų skolos 2411 2700 Pardavimo pajamos 500 2288 Mokėtinas PVM mokestis 4484 412 Parduotų prekių savikaina 6000 1180 Įsigijimo savikaina 20140 1180 Parduot skolon prekių įm. AB “Gaja” 01 25 Įsigijimo savikaina 20140 839 Gautinas PVM mokestis 2431 151 Kasa 272 990 Pirkta prekių, atsiskaitė iš kasos 01 31 Sąskaitos bankuose 271 2700 Pirkėjų skolos 2411 2700 Įm. AB “Gaja” sumokėjo skolą už prekes