Įvadas
Sovietinė ideologinė cenzūra – tai vienas iš ideologinių rėžimo normų įgyvendinimo įrankių, kaip ir efektyviai veikęs komunistinės santvarkos savisaugos metodas, kuris padėjo išankstiniu prevenciniu, o vėliau represiniu būdu išvengti viėšai priimtų normų pažeidimo ar net galimo kompromitavimo bei kritikavimo apraiškų. Daugiapakopė ideologinės cenzūros sistema Sovietų Sąjungoje įsitvirtino dar XX a. 4 deš. ir pokario metais veikė gan efektyviai. Puikiai veikiantis ideologinės cenzūros modelis buvo diegiamas ir sovietų okupuotoje Lietuvoje.
Sovietinės ideologijos pagrindinis tikslas buvo kontroliuoti visas individo gyvenimo sritis. Neklystanti ir visagalė valdžia kontroliavo žmonių pažiūras, politinę sąmonę ir visiškai reglamentavo piliečių santykius. Mokslas, kultūra, menas buvo reguliuojami iš „aukščiau“. Buvo siekiama suvienodinti visas pažiūras, tad pažiūros, kurios skyrėsi nuo oficialiųjų, savaime tapdavo priešiškos.Valdžios aukščiausiajam atstovui buvo skiriama totalinio ir neklystančio autoriteto vieta. Visuomeniniame gyvenime buvo taikomi strūktūriniai viešosios nuomonės cenzūros modeliai. Cenzūrą vykdančių institucijų veikla tapo svarbiausia sovietinės ideologijos ašimi.
Darbo aktualumas: Dvidešimt penktieji nepriklausomybės metai. Daugelis sovietinio palikimo dalykų po truputį dyla iš atminties. Ateina nauja karta, kuri fiksuoja tik buvusios sistemos atšvaistus. Išsivadavimo aušroje ir keletą metų po jos, dar veikiant inercijai, buvo gana gausu prieš sovietinę sistemą nukreiptų straipsnių, atsiminimų ir noro išsakyti tai, ką cenzoriai išbraukė, privertė atsisakyti. Praėjus daugiau nei 20 metų yra visai tinkamas laikas atsigręžti ir pabandyti įvertinti tuometinę situaciją iš šalies.
Šio darbo objektas: ideologinė sovietinė cenzūra Lietuvoje 1964-1989 m. Atsižvelgiant į darbo objektą yra iškeliamas darbo tikslas: išnagrinėti ideologinę cenzūra Lietuvoje 1964-1989 m. Šiam tikslui įgyvendinti iškelti tokie darbo uždaviniai:
Išnagrinėjus šaltinius ir literatūrą, susisteminti informaciją apie cenzūros veiklos ypatumus ir kontrolės metodus.
Išnagrinėti cenzūrą vykdžiusias institucijas.
Apžvelgti cenzūros formas ir pavyzdžius.
Darbo metodai:
Aprašomasis analitinis. Pateikiama faktografija susijusi su sovietine cenzūra Lietuvoje. Analizuojama literatūra ir šaltiniai, susiję su cenzūrą vykdžiusiomis institucijomis.
Sintezė. Sistemingai pateikiama surinkta medžiaga.
Chronologinės ribos: 1964- ieji, kaip temos atskaitos metai, siejami ne vien su politiniais pokyčiais pačioje SSRS. Tai buvo ir savotiškas atotrūkio momentas ideologinės kontrolės sistemoje. 1989 –ieji, kaip išsilaisvinimas prasidėjusių permainų Lietuvos politiniame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime laikas.
Darbo struktūra. Atsižvelgiant į išsikeltus tikslus, uždavinius bei surinktą literatūrą ir šaltinius, darbas apima įvadą, tris dėstymo skyrius ir išvadas.
Pirmajame skyriuje rašoma apie cezūrą Lietuvoje 1964-1972 m.. Chruščiovinės ideologinės cenzūros palikimas ir pamažu naujos brėžnevinės biurokratinės santvarkos įsigalėjimas „varžtų atleidimo“ įspūdis ir galimybės išnaudoti susidariusią terpę. 1972 m. įvykiai Kaune paskatino sovietinę vadovybę labiau stiprinti ideologinės cenzūros poveikį.
Antrasis skyrius apima 1972-1985 m.. Tai nuolatinis ideologinės cenzūros spaudimas, beatodairiškas vengimas net menkiausių visuomenės- kultūrinės raiškos alternatyvų, prieštaraujančių oficialiajai ideologijai. 1983-1984 m. – paskutinio ideologinės cenzūros stiprėjimo stadija. Griežtomis priemonėmis gelbėtasi iš stagnacijos liūno ir nuo vis akivaizdesnio visuomenės nepasitenkinimo. 1985 m. vyko politiniai pokyčiai visoje SSRS, siekta viešumo, visuomenė laisvėjo.
Trečiasis prasideda nuo 1985 m. ideologijos krizės. Cenzūra susilpnėjo , nors kurį laiką dar mėgino prisitaikyti ir laviruoti, kol naujomis atgimimo sąlygomis tapo visiškai neaktuali.
Literatūra ir šaltiniai. Per pastarąjį dešimtmetį sovietinės cenzūros fenomeno analizei istorikai skyrė nemažai dėmesio. Pirmuosius vienos svarbiausių sovietinės cenzūros institucijų – Glavlito veiklos pėdsakus Lietuvoje gana išsamiai atskleidė Liudas Truska. Vieną iš sovietų vykdytos ideologinės cenzūros apraiškų – skaitymo kontrolės organizavimą gana detaliai apibūdino Klemensas Sinkevičius straipsnyje, skirtame Lietuvos nacionalinės bibliotekos specialiojo fondo istorijai. Šių eilučių autorius prieš kelerius metus aptarė bendras sovietų ideologinės cenzūros raidos tendencijas postalininiu laikotarpiu. Panaši problematika nagrinėjama ir žurnale Genocidas ir rezistencija paskelbtose studentų studijuose. Taip pat remsiuosi rašytojų, literologų nuveiktais darbais cenzūros tema. Knyga duodanti bendrą spratimą apie to laikotarpio situaciją, yra Arvydo Sabonio ir S. Sabonio sudarytas straipsnių rinkinys „Rašytojas ir cenzūra“. Knygoje gana išsamiai, prisiminimų forma pateikta daug to meto charakteringų pavyzdžių : kokius orgumentus pateikdavo cenzorius, kiek jis sugebėdavo atsiriboti nuo išorinės įtakos ir vykdyti savo tiesioginį darbą .
Tyrimui buvo naudingi ir istorikų moksliniai darbai. Arūno Streikus yra parašęs ganėtinai daug svarbių darbų cenzūros tema. Vienas tokių- „Ideologinė cenzūra Lietuvoje“ yra išspausdintas leidinyje genocidas ir rezistencija.
Sovietinė ideologinė cenzūra Lietuvoje 1964-1972 m.
Kaip jau įvadinėje dalyje buvo minima 1964- 1972 m. laikotarpį LSSR veikusios sovietinės ideologinės cenzūros poveikio tempus, galime laikyti pereinamuoju. 1964- ieji galima sakyti buvo atotrūkio momentas ideologinės kontrolės sistemoje, metų pabaigoje atsiradus trumpos politinės dezorientacijos galimybei. Partinės vadovybės santykiai su inteligentija tiesiogiai priklausė nuo valstybės valdovų kaitos: tiek N. Chruščiovo, tiek L. Brežnevo „apšilimo“ valdžioje laikotarpiu kultūros reikalai paprastai likdavo nuošalyje, todėl susidarydavo tariamo „varžtų atleidimo“ įspūdis, tačiau po dviejų triejų metų grįždavo įprastas prievartos režimas. Tačiau norint išlaikyti tikslumą 1964 – uosius dar būtų galima susieti su tiesioginiu chruščiovinės cenzūros sistemos funkcionavimu, todėl tik tų metų pabaigoje padėtis šiek tiek pasikeitė.
1964-ųjų pradžioje prasidėjo formalizmo ir abstrakcionizmo kritika literatūroje ir mene, kurią inicijavo N. Chruščiovas, pats nurodinėjęs menininkams, kaip reikia kurti. Netrukus šios kritikos atgarsiai pasiekė Lietuvą. Tuo metu persigrupavo sovietinės cenzūros vykdymo iniciatyvos. Tam įtakos turėjo pokyčiai SSRS ryškėjančios desidentizmo ir judėjimo už žmogaus teises apraiškos, suskaldžiusios šalies kultūrą į oficialiąją, akylai prižiūrimą ir kontroliuojamą ideologinės cenzūros , ir į neoficialiają . Sovietų valdžios atžvilgiu opoziciškai nusiteikusios jėgos ėmė vis labiau telktis apie neoficialiąją kultūrą. Tai paskatino partinę vadovybę imtis atitinkamų priemonių, kurias praktiškai galėjo įgyvendinti jau ne cenzūros sistemos įstaigos, o represinis KGB. Kadangi LSSR Glavlitas nebuvo atskleidęs didelių ideologinių klaidų meno kuriniuose, jis pradėjo smarkiau kontroliuoti kultūrinį gyvenimą, siūlė partinei vadovybei savo „paslaugas“ pritaikant atitinkamas represines priemones menininkams , labiau nukrypusiems nuo partijos linijos. KGB vaidmuo vykdant ideologinę kontrolę didėjo, vis mažiau viešajame gyvenime toleruojant su oficialia kultūros koncepcija nesutampančias mintis ir jų raiškos būdus. Todėl LSSR Glavlitas bent jau laikinai buvo nustumtas į antrą planą.
SSKP CK ir SSRS MT nutarimu SSRS Glavlitas nuo 1963 m. rugpjūčio iki 1966 m. rugpjūčio buvo praradęs savarankiškos valdybos statuso ir tapęs spaudos komiteto padaliniu. Tuo metu jam iškilo didelė gresmė jo paties veiklos srityje, be to krito jo autoritetas, pablogėjo materialinė padėtis, pasikeitė hierarchinė padėtis nomenklatūros privilegijų atžvilgiu. Todėl atitinkamai ir jo padalinys Lietuvoje jau negalėjo tiesiogiai kreiptis į LKP vadovybę, tokia teisę vis dažniau naudojosi KGB. LSSR MT Glavlito subordinaciją spaudos komitetui atskleidžia ir jos oficialus pavadinimas, 1963 m. įtrauktas į sovietines administracijos vartoseną – LSSR MT valstybinio spaudos komiteto karinių ir valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba.
1964 m. po Chruščiovo nušalinimo aprimo jo vykdoma kompanija prieš formalistinį meną, tačiau KGB dar neatidavė savo prioritetinių pozicijų ir kurį laiką kontroliavo kultūrinį šalies gyvenimą. Tik pasikeitus SSRS ideologinei padėčiai, senosios chruščiovinės santvarkos potvarkiai, dėl kurių vis dažniau į viešumą patekdavo sovietų valdžiai nepalankus turinys, naujajai nepatiko, tad jau SSRS MT 1966 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu SSRS Glavlitui buvo gražintas savarankiškos žinybos statusas, nes tik jis galėjo efektyviai veikti plėtojant cenzūros sistemą. Atsižvelgiant į pokyčius SSRS, toks pat savarankiškos institucijos statusas buvo suteiktas LSSR Glavlitui. 1967 m. LSSR Glavlitui sugrįžus prie jam suteiktos viešosios kontrolės misijos, ideologinės cenzūros sistema jau ankstyvojo brežnevižmo laikotarpio sąlygomis ėmė po mažu konsoliduotis. Priešingai nei SSRS, Lietuvoje tas procesas šiek tiek užtruko ir ideologinė cenzūra sustiprėjo tik apie 1972 m.
Verta paminėti, jog per per tą trumpą laiką atsirado tam tikrų palankių galimybių kultūrinei raiškai LSSR plėtoti. Kaip pažymi istorikas Vytautas Tininis, 1964 m. šis valstybės perversmas pervarkant cenzūros sistemą leido trumpam atitrūkti nuo viešosios kontrolės darbo.
Susilpnėjus ideologinei kontrolei, susidarė palankios sąlygos Lietuvos leidėjams praplėsti iki tol buvusį menką knygų ir kitų leidinių sąrašą. Septintojo dešimtmečio antroje pusėje pirmą kartą lietuvių kalba buvo išleisti pasaulinių literatūros klasikų amerikiečių rašytojų Jerome‘o Salingerio ir Johno Updike‘o kūriniai, taip pat pasirodė pirmieji Albert‘o Camus vertimai. Reikia pabrėžti, jog tuo metu pasirodė žymiausias lietuvių prozos kūrinys, kuriame socialistinį realizmą mėginta priderinti prie realaus pasaulio sudėtingumo ir išreikšti šiuolaikine forma, buvo Jono Avyžiaus Kaimas „Kryžkelėje“ (1964). Šiame romane autorius norėjo atskleisti kolūkių trūkumus ir moralinį bei socialinį chaosą. Kitas reikšmingas tuo metu romanas buvo Mykolo Sluckio „Adomo obuolys“ (1966), kuriame gana kritiškai pažvelgta į tuometinės inteligentijos problemas, kurios neišvengiamai lėmė biurokratinio mentaliteto susiformavimą. Galima pažymėti, jog panašių kūrybinės minties tendencijos aptinkama daugelio to meto rašytojų kūriniuose.
1966 m. padidėjus leidėjų iniciatyvoms, tai Glavlitą paskatino kreiptis į Spaudos komitetą, kuris nieko nelaukdamas išleido įsakymą greitai atitaisyti cenzūros dokumentų pažeidimus ir įpareigojo visus spaustuvių vadovus laikytis Vieningosios spausdinimo taisyklės. Šiose taisyklėse buvo aprašyta visa spausdinimo procedūra, pradedant spausdinimo apiforminimu spaustuvėje ir baigiant spausdinių atidavimu. Spaustuvių vadovams, pažeidusiems nustatytą tvarką ir išspausdinusiems žinias, sudarančias valstybės paslaptį, grėsė atsakomybė pagal Baudžiamąjį kodeksą. Nustatyta tvarka kiekviena leidykla ir spaustuvė turėjo siųsti privalomus kontrolinius egzempliorius archyvams ir bibliotekoms, taip pat valdžios institucijoms. Visą tai sudarė galimybę ne tik pirminei, bet ir paskesniajai cenzūrai. Pagal jų pobūdį ir cenzūros įtakos sritis LSSR Glavlitas buvo suskaidytas į du skyrius. 1-asis suskirstytas į dvi ar tris veiklos grupes (laikraščių, žurnalų bei radijo ir televizijos), vykdė pirminę daugiatiražių rajoninių ir respublikinių laikraščių, kitos smulkiosios spaudos, tarnybinės dokumentacijos, žurnalų leidybos, muziejų ir parodų, teatro repertuaro, kino studijų bei radijų medžiagos kontrolę. 2- asis skyrius prižiūrėjo smukiąją, nuo pirmminės kontrolės atleistą rajoninę spaudą, spaustuves, bibliotekų bendruosius fondus. Šis skyrius labiau orientavosi į paskesniąją kontrolę, nes laikraščiai buvo tikrinami jau jiems pasirodžius, o knygos ir žurnalai- pasirašius juos spaudai.
1968 m. įvykiai Čekoslovakijoje, privertė sovietų valdžią griebtis atitinkamų priemonių dar labiau stiprinti viešąją kontrolę. SSRS vadovybė suvokė, kad įvykius Čekoslovakijoje inspiravo kūrybinė intelegentija . To pasekoje septintojo dešimtmečio pabaigoje menininkų kūrybinės laisvės buvo vis labiau varžomos. Glavlito cenzoriai atkreipė dėmesį į pavienių autorių tendenciją savo kūriniuose, kuriuose iškraipoma tarybinė tikrovė. 1969 m. kilo triukšmas dėl V. Lenino 100-osioms gimimo metinėms skirto Valerijono Galdiko lino raižinių albumo „Vladimiras Iljičius Leninas“. Dar po metų dėl iliustracijų Vladimiro Majakovskio poemai „Vladimiras Iljičius Leninas“ užpultas grafikas Stasys Krasauskas. Vaizdinę medžiagą cenzūra dar labiau puolė 1971 m. Tais metais padaryta 15 politinio-ideologinio pobūdžio pataisymų, beveik visi jie susiję su dailės kūrinių, pasižyminčių abstrakcionistiniu – formalistiniu ir banaliu turiniu ar nekokybišku jų atlikimu..1971 m. pabaigoje LKP CK skyrius surengė pasitarimą tema „Dailės propaganda masinės informacijos priemonėse‘‘, kuriame buvo puolamos lietuviškos redakcijos. Viešosios kontrolės vykdytojai išskirtinį dėmesį vaizduojamajam menui skyrė dėl to, kad dailė tuo metu bene labiausiai nutolusi nuo oficialiai pripažintų meno standartų.
Nepaisant tokių ideologiškai perdėtų dailės kūrinių vertinimų, septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo dešimtmečio pradžioje kitos kultūrinės raiškos formos nors ir stipriau kontroliuojamos, dar galėjo laisviau plėtotis. Tai pasakytina apie teatro veiklą, ypač apie literatūros leidybą. Pavyzdžiui, 1968 m. pasirodė įvairias biurokratines ir socialines ydas išjuokianti Kazio Sajos absurdo principu parašyta drama „ Mamutų medžioklė“. Tačiau buvo atvėjų kai susidūrimas su viešosios kontrolės įstaigomis autoriams baigdavosi skaudžiomis pasekmėmis. 1971 m. rašytojui Jonui Laucei, mėginusiam leidybai parengtame romane „Negandų metai“ teigiamai pavaizduoti pokario lietuvių partizaninį pasipriešinimą. Už mėginimą „reabilituoti banditizmą“ romano rankraštis buvo sulaikytas, o autoriui KGB iniciatyva sukurpta baudžiamoji byla. Tais pčiais metais autorius buvo nuteistas kalėti dvejus metus.. Kalėjimo kamerą rašytoją išgelbėjo nuo priverstinio gydimo psichiatrinėje ligoninėje. Sovietinė cenzūra ir saugumas nepaklusnių rašytojų priverstinį gydymą psichiatrijos ligonėse neretai naudojo savo juodiems politinio persekiojimo darbams paslėpti ir teisinti prieš visuomenę.
Tokia savotiška „kultūrinės autonomijos“ pusiausvyra šalyje išsilaikė tik iki 1972 m. įvykių Kaune, kurie atskleidė visuomenės nepasitenkinimą rėžimo vykdomais visuotinių teisių suvaržymais. Po tragiško Romo Kalantos susideginimo valdantieji suskubo keisti kultūrinės spaudos redaktorius, versdama visą kaltę kultūrai, kurioje įsivystė pesimizmas, netikėjimas socializmu bei moraliniu žmogaus progresu.
Sovietinė ideologinė cenzūra Lietuvoje 1972-1985 m .
Po 1972 m. Romo Kalantos susideginimo Kaune kilo didžiuliai nemalonumai. Dėl šio įvykio buvo kaltinama Kauno humanitarinė inteligintija. Buvo užsipulti Kauno teatro vadovai, dramaturgai ir rašytojai, neva ėmę pernelyg daug rašyti apie Lietuvos istoriją. Iš partinių ir komjaunimo organizacijų pareikalauta gerinti ideologinį darbą, siekiant užtikrinti viešojo gyvenimo kontrolę.
Atsižvelgiant į rėžimui nepalankias aplinkybes, meno ir literatūros, kaip vienų labiausiai „keliamų pavojų“ klausimai buvo aptarti 1972 m. liepos 3 d. įvykusiame LKP CK plenume. Šiame susirinkime buvo priekaištaujama rašytojams dėl jų kūryboje vyraujančio pesimizmo, nihilizmo, propaguojamo apsurdo ir beprasmių variacijų. Suprasdami dėl nepakankamos ideologinės kontrolės išryškėjusius „ padarinius“ bei vis stipriau kritikuodama kultūrinės raiškos formas ir jos specifiką, sovietų valdžia ėmė kuo skubiau keisti su kultūros priežiūra susijusių struktūrų vadovus. Pirmiausia įvyko pertvarkymai pačioje komunistų partijoje: LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėju vietoj Prano Mišučio buvo paskirtas dogmatiškomis pažiūromis pasižymintis Juozas Kolelis. Tais pačiais metais pakeisti kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ kultūros publicistinio žurnalo „Kultūros barai“ ir tuo metu madingo jaunimo žurnalo „Nemunas“ vyriausieji redaktoriai. Pasikeitus valdžiai šiose redakcijose, pastebimai pasikeitė ir šių leidinių tonas.
Itin ryškios permainos vyko knygų leidybos srityje. 1972 m. buvo pakeistas ilgametis „Vagos“ leidyklos direktorius Jonas Čekys, pasižymėjęs tolerantišku požiūriu į įvairialypį knygų „repertuarą“ ir leidykloje tai nuolat protegavęs. Iš pareigų atleistas ir Spaudos komiteto pirmininkas Feliksas Bieliauskas. Respublikinis Spaudos komitetas buvo pavadintas LSSR leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komitetu, kuris buvo atsakingas už visą Lietuvos knygų leidybos, gamybos ir platinimo organizavimą.
Stiprėjant viešajai kontrolei, savo veiklą dar labiau išpletė LSSR Glavlitas ir LSSR KGB. Glavlitas itin atkreipė dėmesį į jaunimui skirtus laikraščius „Komjaunimo tiesa“, „Lietuvos pionierius“ bei žurnalas „Moksleivis“. Turint galvoje aktyvų jaunimo dalyvavimą Kauno įvykiuose, juose pateikta informacija „dėl prieštaringų politinių motyvų“ buvo išimta ar bent jau pataisyta.
1972 m. LKP CK sekretoriatas priėmė specialų nutarimą dėl emigracinės literatūros gavimo, kontrolės ir naudojimo. Paštu patenkančios literatūros kontrolė buvo organizuojama Vilniaus tarptautinio pašto skyriuje. Šiame darbe dalyvavo ir KGB, taip pat prižiūrėjęs iš užsienio gaunamus siuntinius su literatūra. Konfiskuoti ir dažniausiai adresatų nepasiekę emigraciniai leidiniai buvo saugomi Glavlito prižiūrimose 8 bibliotekų specialiuose fonduose.
LSSR Glavlitas kontroliavo ne tik iš užsienio patenkančia į šalį literatūrą, bet ir iš šalies išsiunčiamus rankraščius, fotografijas ir spausdintą produkciją, kuri savo turiniu galėjo diskredituoti „tarybinio gyvenimo tikrovę“. Leidinių siunčiamų į užsienį paštu kontrolė taip pat organizuota minėtame Vilniaus tarptautinio pašto siuntų pervežimo skyriuje. Darbas buvo atliekamas palaikant tiesioginį ryšį su KGB. Buvo nepraleidžiami politinio turinio leidiniai, fotonuotraukos, geografiniai žemėlapiai, magnetinės juostos su politiškai nepageidaujamų kalbų įrašais.
Nors režimas ir sustiprino vientisą ideologinę centralizaciją, iš užsienio besiskverbianti moderni vakarietiška kultūra negalėjo nepaveikti imlaus proto, nusivylusio šablonine ir dvasinės ekspresijos laisves varžančia sovietine dogmatika. Pirmiausia tai palietė nepastoviausią ir judriausią Lietuvos visuomenės dalį- jaunimą, kuris jautė daug didesnį dvasinės ir kūrybinės laisvės poreikį. Priimtiniausia jaunatviškos išraiškos, kartu savotiško protesto kasdienybei forma tapo Vakaruose susiformavusi pramoginė estradinė muzika, vienijusi jaunosios kartos atstovus į atskirus judėjimus, kurių bene žinomiausiu ir populiariausiu tapo hipių specifinis gyvensenos modelis. Greta dar septintojo dešimtmečio viduryje Lietuvą pasiekusios „bitlomanijos“ bangos, nuo 1975 m. ėmė formuotis ir Lietuvos roko muzika. Tačiau po minėtų 1972 m. gegužės mėnesio įvykių hipiams ir apskritai bent kiek laisvesnės laikysenos žmonėms atėjo sunkūs laikai: buvo sugriežtintas auklėjimas mokyklose ir universitetuose, nesovietinių kompozitorių muziką grojančioms grupėms uždrausta koncertuoti, dėl šios naujosios muzikos mados atstovai buvo priversti pasitraukti į pogrindį. Vėliau viešai toleruotas estradinės muzikos formas siekta nukreipti režimui palankia ir tik ideologinių normų paisančia linkme.
Bene didžiausia rūpesčių ideologinės kontrolės įstaigoms kėlė saviveiklinės estrados grupės. Jų veiklą stengtasi nuolat prižiūrėti ir neišleisti iš akių. Nepageidaujamus maištininkus ir visas bent kažkiek pažengesnes idėjas sėkmingai filtravo kultūros sukurta apžiūrų mašina. Saviveiklinių kolektyvų apžiūros buvo kelių pakopų: rajoninės, miesto ir respublikinės. Visoms apžiūroms buvo nustatytas privalomas repertuaras, kuriame turėjo atsispindėti ne meniniai laimėjimai, o sovietinė ideologija: 75 proc. -sovietinių kompozitorių kūrinių, 20 proc. – užsienio ir 5 proc. – savos kūrybos dainų. Pastaroji procentinė išraiška reiškė tik vieną autorinę dainą. Taigi pagrindinis ideologinės kontrolės sistemos taikinys buvo kūrybingos asmenybės- jaunuoliai, kurie patys mėgino rašyti muziką ir tekstus. Kad ir kokių kontrolės priemonių būtų imamasi, ideologinės cenzūros vykdytojams darėsi vis sunkiau izoliuoti visuomenę ir jos kultūrinį elitą nuo „priešiškos ideologijos“
1979-1980 m. visoje SSRS prasidėjus viešojo gyvenimo ideologizavimo bangai, sovietinės cenzūros poveikis rėžimo sąstingio sąlygomis ėmė dar labiau stiprėti ir devintojo dėšimtmečio pirmoje pusėje pasiekė apogėjų. Po SSRS karinės intervencijos į Afganistaną prasidėjusi šalies tarptautinė izoliacija, vidaus politinė, ekonominė krizė bei visuomenės apatijos apraiškos vertė sovietų valdžią imtis dar griežtesnių viešosios kontrolės priemonių ir taip mėginti išgelbėti pradėjusį skęsti „idealiosios sovietijos“ laivą.
Pirmiausiai ir labiausiai varžoma buvo teatrai, devintojo dešimtmečio pradžioje gana didelis dėmesys buvo skiriamas jų repertuaro kontrolei. Be to, teatro menas bene sunkiausiai pasidavė ideologinei cenzūrai, nes čia daug kas priklausė nuo aktorių improvizacijos ir gestų kalbos.1981 m. pradžioje ministerija nedavė leidimo statyti spektaklio pagal Viktoro Merežko pjesę „Proletarinis laimės malūnas“ Klaipedos dramos teatre. Ypač didelių „sunkumų“ turėta su 1982 m. Kauno dramos teatre režisieriaus Gyčio Padegimo statytu spektakliu „Suomiška pirtis“. Pirmasis spektaklio variantas dėl neįtikusios cenzūros buvo atmestas. Po šio incidento Kauno dramos teatro veikla labai susidomėjo vietinis KGB skyrius, tad jau 1983 m. numatyta atidžiau stebėti teatro ir ypač jo vyriausiojo režisieriaus , kuriam buvo pradėta operatyvinio patikrinimo byla. Šie įvykiai pasiekė SSRS kultūros ministeriją, kuri savo ruožtu 1984 m. atsisakė suteikti Kauno drmos teatrui akademinio teatro statusą.
1982 m. SSRS vadovybės vietą užėmus Jurijui Andropovui, pradėta rėžimo gelbėjimo programa, kuria buvo siekiama sugriežtinti darbo drausmę ar reikliau kovoti su girtokliavimu bei nuosavybės grobstimu. Partinei vadovybei atrodė, kad tik griežta viešojo gyvenimo kontrolė, nes pasitelkiant esamus KGB rezervus, galėjo išgelbėti stagnacijos pakirsta sovietinio rezimo savimeilę. Represiniai metodai, taip pat ir itin griežta ideologinė cezūra, buvo praktiškiausia išeitis siekiant užgniaužti viešumoje vis dažniau pasitaikančią politikos kritiką ar bet kokių prieštaringų nuomonių įvairovę. Tad ir Lietuvoje, eilinį kartą sekant Maskvos pavyzdžiu, jau 1982 m. gruodžio 30 d. buvo patvirtintas išsamus LSSR KGB operatyvinių priemonių planas. Jame numatyta ypač akilai stebėti „Santaros – Šviesos“, neva siekiančios daryti neigiamą įtaką respublikos intelegentijai, veiklą; atidžiau kontroliuoti į Lietuvą atvykstančių užsieniečių elgesį; pagerinti į užsienį vykstančių kultūros, meno, ir mokslo atstovų atranką.
1984 m. imama skirti dar daugiau dėmesio „neigiamų“ šalies gyvenimo reiškinių aptarimui, kritikuoti autoriai, nuolat giriantys vakarų šalių gyvenseną.Pavyzdžiui, iš publicisto Igno pikturnos knygos „Baltas pasaulis“ išmesta net 11 straipsnių, kuriuose neva tendencingai vertina mūsų šalyje pasitaikančius trūkumus ir priešina juos užsienio šalių, kuriose pats lankėsi, gyvenimui.
Stagnacijos laikotarpio pabaigoje sovietinė cenzūra ėmėsi naujų priemonių riboti visuomenės skaitomą lektūra, taip sudarydama naujas specialiųjų fondų papildymo galimybes. 1984 m. rugsėjo 11 d. SSRS kultūros ministerija išleido specilaų įsakymą „ dėl priemonių užsienio literatūros komplektavimui ir panaudojimui valstybinėse respublikinėse bibliotekose pagerinti. Tais pačiais metais iš Maskvos iš Maskvos buvo atvykusi speciali komisija, veikusi SSRS kultūros ministerijos vardu. Ji tikrino, kaip Lietuvos mokslinėse bibliotekose naudojami „ kapitalistinių“ šalių spausdiniai. Respublikinėje bibliotekoje komisija aptiko knygų, kurios, jos nuomone, neturėjo būti įtrauktos į skaitytojų katalogus. Į bibliotekos aiškinimą, kad šios knygos SSRS Glavlito pažymėtos leisti jas naudoti viešai, komisija neatsižvelgė. SSRS kultūros ministerijos reikalavimu šios knygos turėjo pereiti papildomą LSSR Glavlito cenzūrą.
Sovietinė ideologinė cenzūra Lietuvoje 1985-1989 m.
Laikotarpį nuo 1985 m. iki 1989 m. galima laikyti sovietinės ideologinės cenzūros krize ir baigiamaja „istorija“. 1985 m. SSKP CK generaliniu sekretoriumi tapus M. Garbačiovui bei iškėlus garsiuosius pertvarkos ir, svarbiausia, viešumo šūkius, SSRS Glavlitui ir jo padaliniams sąjunginėse respublikose iškilo reali grėmė netekti ideologinės cenzūros vykdymo funkcijų.
SSKP XXVII suvažiavime, įvykusiame 1986 m. vasario 25 d. buvo pabrėžiamas poreikis labiau saugoti žinias, sudarančias valstybės ar karines paslaptis. Tokia kompromisinė laviravimo taktika, kai deklaruojama politinis viešumas ir prasidėjęs liberalizacijos procesas šiek tiek sumenkino Glavlito tarnybines prerogatyvas. Be kita ko, silpo ir pati ortodoksinės ideologijos dvasia. 1986 m. buvo priimtas SSKP CK nutarimas „Dėl leidyklų ir redkolegijų veiklos“, kurio atsakomybė už publikacijų idėjinį- politinį turinį ir kryptingumą perkelta nuo Glavlito pačioms leidykloms ir masinės informacijos priemonių redkolegijoms. Glavlitas buvo įpareigotas sutelkti dėmesį tik į klausimus, susijusius su valstybės ir karinių paslapčių apsauga publikacijose. Vykdant šį įsipareigojimą, 1987 m. buvo patvirtintas naujas „sąrašas“, tačiau galima sakyti, jog jis buvo „apvalytas“ nuo ideologijos ir politikos. Veikiau jis buvo orientuotas tik į ypatingai svarbių valstybės paslapčių kategoriją. Taigi Glavlitas neteko iki tol jam buvusio įprasto darbo – literatūros ir meno sričių cenzūravimo. Jokių savarankiškų sprendimų, ką „pataisyti“ ar „išbraukti“ jis jau nebegalėjo priimti.
M. Garbačiovo incijuotos pertvarkos netrukus pasiekė ir Lietuvą. Jau 1985 m. LSSR Glavlitas padarė beveik penkis kartus mažiau politinių- ideologinių pastabų negu ankstesniais metais. 1987 m. kiek atsileidus „Vieningųjų spausdinimo taisyklių“ varžtams ir sutrumpėjus „sąrašui“, LSSR Glavlitas praktiškai liovėsi kontroliuoti viešosios informacijos ideologinį turinį. 1987 m. rugsėjo 1 d. bendru LSSR Glavlito, Kultūros ministerijos ir Spaudos komiteto nutarimu buvo sudaryta komisija bibliotekų specialiuosiuose fonduose esančiai literatūrai peržiūrėti. Atlikus patikrą 1988 m. buvo numatyta išplatinti 80-90 proc. specialiųjų fondo leidinių
Vis dėlto pertvarka, išplatinusi Glavlito egzistavimą ir atleidusi cenzūros varžtus, iš karto nepanaikino režimo siekio kontroliuoti visuomenės skaitymo turinį. Pavydžiui, LSSR Glavlitas net 1989 m. pavasarį sulaikydavo į Lietuvą siunčiamų išeivijos periodinių leidinių- „Aidų“, „Akiračių“ ir kt. – numerius ir net žymėjo juos specialiojo fondinio saugojimo spaudais. Tik 1989 m. liepos 10 d. LKP CK sekretoriato nutarimu buvo panaikinti apribojimai visiems išeivijos leidiniams ir išplėstas sąrašas organizacijų, kurios be jokių kliūčių galėjo gauti užsienio literatūrą.
Tolimesni įvykiai Lietuvoje 1990 m. visiškai pakirto LSSR Glavlito funkcijas, nors ši institucija formaliai veikė iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. Griūvant visai sovietinės cenzūros sistemai, SSRS ryšių ministras 1988 m. gruožio 19 d. pasirašė įsakymą, kuriuo buvo skelbiama, kad nuo 1988 m. lapkričio 30 d. nutrauktas užsienio radijo stočių, transliuojančių laidas į SSRS, slopinimas. Lietuvoje tokio turinio įsakymą ryšių ministras pasirašė 1989 m. sausio 23 d. 1989 birželio 16 d. Lietuvos, Latvijos, Estijos nacionalinių bibliotekų atstovai priėmė bendrą pareiškimą , sperkiantį specialiojo saugojimo ir Glavlito institucijų esmę kaip nesuderinamą su civilizuotu gyvenimu.
Išvados
Apibendrinant galima teigti , kad sovietinės ideologinės cenzūros aktyvumas tiesiogiai priklausė nuo paties rėžimo dvasios. Chruščiovinio laikotarpio pabaigoje dar buvo jaučiami išblėsę „atšilimo“ atgarsiai, turėjo įtakos ir N. Chruščiovo incijuotos antikultūrinės kompanijos. Brėžnevinės santvarkos laikotarpiu įsivyravo „institucinis-komandinis“ viešojo gyvenimo administravimas, nuolatinis spaudimas , neįžvelgta jokių kitimo tendencijų. J. Andropavo vadovavimo laikotarpiu stiprinta drausmė, sustiprėjo cenzūra, o didžiosios permainos vyko tik garbačiovinės pertvarkos metu. Analizuojant sovietinės cenzūros raidą ir jos specifiką Lietuvoje, būtina atsižvelgti į SSRS vykusius procesus, nes ideologinė cenzūra- jos nurodymu vykdyta komanda.
Šaltinių ir literatūros sąrašas
Šaltiniai:
D. Blažytė, „Kultūrinė autonomija Lietuvoje: realybė ar regimybė“, metai, 2002, nr. 8-9
S. Plaušinytė, „Hipių sąjūdis Lietuvoje“, kultūros barai, 2003, Nr, 5
V. Rimša, „Biblioteka ir demokratija:cenzūros prievartos kūrėjams padariniai“, Šiandien aktualu, 2003, Nr. 1,
K. Sinkevičius „Šešiabriaunio spaudo imperija“, Tarp knygų, 2000
T. Venclova, Vilties formos: Publicistika, esė, 1992
A. Skorupskas „Sovietinės ideologinės cenzūros raida Lietuvoje“, Genocidas ir rezistencija, 2005, 1 (17)
A. Streikus „Ideologinė cenzūra Lietuvoje“ , Genocidas ir rezistencija, 2004. Nr. (1) 15
Genocidas ir rezistencija, 2005, 1 (17)
„Lietuvos roko pionieriai 1965-1980“: elektroninė enciklopedija, 2000
Literatūra:
„R. Kalantos auka. 1972 metų Kauno pavasaris“, sud. E. Aleksandravičius ir S. Žukas, 2002
J. Čekys, Knygos kūrėjų talkoje, 1995.
J. Dagilis „Knygos ir jos autoriaus likimai“, Viltis, 1992
V. Kubilius, „XX amžiaus literatūra: lietuvių literatūros istorija“, 1996
R. Misiūnas, R Taagepera, „Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940-1980“, 1992
„Rašytojas ir cenzūra“, sud. A Sabonis ir S. Sabonis, 1992
V. Tininis, „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai“, 1994
„Lietuvos bibliotekų fondų istorija XX amžiuje: teminis mokslo darbų rinkinys“, 1994