finansų rinkos

TURINYSĮvadas……………………………………………………………………………….………………..1

1. FINANSŲ RINKOS IR JŲ VAIDMUO EKONOMIKOJE …………………………………………….……………………………………………………………………… 3

2. INVESTICIJOS…………………………………………………………… ……………………..62.1. Investicijų esmė………………………………………………….………………………….62.2. Investicijų šaltiniai ir jų apibūdinimas……………………………………….………………62.3. Investicijų rūšys:2.3.1. investicijos į fizinį kapitalą……………………………………………….………….82.3.2. finansų investicijos……………………………………………………………..……83. FINANSŲ RINKŲ PRODUKTAI, JŲ YPATYBĖS…………………………………………………..103.1. Vertybiniai popieriai, jų formos ir rūšys………………………………………………..… 103.2. Verslo įmonių vertybiniai popieriai:3.2.1. akcinės bendrovės ir jų akcijos……………………………………………………..123.2.2. skolos vertybiniai popieriai………………… …………………………………….143.2.3. mišrieji vertybiniai popieriai………………………………………………………..183.2.4. užsienyje platinami skolos vertybiniai popieriai……………………………………203.3. Valstybės skolos vertybiniai popieriai:3.3.1. iždo vertybiniai popieriai, jų paskirtis ir rūšys………………………………………213.3.2. savivaldybių vertybiniai popieriai…………………………………………………..23 3.4. Išvestiniai vertybiniai popieriai ………………………………………………………………23

4. FINANSŲ RINKOS IR JŲ FUNKCIONAVIMAS………………………………………………………….274.1. Finansų rinkų formavimosi ypatybės……………………………………… ………………….274.2. Finansų rinkų dalyviai…………………………………………………………………………..284.3. Instituciniai vertybinių popierių rinkų dalyviai…………………………………………. ..324.4. Užbiržinė prekyba………………………………………………………………………….364.5. Vertybinių popierių emisijos organizavimas……………………………………………….374.6. Vertybinių popierių rinkos efektyvumas. Tarptautiniai efektyvios rinkos organizavimo principai.……………………………………………….. 404.7. Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimo įstatyminė bazė…………………………….. 454.8. Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimas ir raida…………………………………….. 47

5. LIETUVOS NACIONALINĖS VERTYBINIŲ POPIERIŲ BIŽOS VEIKLA… ……………. 505.1. Lietuvos Nacionalinė vertybinių popierių biržos organizacija…………………………… 505.2. Listingas ir jo reikšmė…………………………………………………………………… 545.3. Makleriai, jų teisės ir pareigos…………………………………………………………… 595.4. Lietuvos Nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sistema 605.5. Kapitalo rinkų indeksai 655.6. Vyriausybės vertybinių popierių apyvartos organizavimas 675.7. Lietuvos Nacionalinės vertybinių popierių biržos veiklos rezultatai ir Lietuvos finansų rinkos plėtros perspektyvos 70

6. LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………….. 73

7. PRIEDAI…………………………………………………………………………………………74

1. FINANSŲ RINKOS IR JŲ VAIDMUO EKONOMIKOJE

Ekonomikai būtinos investicijos. Komercinėms firmoms, atskiriems asmenims, valstybinėms institucijoms dažnai būtina didinti kapitalą. Dėl to, padidėja poreikis piniginėms lėšoms ir atsiranda būtinybė ūkio subjektams išeiti į kapitalo rinkas. Rinkos ekonomikos šalyse ekonominiai subjektai įsigyja tiek materialinių, tiek finansinių išteklių. Todėl kapitalo rinkoje galima išskirti:• fizinio kapitalo rinkas;• finansinio kapitalo rinkas. Fizinio kapitalo rinkose perkami ir parduodami materialiniai ištekliai. Todėl jos dar vadinamos realiųjų aktyvų rinkomis. Šių rinkų operacijoms priklauso prekyba nekilnojamu turtu, įrengimais, automobiliais, kompiuteriais ir kt. Fizinio kapitalo rinkas sudaro:• turimų prekių rinkos;• būsimųjų sandorių rinkos. Šios rinkos skiriasi pagal įsigyto turto pristatymo terminus. Pvz.: jeigu perkamas ar parduodamas turtas pristatomas nedelsiant, tai jis priklauso turimų (realių) prekių rinkai (spot market). šioje rinkoje prekyba vyksta iš karto pateikiant prekes ir iš karto už jas sumokant (po sandorio sudarymo). Jeigu perkamas ar parduodamas pristatomas vėliau (po 30-60-90 dienų, po kelių mėnesių ar vienerių metų), tai jis (turtas) priklauso būsimųjų (ateities) sandorių rinkoms (forwarded markets). Šios rinkos atsirado tam, kad galima būtų pirkti – parduoti prekes nustatytomis kainomis ateityje pagal išankstinių sandorių sutartis. Pvz.: grūdų augintojas gali sudaryti ateities sandorį parduoti būsimų metų derlių dabartinėmis kainomis. Būsimieji sandoriai pasiteisina, kada prekiaujamų prekių kainos ateityje gali labai svyruoti. Todėl būsimieji sandoriai tuo atveju sumažina ūkio subjektų veiklos netikrumą ir riziką dėl būsimųjų kainų svyravimo. Finansinio kapitalo rinkose prekiaujama finansiniu kapitalu. Šiose rinkose finansinis kapitalas pasiskirsto tarp rinkos dalyvių. Finansinio kapitalo (arba finansų) rinka plačiąja prasme apibūdinama kaip teisinių, institucinių ir organizacinių – techninių priemonių, kuriomis suderinama laisvo kapitalo pasiūla ir paklausa, visuma. Finansų rinkose sukoncentruojamos piniginės santaupos bei laikinai laisvos lėšos ir investuojamos ten, kur jos gali duoti didžiausios naudos. Dažnai pinigai vadinami šiuolaikinės ekonomikos krauju, o finansų rinkos – arterijomis, kuriomis šis kraujas pulsuoja ir pasiskirsto bendrojo vidaus produkto kūrimo procese. Juo labiau išsivysčiusi šalis, tuo geriau išvystytos jos finansinės rinkos ir tuo svaresnį vaidmenį vaidina finansinės investicijos. Ekonomiškai atsilikusiose šalyse didžiąją investicijų dalį sudaro realios investicijos. Finansinio kapitalo investavimo institucijų vystymas labai stipriai veikia ir realių investicijų augimą (abi šios investicijų formos papildo vieną kitą, bet nekonkuruoja tarpusavyje). Finansų rinka susideda iš:• trumpalaikių lėšų rinkos, vadinamos pinigų rinka;• ilgalaikių lėšų rinkos, vadinamos vertybinių popierių (VP) rinka. Pinigų rinkos – trumpalaikių investicijų rinkos (iki 12 mėn.).

Pinigams, kaip trumpalaikėms investicijoms būdinga:• pelningumas;• likvidumas;• greitas jų grąžinimas. Prie trumpalaikių pinigų investicijų priklauso indėliai (depozitai) vienai nakčiai – tarpbankiniai kreditai, valstybės iždo vekseliai, indėliai pagal įgaliojimus. Šiose trumpalaikėse paskolų ir skolinimosi operacijose pinigai yra perkami ir parduodami rinkos kaina. Pinigų kainą (kaip ir visų kitų prekių) nulemia pasiūla ir paklausa. Ilgalaikių finansinių investicijų rinkos apima prekybą ilgalaikiais vertybiniais popieriais: obligacijomis, paprastomis ir privilegijuotomis akcijomis ar kitais ilgalaikių skolų konvertuojamais VP. Didelį jų kiekį galima pirkti – parduoti, bet kuriuo metu VP rinkoje. Išvada: vertybinių popierių rinka yra finansų rinkos sudėtinė dalis, kurioje pirkėjas ir pardavėjas vykdo prekybinius sandorius, kurioje stabilizuojasi VP kainos ir susibalansuoja pasiūla su paklausa. VP rinkos šiuolaikinėje finansų rinkoje pritraukia vis daugiau visuomenės santaupų – vieną iš svarbiausių investavimo šaltinių. Todėl šiandien VP rinkos, yra viena iš svarbiausių finansų rinkos dalių. Verslo įmonės vis dažniau domisi kaip pritraukti kapitalą VP rinkose ir išsprūsti iš pernelyg didelės, juos kredituojančių, bankų globos. Šiandien tradiciniai indėliai bankuose vis mažiau tenkina taupytojus. Todėl ši priežastis privertė bankus sukurti ir tobulinti indėlių rūšis, kurios jau turi VP savybių. Pvz.: perleidžiamieji indėlių sertifikatai, atpirkimo sandoriai. Be to, komerciniai bankai steigia savo klientams investicijų fondus, kurių veikimo principai puikiai prisitaikė prie šiuolaikinės VP rinkos. Išvada: VP rinkos užtikrina laisvą ir greitą kapitalo persiliejimą į efektyviausias sritis, suteikia papildomą galimybę ūkio subjektams pritraukti kapitalą. VP rinką galima klasifikuoti pagal įvairius požymius ir rinkų tipus. Pvz.: pagal emitentus, pagal ekonominę VP prigimtį, pagal VP pirkimo ir pardavimo sandorių tvarką (nuoseklumą), pagal pajamų išmokėjimo būdus, pagal VP cirkuliacijos teritoriją ir kt.

RINKA – MAINŲ SFERA, KURIOJE VYKSTA PREKIŲ PIRKIMO IR PARDAVIMO PROCESAS.

IŠVADA: rinkai susidaryti reikalingos prekės, kurios gali būti perkamos ir parduodamos

2. INVESTICIJOS

1. Investicijų esmė.2. Investicijų šaltiniai ir jų apibūdinimas.3. Investicijų rūšys:3. 1. investicijos į fizinį kapitalą;3. 2. finansų investicijos.

2. 1 INVESTICIJŲ ESMĖ

Ekonominis augimas šalyje įmanomas tik nuolat didinat investicijas. Plačiąja žodžio prasme “investuoti” reiškia atsisakyti pinigų šiandien, kad gauti jų daugiau ateityje. Investicija (investment) – tai finansinio kapitalo vienos formos pavertimas kita, tiek kapitalo savininko įmonėje, tiek svetur, siekiant gauti papildomas pajamas (kapitalo įdėjimai, siekiant sukurti naują realų kapitalą). Investavimas – reiškia laikinai laisvų lėšų įdėjimą į turtą ar ekonominę veiklą, siekiant išsaugoti jų vertę arba gauti prieaugį. Išvada: investuojant pinigus, vartojimas atidedamas, siekiant tikslų:• apsaugoti įdedamas lėšas nuo nuvertėjimo;• gauti papildomą investuotų lėšų prieaugį. Kiekvienas pinigų investavimas susijęs su atitinkamu terminu, todėl atsiranda nežinomybė ir rizika negauti laukiamo pelno arba net patirti nuostolį. Saugios investicijos tos, kurioms išsaugoma investuojamo kapitalo vertė ir jų duodamas pelnas lengvai prognozuojamas. Rizikingos investicijos padidina nuostolio tikimybę, bet tuo pačiu didėja tikimybė gauti didesnes pajamas, nors jos gali būti labai nepastovios ir nereguliarios.

2. 2. INVESTICIJŲ ŠALTINIAI IR JŲ APIBŪDINIMAS

Investicijų augimas susijęs su visuomenės santaupomis ir siekimu ne tik išsaugoti sukauptų lėšų vertę, bet ir jas padidinti. Taigi, visuomenės santaupos yra svarbiausias investicijų šaltinis. Bendrąsias visuomenės santaupas sudaro:• šeimos santaupos – tai šeimos disponuojamų pajamų dalis, kuri lieka, sumokėjus valstybei mokesčius ir atsiskaičius už prekes ir paslaugas. Šeimos ūkis yra smulkiausia visuomenės ir jos ekonomikos sudėtinė dalis. Svarbiausi šeimų taupymo motyvai: ligos, nedarbo atveju, senatvei, gyvenamajam būstui įsigyti, automobiliui ar kt. kilnojamam ar nekilnojamam turtui pirkti.• verslo įmonių pelno dalis, investuojama į verslą. Toks įmonėse sukauptas pelnas vadinamas reinvestuojamu pelnu (returned earnings). Ši pelno dalis, kurią verslo įmonė nusprendžia investuoti dar kartą į savo veiklą, paprastai sumažina dividendams išmokėti skirtą dalį. Reinvestuojamo pelno panaudojimas susijęs su žymiai mažesne rizika ištikus nesėkmei (palyginus su naujų VP emisija). Statistiniai duomenys rodo, kad verslo įmonių finansavimo šaltiniai didinami: 80 – reinvestuojamu pelnu, 15 – naujų akcijų emisija, 5 – išleidžiant obligacijas.• verslo įmonių kaupiamos lėšos nusidėvintiems gamybos fondams (įrengimams, statiniams ir kt.) atnaujinti, vadinamos – amortizaciniais atskaitymais. Šios lėšos skiriamos tiek veikiančių gamybos fondų atnaujinimui, tiek naujų sukūrimui.• valstybės sukauptos lėšos. Jos susideda iš: valstybės surenkamų pajamų ir išlaidų skirtumo (nors dažniausiai jos būna neigiamos, nes biudžetas dažnai subalansuojamas su deficitu); skirtumo, kaip užsienio lėšų investuojamų į šalies ūkį ir šalies lėšų, investuojamų užsienyje. Pereinant į rinkos ekonomiką ypač padidėja užsienio investicijų vaidmuo. Ypatingą vaidmenį šiame procese vaidina valstybė. Užsienio investicija – užsienio investuotojo piniginis, materialinis indėlis į tam tikras Lietuvos veiklos sritis. Tai tarsi vienos šalies santaupų perliejimas kitos šalies ekonomikai vystyti (lėšų poreikis investicijoms didesnis negu sukaupti savi šaltiniai). Investicijos į Lietuvą patenka:• per užsienio investuotojus, kuriant naujas bendras su užsienio kapitalu ar užsienio kapitalo įmones;• per kreditą;• per teikiamą paramą iš tarptautinių rėmimo fondų ar kitų finansinių institucijų. Valstybei tenka svarbus vaidmuo, pritraukiant ir paskirstant užsienio investicijas. Užsienio investicijų apimtį Lietuvoje lemia:• politinės padėties stabilumas, demokratijos brandumas;• teisiniai santykiai ir veikiantys įstatymai;• viešoji tvarka ir socialinė aplinka;• ekonomikos reformų produktyvumas (numatomo lygio privatizacija, pinigų, mokesčių, kainų sistema);• investicijas aptarnaujančių struktūrų rinka: bankų, draudimo ar kt. finansų tarpininkų veikla;• verslininkų nuovokumas, žinios, patirtis, patikima partnerystė, finansinė padėtis.

LAISVO KAPITALO SUFORMAVIMO SUBJEKTAI (TAUPYTOJAI):• gyventojai (namų ūkiai)• verslo įmonės• valstybė• užsienio subjektai (privatus asmenys, kompanijos, valstybė)

SUKAUPTO KAPITALO VARTOTOJAI:• verslo įmonės• valstybė• gyventojai• užsienio subjektai

Santaupas investicijomis paversti galima tiesiogiai investuojant, tačiau dažniausiai kapitalo suformavimo subjektams (taupytojams) ir kapitalo vartotojams tarpininkauja profesionalūs tarpininkai – finansų įmonės: bankai, draudimo įmonės, investiciniai fondai, pensijų fondai, investicinės bendrovės. Finansų tarpininkai – neatskiriama šiuolaikinės finansų rinkos dalis, kurioje aktyviausias segmentas – VP rinka. Išvada: Ekonomikos vystymosi ir pažangos variklis – investicijos, o jų šaltinis – santaupos. Finansų tarpininkai padeda santaupoms virsti investicijomis.

2. 3. INVESTICIJŲ RŪŠYS

Pagrindinės investavimo kryptys:• investavimas į fizinį turtą;• finansų investicijos.

2. 3. 1. FIZINIS TURTAS

Fizinis turtas gali būti: nekilnojamas (žemė, patalpos, miškai) kilnojamas (ilgo vartojimo, prabangos prekės, įrengimai, prietaisai, transporto priemonės ir kt.)

Fizinis turtas gali būti: aktyviai naudojamas ekonominėje veikloje. Pvz.: verslo įmonės ilgalaikis pagrindinis turtas – patalpos, statiniai, mašinos, įrengimai, reikalingi verslui organizuoti. Šiuo atveju per investicijas pinigai pakeičiami realiuoju kapitalu. Pinigai panaudojami sudėtingam ir nesudėtingam kapitalui. Pvz.: be adatos ar siūlo negalima pasiūti drabužio, o be automobilių gamyklos negalima pagaminti automobilio. Pinigai išleisti kapitalui netenkina tiesioginių žmonių poreikių. Jais tik per kapitalą atsiras galimybė padidinti prekių ir paslaugų gamybą, kuri ateityje padidins vartojimo galimybes. Pinigų poreikis kapitalui suprantamas kaip finansavimas, ar vienkartinis investavimas:• steigiant naują įmonę,• rekonstruojant, modernizuojant, ar plečiant veikiančią įmonę,• naudojamas aktyvioje ekonominėje veikloje, tačiau pakankamai gerai išsaugantis vertę. Pvz.: gyvenamasis būstas, meno kūriniai, antikvarinės vertybės, brangiųjų metalų ir kt. vartojimo prekių atsargų kaupimas, “tvirtos” valiutos pirkimas. Investicijų į fizinį turtą trūkumas: šį turtą, ypač nekilnojamą, sunku greitai ir pelningai parduoti, nes jis priskiriamas prie labiausiai nelikvidaus turto formų. Pvz.: parduodant gyvenamą namą, reikia rasti pirkėją, kuriam reikia kaip tik tokio namo, reikiamoje vietoje ir dar kad jį tenkintu nustatyta kaina.

Turto likvidumas – tai turto savybė greitai ir su minimaliomis tarpininkavimo sąnaudomis, bei minimaliu vertės praradimu pavirsti pinigais. Patys pinigai yra likvidžiausia turto forma, kurią rinkoje galima lengvai išmainyti į bet kurią kitą prekę ar paslaugą. Finansų turto formos bendraisiais atvejais yra standartizuotos ir žymiai likvidesnės už fizinį turtą.

2. 3. 2. FINANSŲ INVESTICIJOS

Finansų investicijoms priklauso:• grynieji pinigai (banknotai, monetos);• negrynieji pinigai – tai pinigai atsiskaitomosiose arba einamosiose sąskaitose banke (sąskaitiniai pinigai). Šių sąskaitų savininkai pinigus gali įdėti ar išimti atsiradus poreikiui. Atsiskaitymai ir mokėjimai daromi, išrašant lėšas iš mokėtojo sąskaitos atsiskaitomųjų ar mokėjimo dokumentų pagalba ir įrašant į lėšų gavėjo sąskaitą.• pusiau pinigai (nearmoney) – tai įvairūs indėliai (depozitai) bankuose ar kitose kredito institucijose. Svarbiausios indėlių rūšys: – neterminuoti (iki pareikalavimo) indėliai, – terminuoti indėliai, – taupomieji indėliai, – mišriosios sąskaitos banke ir kt. Neterminuoti indėliai (“iki pareikalavimo”) suteikia teisę indėlininkui bet kuriuo metu pervesti lėšas arba pareikalauti viso indėlio ar jo dalies išmokėjimo iš anksto neįspėjus banko. Šiuos indėlius priima visų tipų bankai. Šie indėliai yra likvidžios lėšos. Juos galima panaudoti įvairiems mokėjimams atlikti. Šie indėliai gali būti įmokėti į einamąsias sąskaitas. Už neterminuotus indėlius bankai moka nedideles palūkanas. Terminuoti indėliai skirti terminuotam taupymui, todėl jie turi nustatytą standartizuotą terminą (pvz.: 1 mėn., 3 mėn., 6 mėn., 9 mėn., 12 mėn., 18 mėn., 2, 3, 5 metai). Šių indėlių negalima atsiimti terminui nepasibaigus, jų negalima atsiimti dalimis ar papildyti naujomis lėšomis. Už šiuos indėlius mokamos didesnės palūkanos. Jų dydis priklauso nuo indėlio sumos ir termino. Terminuotų indėlių sąlygos numatomos sutartyje, kurią pasirašo bankas ir indėlininkas. Jeigu sutartis nutraukiama pirma laiko, indėlininkas praranda dalį arba visas palūkanas. Taupomieji indėliai – nenumatytam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią indėlininkui mokamos palūkanos. Šie indėliai įforminami taupomosiose knygelėse. Juos priima bankai ir kt. taupymo institucijos (pvz.: taupomosios kasos). Šiuos indėlis galima papildyti naujomis lėšomis arba pareikalauti išmokėti visą arba jo dalį Šiuos tradicinius indėlius priima ir Lietuvos bankai. Mišriosios sąskaitos bankuose arba pinigų fonduose turi taupomojo indėlio ir atsiskaitomosios sąskaitos savybių. Už šias lėšas mišriosiose sąskaitose skaičiuojamos palūkanos, be to, sąskaitoje esančias lėšas klientas gali panaudoti atsiskaitymams ir mokėjimams įvykdyti negrynaisiais pinigais. Tačiau galimybės atsiskaityti šiomis lėšomis yra ribojamos: gali būti nustatoma maksimali leidžiama pasiimti pinigų suma; gali būti nustatytas maksimalus pavedimų skaičius per mėnesį. Išvada: Mišriosios sąskaitos užima tarpinę vietą tarp pinigų ir pusiau pinigų. Jos labiausiai paplitusios šalyse turinčiose išvystytas moderniausias finansų rinkas. (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje):• užsienio valiuta (investicijos gali egzistuoti grynųjų pinigų, negrynųjų pinigų, bei pusiau pinigų forma);• vertybiniai popieriai (VP) – specialiu būdu įforminti nuosavybės ar skolos dokumentai, naudojami vykdant finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuose. VP – tai serijomis leidžiamos finansavimo priemonės patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas. VP vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje svarbus. Jie suteikia galimybę ekonominiams subjektams laisvus pinigus investuoti į ūkinės veiklos sritis, kurios jų nuomone patikimiausios arba rizikingiausios. Vadinasi, VP įsigijimas reiškia laisvų pinigų įdėjimą į rinką. VP padeda verslo įmonėms, valstybei apsirūpinti papildomais piniginiais aktyvais, kurie reikalingi verslui vystyti (plėsti), biudžeto deficitui padengti ir kt. VP – jų savininkams yra finansinis turtas. VP – juos išleidusiai institucijai reiškia finansinį įsipareigojimą. Išvada: kapitalo vartotojams (įmonei, valstybei, savivaldybėms) VP yra kapitalo pritraukimo ir sukoncentravimo priemonė, o kapitalo taupytojams (VP savininkams) VP leidžia išsklaidyti – diversifikuoti finansinį turtą (investicijas). Daugelis VP yra nedidelio nominalo, todėl prieinami įvairiems investuotojams. Investuojant nedidelėmis sumomis į keliolika skirtingų VP, investuotojas sumažina bendrą investicijų riziką ir gali ją valdyti. Be to, gali pasitraukti iš šio proceso, parduodamas turimus VP antrinėje rinkoje.

3. FINANSŲ RINKŲ PRODUKTAI, JŲ YPATYBĖS

1. Vertybiniai popieriai, jų formos ir rūšys.2. Verslo įmonės vertybiniai popieriai:2. 1. akcinės bendrovės ir jų akcijos – nuosavybės VP.2. 2. skolos vertybiniai popieriai.2. 3. mišrieji vertybiniai popieriai2. 4. užsienyje platinami skolos vertybiniai popieriai.3. Valstybės skolos vertybiniai popieriai3. 1. iždo vertybiniai popieriai, jų paskirtis ir rūšys.3. 2. savivaldybės vertybiniai popieriai.4. Išvestiniai vertybiniai popieriai.

3. 1. VERTYBINIAI POPIERIAI, JŲ FORMOS IR RŪŠYS

Kas yra vertybiniai popieriai (VP)? Šiuolaikinius VP apibendrinti pakankamai sunku. Per egzistavimo šimtmečius VP įvairovė labai išaugo.Jie tapo sparčiausiai besivystanti, dominuojanti ir tampanti vis sudėtingesnių šiuolaikinių finansų rinkos dalimi. Pirmąsias akcijas išleido ir išplatino Olandijos Rytų Indijos bendrovė 1602 m., o 1622 m. savo akcijas išleido konkuruojanti Vakarų Indijos bendrovė, kuri pradėjo jas platinti ne tik Olandijoje, bet ir kitose valstybėse. Atsiranda valstybės ir verslo VP. Vis didėja kova dėl laisvo kapitalo: tarp verslo įmonių, tarp valstybės ir verslo įmonių, tarp atskirų valstybių. Ši komercinė kova ir skatina atsirasti įvairioms VP rūšims. VP galima apibūdinti įvairiais aspektais. Finansų valdymo aspektu: • VP emitentui (jį išleidusiai institucijai) reiškia finansinį įsipareigojimą.• VP investuotojui (savininkui) reiškia jo investuotą finansinį turtą.

Vertybiniai popieriai (VP) – tai serijomis leidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises, kylančias iš kreditinių santykių, ir suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas (LR VP viešosios apyvartos įstatymas). Vertybiniai popieriai (VP) – finansiniai instrumentai, patvirtinantys teisę ar pareigą pirkti (parduoti) nurodytas finansavimo priemones. Vertybiniai popieriai (VP) – nuosavybę liudijanti vertinė kapitalo pusė, kuri funkcionuoja lygiaverčiai su fizine kapitalo puse kaip savarankiškas pirkimo – pardavimo objektas. Vertybiniai popieriai – palengvina kapitalo koncentraciją (kapitalo vartotojams), leidžia išskaidyti (diversifikuoti) investicijas (kapitalo tiekėjams). Svarbiausi bruožai būdingi visiems VP:• VP savininkas (investuotojas) turi didesnę ar mažesnę galimybę gauti vienkartines ar periodiškas pajamas;• VP turi gerai teisiškai sureguliuotą pirminę ir antrinę rinkas, todėl jie pranašesni už kitus finansų investicijų objektus. (kitos investicijos tik sąlyginai). Vertybiniams popieriams būdingos šios savybės:• saugumas, t.y. nuosavybės teisės apsauga,• galimybė greitai įvykdyti piniginius įsipareigojimus,• minimalios saugojimo ir tvarkymo išlaidos investuotojams, emitentams bei tarpininkams,• VP rinkos vientisumas, standartizacija, efektyvi priežiūra. Vertybiniai popieriai susiję su rizika, t.y. pajamų ar nuostolių dydžio neapibrėžtumu. VP turi šias rizikos savybes:• infliacijos rizika, kuri atsiranda dėl infliacijos tempo neapibrėžtumo. Infliacija daro įtaką kiekvienam investuotojui. Tad ją būtina skaičiuoti, priimant investicinį sprendimą. Lietuvoje infliacijos tempai palaipsniui mažėja. Be to, jie sunkiai prognozuojami. Dažnai ekspertų prognozės nesutampa su faktiškais infliacijos tempais. Jie priklauso nuo vyriausybės fiskalinės politikos bei monetarinės sistemos pagrindų. Dažnai infliacijos rizikos veiksnys yra ypač jautrus ekonominės politikos atžvilgiu, ten, kur nėra stabilumo nei mokesčių nei monetarinėje srityje ir dėl to sunkiai prognozuojama.• likvidumo rizika – pasireiškianti per kainos nuolaidą lyginant su normalia rinkos kaina, siekiant kuo greičiau parduoti VP. Pvz.: Obligacija garantuoja jos vertės išpirkimą suėjus terminui. Tačiau, jeigu investuotojui staigiai reikalingi pinigai šiandien, jam būtina parduoti obligaciją. Svarbiausia – už kokią kainą pavyktų obligaciją parduoti. Išvada: Šiuo atveju investuotojas susiduria su likvidumo rizika per kainos nuolaidą, lyginant su normalia rinkos kaina, siekiant kuo greičiau parduoti obligaciją.• sisteminė rizika – atsirandanti dėl makroekonomikos veiksnių prognozės neapibrėžtumo, t.y. dėl bendros ekonominės situacijos (verslo ciklo, rinkos palūkanų normų kitimo, valiutos kurso kitimo, infliacijos tempų, įstatymų mokesčių srityje pakeitimu ir t.t.).• nesisteminė rizika – susijusi su konkretaus emitento veiklos neapibrėžtumu (rizika investuojant į konkretų VP). Šiai VP rizikai turi įtakos konkretaus emitento sėkmė arba nesėkmė organizuojant veiklą, didinant investicijas, jo gamybos efektyvumas ir t.t. Ši rizikos forma susijusi tik su emitento būkle. Manoma, kad 60-70 VP bendros rizikos tenka nesisteminei rizikai. Šią riziką galima sumažinti iki minimumo diversifikuojant VP portfelį, t.y. įsigyjant ne vieno, o kuo didesnio skaičiaus emitentų VP. Vertybinių popierių emitentai ir investuotojai turi skirtingus tikslus, kuriuos reikia suderinti. VP investuotojai (pirkėjai) siekia:• gauti kuo didesnį pelningumą;• turėti kuo mažesnę riziką;• gauti kuo didesnį likvidumą (t.y. iš anksto numatytą kainą ir be didelių nuostolių parduoti VP). VP emitentai (leidėjai) siekia:• garantuoti akcininkams pakankamai dideles pajamas;• išvengti didelio rizikos laipsnio• garantuoti būtinas piniginių lėšų atsargas. Emitentai visada sprendžia problemą: ką išleisti akcijas ar obligacijas ? Investuotojo (pirkėjo) požiūriu bendrovė mažiau rizikuos jeigu išleis akcijas. Tačiau papildomų akcijų leidimas padidins akcininkų skaičių, dėl to, senieji akcininkai turės dalintis dividendais su naujaisiais akcininkais. Investuotojo (pirkėjo) požiūriu bendrovė visada daugiau rizikuos, jeigu išleis obligacijas, nes už jas privalės mokėti palūkanas, nepriklausomai nuo to ar gaus pelno, ar ne. Be to, jas privalės išpirkti pasibaigus jų galiojimo terminui. O akcininkai gaus pajamas tik tada kai bus atsiskaityta su obligacijų savininkais. Išvada: išleidus obligacijas įmonė turės tokį finansinį svertą, kuris jai sukels daug neaiškumų su jos akcininkais (dėl gaunamų pajamų, dėl rizikos ir t.t.). Egzistuoja VP įvairovė. Vertybinius popierius pagal įvairius požymius galima skirstyti į rūšis: 1. Pagal išpirkimo terminą:• trumpalaikiai VP (išpirkimo terminas iki 1 m.),• vidutinio termino VP (išpirkimo terminas 1-5 m.),• ilgalaikiai VP (išpirkimo terminas virš 5 m.),• neterminuoti VP (be išpirkimo termino). 2. Pagal ekonominę prigimtį:• nuosavybės VP (akcijos),• skolos (kredito) VP (konvertuojamos obligacijos, konvertuojamos privilegijuotos akcijos, perleidžiamieji indėlių sertifikatai),• išvestiniai VP (VP teisės, ateities sandoriai, apsikeitimo sandoriai, opcionai). 3. Pagal pajamų išmokėjimo būdus:• fiksuotų pajamų VP (obligacijos, privilegijuotos akcijos),• kintamų pajamų VP (paprastosios akcijos). 4. Pagal emitentus:• verslo įmonių VP,• valstybės VP,• Užsienio valstybių VP. 5. Pagal išleidimo formą VP gali būti:• materialūs (popieriniai sertifikatai, lakštai),• nematerialūs (įrašai buhalterinės apskaitos sąskaitose ir registruose).

3. 2. VERSLO ĮMONIŲ VERTYBINIAI POPIERIAI

3. 2. 1. AKCINĖS BENDROVĖS IR JŲ AKCIJOS

Akcija – tai serijomis leidžiamas VP, liudijantis apie dalyvavimą nuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta į akcijas. Akcijos yra investicijų (nuosavybės) VP, pažymintys jų savininkų (akcininkų) dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines ir neturtines teises (išvardintas LR Akcinių bendrovių įstatymo 15 ir 16 str.) t.y.:• teisė gauti bendrovės pelno dalį – dividendą (jeigu daugumos akcijų savininkai nenusprendžia visą grynąjį pelną arba jo dalį reinvestuoti į bendrovės veiklą);• teisė gauti likviduojamos bendrovės turto dalį,likusią sumokėjus mokesčius ir atsiskaičius su darbuotojais ir kreditoriais;

• nemokamai gauti akcijų, jei įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų;• teisė dalyvauti akcinės bendrovės valdyme, balsuojant akcininkų susirinkimuose proporcingai turimų akcijų lyginamajam svoriui visame bendrovės akciniame kapitale. Norint valdyti akcinę bendrovę, teoriškai reikia turėti kontrolinį akcijų paketą (51 akcijų balsų) Akcijos yra susijusios su svarbiausia ūkinės veiklos organizavimo forma – akcine bendrove (JAV korporacija). Pagal galimybes pritraukti kapitalą ir veiklos viešumą akcinės bendrovės skirstomos į: uždarąsias (UAB) ir viešąsias (AB). UAB – įmonė, kuri veikia kaip ribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo ir nuosavą kapitalą pritraukia platindama akcijas uždaruoju būdu. Lietuvoje įstatymas numato minimalų UAB įstatinį kapitalą , t.y. nemažiau kaip 10000 Lt ir negali būti daugiau kaip 100 akcininkų. Įstatinis kapitalas (akcinis kapitalas) – nuosavas bendrovės kapitalas, kuris turi būti sukauptas oficialiai įregistruojant jos įstatus. UAB gali steigti vienas arba keli fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie privalo būti ir bendrovės akcininkai. UAB akcijomis negalima prekiauti viešojoje antrinėje rinkoje (VP biržoje). Šios akcijų emisijos neregistruojamos oficialiojoje institucijoje, kuri kontroliuoja šalies VP rinką ir gina investuotojų interesus. Dauguma investuotojų pirmenybę teikia viešosioms akcinėms bendrovėms. Lietuvos Akcinių bendrovių įstatyme jos vadinamos tiesiog akcinėmis bendrovėmis (AB). Jos įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100000 Lt, o akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai. (Europos Sąjungoje minimalus akcinis kapitalas – 25 000 EURŲ). AB kapitalas sukaupiamas arba didinamas išleidžiant naujas akcijas. Akcijų pasirašymas – sutartis tarp bendrovės ir fizinio ar juridinio asmens, kuria viena šalis įsipareigoja pateikti tam tikrą skaičių naujų akcijų, o kita šalis – apmokėti visą pasirašytą akcijų emisijos kainą. Akcijos turi būti apmokėtos per akcijų pasirašymo sutartyje nustatytą laiką (nurodomi konkretūs terminai), kuris negali būti ilgesnis kaip 1-neri metai (nuo sutarties pasirašymo dienos). Akcijas leidžiama apmokėti dalimis, tačiau pradinis įnašas turi būti ne mažiau kaip 25 akcijų emisijos kainos. Mokėjimai pervedami į kaupiamąją sąskaitą, kurios lėšas AB gali naudoti tik po jos įregistravimo. Išvada: išleidžiant akcijas, suformuojamas AB veiklai reikalingas kapitalas. Asmuo, pirkdamas akcijas, neskolina lėšų AB, o tampa jos dalininku ir nebegali jų atsiimti kada panorėjęs (jos virsta gamybos įrengimais, darbo įrankiais, transportu ir kt.). Todėl akcijos neturi termino, jų “gyvenimo pabaiga” yra įmonės likvidavimas. Tačiau akcijas galima parduoti trečiam asmeniui ir tai dalinai sumažina investicijų į akcijas riziką. AB bankrutavus, akcininkas rizikuoja prarasti tik įsigytas tos įmonės akcijas. Lietuvos VP rinkoje cirkuliuojančios akcijos pagal emitentus skirstomos į:• AB akcijas,• investicinių bendrovių (IB) akcijas,• komercinių bankų akcijas,• draudimo įmonių akcijas. Akcijos į rūšis skirstomos pagal du požymius:• disponavimo būdą,• savininkams suteikiamas teises. Pagal disponavimo būdą akcijos gali būti:• vardinės (nurodomas savininkas, duomenys įrašomi į AB akcininkų registracijos knygą. UAB akcijos gali būti tik vardinės),• pareikštines arba anoniminės (savininkas yra jos pateikėjas, akcijos laisvai cirkuliuoja ir nereikia AB sutikimo joms įsigyti). Pagal savininkams suteikiamas teises akcijos gali būti:• paprastosios akcijos,• privilegijuotosios akcijos. Paprastosios akcijos sudaro pagrindinę AB akcijų dalį. Šių akcijų savininkams išmokamų dividendų suma kinta priklausomai nuo gauto pelno sumos. Jie naudojasi visomis AB numatytomis teisėmis. Privilegijuotosios akcijos yra saugesnės už paprastąsias, bet jos suteikia mažiau teisių ir esant sėkmingiems AB finansiniams metams, yra mažiau pelningos (palyginus su paprastosiomis akcijomis). Šių akcijų negali būti daugiau kaip 1/3 įstatinio AB kapitalo. Jų suteikiamos turtinės ir neturtinės teisės, bei jų pakeitimo tvarka turi būti nustatyta iš anksto iki jas parduodant ir parašyta AB įstatuose. Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju ar nekaupiamuoju dividendu (tai nustatoma AB įstatuose iš anksto). Su kaupiamuoju dividendu akcijų savininkui garantuojama teisė į nurodyto dydžio dividendą. Jei pelno nepakanka visam dividendui išmokėti, tai neišmokėta suma turi būti perkelta į kitus ūkinius metus. Su nekaupiamuoju dividendu akcijų savininkams neišmokėtas dividendas ar jo dalis negali būti perkelta į kitus ūkinius metus. Privilegijuotojų akcijų savininkai dažniausiai neturi balsavimo teisės. Tačiau jeigu per 2-jus metus iš eilės AB neišmoka akcijų su kaupiamuoju dividendų savininkams visos nustatytos dividendų sumos jie įgyja balsavimo teisę (ji galioja iki tol, kol AB visiškai neatsiskaitys). Taigi, privilegijuotosios akcijos jų savininkams suteikia tam tikrų finansinių pranašumų:• teisę gauti pirmaeilį, garantuotą fiksuoto dydžio dividendą (jo dydis nurodomas išleidžiant akcijas);• pirmenybę atgaunant kapitalą, jei bendrovė likviduojama;• teisę į nustatytą dividendą net ir tuo atveju, jei AB negavo ar mažai gavo pelno (dividendas išmokamas sekančiais metais, nors ne visada);• suteikia pirmenybę, perkant naujas akcijas. Pelno dalis likusi, sumokėjus tvirtus, fiksuotus dividendus privilegijuotųjų akcijų savininkams, paskirstoma kaip dividendai paprastųjų akcijų savininkams. Jų gaunamų dividendų dydis svyruoja priklausomai nuo AB pelno ir išleistų akcijų kiekio. Dividendai mokami proporcingai nominaliajai akcijų vertei. Išvada: Paprastosios akcijos gali duoti didesnius dividendus negu privilegijuotosios akcijos, bet ir rizikos laipsnis didesnis: tuo atveju, kai AB negaus arba gaus nežymų pelną, tai ir dividendai arba nebus išmokami, arba bus išmokami nežymūs. Kai kuriose šalyse įstatymai numato “auksinės akcijos” galimybę. Tokios akcijos turėtojas, kuris paprastai būna ir stambiausias AB savininkas, turi lemiamą balso teisę akcininkų susirinkime. “Auksinės akcijos” taisyklė leidžia pagrindiniams AB akcininkams gintis nuo akcijų perpirkimo spekuliaciniais tikslais, kurie galėtų pakenkti bendrovei.
Akcijos turi:• nominaliąją vertę,• emisijos kainą,• rinkos kainą. Nominalioji vertė – akcijos lakšte nurodyta vertė, kuri nusako jo savininko teisių apimtį. Pvz.: jeigu akcijos nominalas lygus 100 Lt, o iš viso tokių akcijų buvo išleista už 100000Lt, tai akcijos savininkas įgys teisę į 1/1000 pelno dalį ir į vieną balsą tarp kitų 1000 akcininkų susirinkime. Emisijos kaina – naujos akcijos pardavimo kaina pirminėje rinkoje. Ji negali būti mažesnė negu nominalioji vertė. Rinkos kaina (kursas) – nustatoma perkant ir parduodant akciją, antrinėje (spekuliacinėje) rinkoje veikiant rinkos pasiūlai ir paklausai.

3. 2. 2. SKOLOS VERTYBINIAI POPIERIAI

Verslo įmonės naudojasi ne tik savo, bet ir skolintomis lėšomis. Jos gali skolintis bankuose arba išleidžiant skolos VP: vekselius ir obligacijas. Vekselis yra VP – dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam. Vekseliai prekyboje naudojami jau nuo XIV amž. Vekselių apyvarta reguliuojama vekselių teise, kurios pagrindinis dokumentas yra 1930 m. Ženevos Konvencija ir 1962 m. Vieningos Prekybos Kodeksas. Šie dokumentai unifikavo vekselius ir atsiskaitymus jais. Atsiskaitymus vekseliais Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas, priimtas 1999 m. Lietuvoje vekseliai yra naudojami:• atsiskaitymams už prekes ir paslaugas, atlikus darbus, kai sutartam laikui atidedamas sumokėjimo terminas (teikiant komercinį kreditą);• išduodamoms paskoloms garantuoti;• teikiant bankų paskolas. Lietuvos bankas rekomenduoja bankams siūlyti ūkio subjektams, imant paskolas pateikti vekselius (vietoje terminuotų pasižadėjimų). Kad vekselis būtų pripažintas VP, bei laikomas patikima garantija, jame turi būti įrašyti tokie rekvizitai:• žodis “vekselis”,• besąlygiškas pavedimas (įsakomajame vekselyje, arba besąlygiškas įsipareigojimas (paprastajame vekselyje) sumokėti nurodytą sumą,• mokėjimo terminas,• mokėjimo vieta,• išrašymo vieta ir data,• kam ir kieno įsakymu turi būti sumokėta,• vekselio davėjo parašas. Maksimali suma, kuriai galima išrašyti vekselį, būna atspausdinta ant paties vekselio blanko. Šios sumos, išrašant vekselį, negalima viršyti, nes priešingu atveju juridinę galią turės tik atspausdintoji suma. Vekselių įstatymas numato tokius galimus mokėjimo terminus:• Apmokėjimas pateikus vekselį. Šiuo atveju iš anksto nesutariama dėl tikslios apmokėjimo datos. Vekselis apmokamas tik jį pateikus (pateikti būtina per 12 mėn. nuo jo išrašymo datos);• Per tam tikrą laiką nuo vekselio pateikimo. Šiuo atveju nesuderinama tiksli apmokėjimo data, o tik nustatomas dienų skaičius per kurį po vekselio pateikimo turės būti grąžinta skola (pateikti būtina per 12 mėn. nuo jo išrašymo)• Per tam tikrą laiką nuo vekselio išrašymo dienos. Šiuo atveju tiksliai nustatomas terminas po kurio jis turi būti apmokėtas (dienomis, savaitėmis, mėnesiais) Pvz.: per 60 d., per du mėnesius. Paprastai neįskaitoma vekselio išrašymo diena;• Nustatytą dieną. Šiuo atveju vekselyje nurodoma tiksli apmokėjimo data. Vekseliai gali būti dviejų rūšių:• paprastasis (solo) vekselis,• įsakomasis (trata) vekselis. Paprastuoju (solo) vekseliu davėjas pats pasižada sumokėti jame nurodytą sumą. Įsakomuoju (trata) vekseliu jo davėjas (trasantas) paveda kitam asmeniui (trasatui), sumokėti jame nurodytam asmeniui (remitentui) tam tikrą sumą.

Tradiciniais vekseliais dažnai įforminamas komercinis kreditas – kada verslo įmonė skolon kitai tiekia prekes, žaliavas ir t.t. Vekseliai būna trumpalaikiai (iki 12 mėn.) Šalies viduje dažnai naudojami paprastieji (solo) vekseliai, o tarptautiniuose atsiskaitymuose (prekyboje) – įsakomieji (trata) vekseliai. Vekselius gali išrašyti įvairių rūšių verslo įmonės ir fiziniai asmenys. Kiekvienas vekselis gali būti perleistas kitam asmeniui, įforminant indosamentą (perduodamasis įrašas vekselio kitoje pusėje, liudijantis kad vekselis atiteko kitam asmeniui). Vekselio apmokėjimas gali būti garantuojamas laiduojant kitų asmenų visą arba dalį sumos. Laidavimas (avalis) įforminamas laiduotojo (avalisto) parašu vekselyje arba jo pratąsoje (alonžoje). Gali laiduoti 1 -3 asmenys. Laiduotojas ir vekselio mokėtojas už vekselio apmokėjimą atsako solidariai. Vekselis gali būti apmokamas dalimis. Laiku neapmokėtas vekselis užprotestuojamas pas notarą (per 1 – 2 darbo dienas, pasibaigus mokėjimo terminui). Vekselių turėtojai, nelaukdami vekselio apmokėjimo termino gali vekselius:• diskontuoti, t.y. parduoti vekselį, su nuolaida (diskontu), perleidžiant kreditorių teises trečiajam asmeniui (jais gali būti bankai arba įmonės);• įkeisti vekselius savo kreditoriui. Komerciniai bankai teikia kreditus juridiniams ir fiziniams asmenims įkeičiant komercinius vekselius. Norint gauti kreditą, sudaroma su banku kredito sutartis, kurioje nurodoma maksimali kredito suma, įkeistų vekselių ir teikiamo kredito maksimalus santykis (). Jis neturi viršyti 70 maksimalios pateiktos vekselių sumos. Kredito grąžinimo terminas negali būti vėlesnis negu vekselių apmokėjimo terminas. Komerciniai vekseliai yra mažai standartizuoti, o juos išrašę skolininkai dažniausiai nėra plačiai žinomi, todėl antrinė tokių vekselių rinka yra neįmanoma. Pastaruoju metu užsienio šalyse išpopuliarėjo antrines rinkas turintys vekseliai:• atviros rinkos vekseliai;• bankų akceptuoti vekseliai. Atviros rinkos vekseliai – viešai platinami trumpalaikiai pramonės, prekybos ar finansinių AB vekseliai, turintys viešą ir aktyvią antrinę rinką. Jie priskiriami prie vienų iš saugiausių VP. Šiuos vekselius pirminėje rinkoje platina žinomos ir aukštą reitingą turinčios stambios AB, kurios iš karto operatyviai gautus pinigus panaudoja savo apyvartiniam kapitalui kredituoti. (Tuo tarpu tradiciniai komerciniai vekseliai išrašomi ne už skolinamus pinigus, bet už kreditan tiekiams prekes). Emitento vardas ir stambios emisijos pritraukia daug solidžių investuotojų ir sudaro sąlygas aktyviai antrinei tokių vekselių rinkai. Bankų akceptuoti vekseliai. Bankas akceptuodamas vekselį už tam tikrą mokestį, gaunamą iš savo kliento (skolininko), pats tampa tiesioginiu vekselio skolininku ir prisiima skolininko nemokumo riziką. Bankas akceptuodamas vekselį tuo pačiu pažymi jį savo gerai žinomu vardu ir taip išpopuliarina tarp pinigų rinkos dalyvių. Pasaulio rinkose labiausiai paplitę importuotojus aptarnaujančių bankų akceptuoti įsakomieji eksportuotojų vekseliai.

Obligacijos – serijomis leidžiami terminuoti skolos VP, teikiantys jų savininkui pajamas, dažniausiai obligacijų galiojimo metu periodiškai mokamų palūkanų forma, taip pat suteikiantys ir kitas kreditoriaus teises, nurodomas obligacijoje. Obligacija – kredito VP, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą (dažniausiai) ir teisę gauti metines pajamas (palūkanas). Obligacijos savininkas, pirkdamas AB obligacijas praktiškai suteikia jai kreditą. AB išleisdama obligacijas gali gauti pakankamai didelį kreditą, kurį ne visada pavyktų gauti iš stambių kreditorių.

Išvada: obligacijų pardavimas yra svarbus AB kreditų gavimo šaltinis. AB obligacijos parodo jos du įsipareigojimus:• pasibaigus nustatytam terminui grąžinti obligacijos savininkui (kreditoriui) pinigų sumą (skolą) t.y. išpirkti obligaciją pagal jos nominaliąją vertę;• obligacijos savininkui reguliariai mokėti pajamas palūkanų forma nuo nominaliosios vertės (užmokestį už leidimą naudotis jo pinigais). Obligacijos nominalioji vertė – nominalo vertė pagal kurią skaičiuojama palūkanų suma ir išperkama obligacija terminui pasibaigus. Obligacijos palūkanų norma ir nominalioji vertė nekinta per visą obligacijos galiojimo laiką. Obligacijos yra vidutinės trukmės (1 – 10 metų) ir ilgalaikiai (10 – 20 metų) VP. Kai kuriose valstybėse vidutinės trukmės obligacijos vadinamos notomis. Obligacijas gali leisti tik AB (UAB neturi teisės). Obligacijų savininkai kaip ir kiti AB kreditoriai neturi valdyme balso teises, tačiau jų investicijos geriau apsaugotos negu akcininkų. Obligacijų savininkams sumokamos palūkanos įskaitomos į AB savikainą, todėl jos turi pirmenybę prieš visų rūšių akcijų dividendus, mokamus iš pelno. Be to, AB pritraukdama kapitalo daugiau obligacijomis, o ne akcijomis moka mažesnį pelno mokestį. Tačiau tokia AB yra labiau prasiskolinusi ir dėl to – rizikingesnė. Įstatymai saugantys obligacijų savininkų interesus, draudžia AB leisti obligacijas, kurių bendra nominalioji vertė būtų didesnė už įstatinį kapitalą. Nors obligacijų emisijai reikia didelio AB viešumo ir nemažų sąnaudų, AB leisdama šiuos VP gali per trumpą laiką sukoncentruoti didelį ilgalaikį kapitalą, negu galėtų gauti tradicinį kreditą banke. Tokių lėšų bankai paskolinti negali, nes įstatymai ribodami bankų riziką, riboja kreditų galimų suteikti vienam skolininkui, apimtis. Obligacijos pagal mokamų pajamų formas gali būti:• fiksuotosios palūkanų normų obligacijos, pagal kurias AB įsipareigoja mokėti fiksuotas palūkanas kaip tam tikrą obligacijos nominalo procentą. Paprastai fiksuotoji palūkanų norma nustatoma pagal emisijos metu rinkoje pageidaujamą pelningumą. Obligacijos išplatinamos pagal jų nominaliąją vertę;• kintamosios palūkanų normos obligacijos, pagal kurias AB įsipareigoja mokėti palūkanas, kurios apskaičiuojamos kiekvieną kartą kai būna mokamos, prie pinigų rinkos palūkanų normos pridedant fiksuotąjį rizikos priedą (t.y. keičiamos priklausomai nuo pinigų rinkos palūkanų normos pokyčių). Tiek fiksuotų, tiek kintamų normų palūkanos mokamos 1 -2 kartus per metus. Didesnį reitingą ir investuotojų pasitikėjimą turinčios AB, paprastai leidžia fiksuotosios palūkanų normos obligacijas, nes taip jos gali lengviau prognozuoti palūkanų išmokas. Kintamųjų palūkanų normų obligacijas dažniau leidžia žemesnio reitingo AB, kad galėtų stabilizuoti savo obligacijų kursą antrinėje rinkoje;• pelno obligacijos leidžia pretenduoti į dalį AB pelno. Šiuo atveju palūkanos iš AB savikainos nemokamos. Šių obligacijų savininkų rizika negauti pajamų panaši kaip ir akcininkų, jei bendrovė negauna pelno. Jeigu AB veikla pelninga, jų pajamos bus didesnės negu įprastinių obligacijų savininkų;• neatkarpinės (“nulinio kupono”) obligacijos neteikia akivaizdžių periodiškų palūkanų, tačiau iki jų išpirkimo termino jos parduodamos kaip vekseliai – diskontuojant nominalą. Investuotojas uždirba iš karto, nupirkdamas pigiau (su diskontu). Vėliau šios obligacijos išperkamos už nominaliąją vertę. “Nulinio kupono” obligacijos išvaduoja nuo palūkanų reinvestavimo rūpesčių, tačiau bendrojo palūkanų lygio kitimai labiau veikia tokių obligacijų rinkos kursą.

Svarbiausios obligacijos charakteristikos:• nominalioji vertė;• rinkos kaina;• reitingas. Nominalioji vertė nominalo vertė, pagal kurią skaičiuojamos palūkanos ir terminui suėjus ji išperkama. Rinkos kaina – tai obligacijos rinkos einamoji kaina, pagal kurią ji perkama ir parduodama rinkoje. Svarbiausi požymiai skiriantys akcijas nuo obligacijų:• akcija – finansavimo dokumentas, o obligacija – skolos dokumentas;• akcininkas negali išreikalauti iš AB savo investuoto kapitalo, o obligacijos savininkui skola grąžinama, suėjus nustatytam terminui;• obligacijos savininkas iš anksto žino būsimas pajamas (pagal obligacijos pasirašymo sąlygas), o akcijos savininkas tokios informacijos neturi;• akcininkas turi teisę dalyvauti AB valdyme, o obligacijos savininkas – neturi;• įmonės likvidavimo atveju su obligacijų savininkais atsiskaitoma pirmiausia, ir tik likusi dalis paskirstoma akcininkams;• AB bankroto atveju obligacijų savininkas netenka tik metinių palūkanų, o pradinė obligacijos vertė visada turi būti sugrąžinta.

3. 2. 3. MIŠRIEJI VERTYBINIAI POPIERIAI

Be klasikinių vertybinių popierių formų, (akcijų ir obligacijų), egzistuoja ir mišrieji VP, kurie turi ir akcijų ir obligacijų savybių. Prie jų priklauso:• privilegijuotosios akcijos,• konvertuojamos obligacijos,• perleidžiamieji indėlių sertifikatai. Šie VP skirti investuotojams, kuriems akcijų rizika yra per didelė, o obligacijų duodamos pajamos per mažos. Konvertuojamos (keičiamos) obligacijos suteikia teisę po tam tikro laiko (pvz.: 5 m.), po jų išleidimo, per apibrėžtą laiką (pvz.: per kitus 3 m.) konvertuoti (iškeisti) į paprastąsias akcijas, pagal iš anksto fiksuotą kursą. Šias obligacijas gali išleisti tik AB ir jų emisija ribojama kartu su kt. rūšių obligacijomis nuosavu bendrovės kapitalu. Tokias obligacijas paprastai išleidžia rizikingos AB, nes konvertuojamomis obligacijomis lengviau pritraukti reikiamą kapitalą:• jeigu AB padėtis nestabili investuotojai gali nepasinaudoti keitimo teise,• jeigu AB sėkmingai įsitvirtins rinkoje ir jos akcijos pabrangs, konvertuojamas obligacijas bus naudinga iškeisti į paprastąsias akcijas palankiu kursu. Konvertuojamoms obligacijoms paprastai nustatomos mažesnės palūkanos, tačiau investuotojas turi pasirinkimo teisę.

Perleidžiamieji indėlių sertifikatai (NCDS) – kilę iš indėlių. Šiandieniniai bankai vilioja stambius indėlininkus, siūlydami įdėti indėlius, turinčius antrinę rinką. Perleidžiamieji indėlių sertifikatai (NCDS) – vertybiniais popieriais įforminami standartizuotų terminų ir didelių sumų indėliai (pvz.: JAV – ne mažiau kaip 100000$, Didžiojoje Britanijoje – nemažiau kaip 50000£) kuriuos jų savininkai gali parduoti antrinėje rinkoje, (iki nesusijęs jų grąžinimo terminas). Tokie VP suderina taupytojų norą savo santaupas investuoti trumpesniam laikui, negu terminai, kuriems bankas ketina šias lėšas skolinti pats.

AKCIJŲ SKIRSTYMAS PAGAL POŽYMIUS

POŽYMIS RŪŠYS TRUMPAS APIBŪDINIMAS1. Pagal disponavimo būdą 1. Vardinė akcija

2. Pareikštinė akcija Akcijoje nurodytas savininkas. Ji negali būti parduodama ar perparduodama. Savininko pasikeitimas registruojamas atitinkamais įrašais.Ji yra be savininko požymio. Gali būti laisvai, t.y. be jokio registravimo, pardavinėjama. Dividendai išmokami faktiniam akcijos savininkui.2. Pagal suteikiamas teises 1. Paprastoji akcija

1. Privilegijuotoji akcija Neturi fiksuotos pelno normos, tačiau suteikia balso teisę visuotiniame akcininkų susirinkime. Dividendų suma priklauso nuo bendro gauto bendrovės grynojo pelno ir akcininkų susirinkimo sprendimo.Suteikia pirmumo teisę gauti fiksuotą dividendą, o taip pat pirmenybę gauti likviduojamos bendrovės turto dalį, tačiau nesuteikia savininkams balsavimo teisės akcininkų susirinkime.

AKCINIŲ BENDROVIŲ LEIDŽIAMŲ OBLIGACIJŲ, PRIVILEGIJUOTŲJŲ IR PAPRASTŲJŲ AKCIJŲ PALYGINIMAS

Palyginimo kriterijai Obligacijos (o-jos) Privilegijuotosios akcijos (pr.a.) Paprastosios akcijos (p.a.)Esmė O-jos savininkas yra AB kreditorius Pr. a. savininkas yra atitinkamos dalies akcinėje bendrovėje savininkas, tačiau jo teisės ribotos P. a. savininkas yra AB dalies savininkasBalsavimo teisė O-jos savininkas neturi Neturi, bet įgyja jei AB pažeidžia:1. neišmoka pažadėtų dividendų – JAV (kur dividendai paprastai mokami kas ketvirtį) 1 metus, Lietuvoje – 2 metus iš eilės;2. konvertuojamoms pr. a. pažeidžiama keitimo į pr. a. teisė (Lietuvos įstatymuose ši nuostata neaptarta). Balso teisė galioja iki visiško pr. a. teisių atstatymo. Turi balso teisę: proporcingą šios p. a. lyginamajam svoriui p. a. – jų kapitale (paprastai visos p. a. turi vienodą svorį)Pajamos Pirmumo teisė gauti palūkanas, įskaitomas į AB savikainą Pirmumo teisė iš AB pelno gauti dažniausiai fiksuotos normos dividendus (pr. a. dividendai gali būti kaupiamieji, kai laiku neišmokėta jų dalis turi būti kompensuojama kito mokėjimo metu). Teisė į dividendus iš pelno tik atsiskaičius su pr. a. savininkais, tačiau neribojama potenciali šių dividendų norma.Teisė į AB turtą ją likviduojant Pirmumo teisė prieš akcininkus, kaip ir kitų kreditorių. Priklausanti turto dalis lygi o-jos nominalui ir neišmokėtoms palūkanoms Pirmumo teisė prieš p. a., bet po to, kai bus atsiskaityta su visais kreditoriais. Lygi pr. a. nominalui ir neišmokėtiems dividendams. Teisė į turtą tik atsiskaičius su kreditoriais ir pr. a. savininkais . Priklauso likusio turto (jeigu toks yra) dalis, proporcinga pr. a. daliai šių akcijų kapitale.Galiojimo terminas Dažniausiai terminas yra nustatytas Gali būti nustatyta išpirkimo arba konvertavimo į p. a. data Neterminuota, nors AB gali išpirkti labai ribotą kiekį (pvz.: 5) jų kursui palaikyti Pirmumo teisė pirkti naujos emisijos akcijas Neturi Pirmumo teisė pirkti naujos emisijos pr. a. Pirmumo teisė pirkti naujos emisijos p. a. ir konvertuojamąsias obligacijas.

3. 2. 4. UŽIENYJE PLATINAMI SKOLOS VERTYBINIAI POPIERIAI

Pastaruoju metu plečiasi užsienio ir tarptautinės rinkos, nes intensyvėja tarptautiniai kapitalo srautai, o skolos vertybinių popierių emitentai ir investuotojai turi galimybę pasinaudoti kitų šalių taikomomis lengvatomis arba žemesniu užsienio šalių palūkanų lygiu. Todėl šiandien vis daugiau tarptautinėse rinkose emituojama obligacijų, atviros rinkos vekselių. Išskiriamos tokios emitentų grupės:• finansų bendrovės;• verslo įmonės (pramonės, prekybos, paslaugų bendrovės);• valstybinės institucijos (vyriausybės, savivaldybės, centriniai bankai). Tokias emisijas padeda išplatinti žinomiausi tarptautiniai investiciniai bankai, pvz.: “Namura securities” (Japonija), JP Morgan (JAV), “Merrill Lynch” (JAV), “Deutche Morgan Grenfell” (Didž. Britanija) ir kt. Tarptautinėse rinkose leidžiami skolos VP vadinasi eurovekseliais ir euroobligacijomis (euro – reikšmė, kad šių VP savininkai yra užsieniečiai). Euroobligacija – tarptautinė obligacija, išleidžiama valstybės ar AB kuria nors užsienio, o ne tos šalies, kur ji platinama, valiuta. Euroobligacijos – VP su nustatyta palūkanų norma, įvertinta tam tikra valiuta. Gali būti euroobligacija parduodama keliose tarptautinėse rinkose. Šiuo atveju, kai VP nominalioji vertė išreiškiama eurovaliuta, palūkanos yra mokamos ir skola grąžinama taip pat eurovaliuta. Euroobligacijų rinka išplito septintajame dešimtmetyje po to, kai JAV vyriausybė priėmė aktą dėl palūkanų sulyginimo, t.y. iš savo gyventojų ėmė mokesčius (1-2 dydžio) nuo užsienio VP pirkimo sumos. Tuo pasinaudojo užsienio skolininkai (emitentai), pradėję leisti naujas obligacijas Europoje JAV doleriais (t.y. eurodolerių obligacijas). Jų palūkanų normos buvo didesnės už tas, kurias būtų tekę mokėti, jei obligacijos būtų išleistos jų šalyse. Bet šių euroobligacijų palūkanų normos buvo gerokai mažesnės negu obligacijų išleistų bet kuria Europos šalių valiuta. Taigi, eurobligacijos yra naudingos keliais aspektais:• perkant neišskaičiuojami mokesčiai;• euroobligacijos leidžiamos anonimine (neardine) forma, t.y. jų savininkas neužregistruojamas VP emitento apskaitoje;• euroobligacijos būdamos nenacionalinės valiutos vertybiniai popieriai, nepatenka į VP komisijos reguliavimo sferą (o tai sumažina jų emisijos išlaidas). Išvada: eurorinkos tampa patrauklesnėmis negu vietinės, nes jose nėra vietinės valdžios apribojimų. Jeigu emitentas VP platina konkrečioje valstybėje, tos šalies valiuta, tai tokie VP vadinami tiesiog užsienio obligacijomis arba užsienio vekseliais. Jie dažnai dar turi ir savo “pravardes”, pvz.: užsienio emitentų Jungtinėse Valstijose išplatintos obligacijos vadinamos “Yankee bonds”, Didžiojoje Britanijoje – “Bulldog bonds”, Japonijoje – “Samurai bonds”.

1996 m. apie 40 skolos VP emisijų užsienio ir eurorinkose buvo išplatinta už USD (JAV doleriais) (nors jų lyginamasis svoris palaipsniui mažėja), 17 emisijų išplatinta DEM (Vokietijos markėmis), 12 emisijų JPY (Japonijos jenomis), 7,5 emisijų FRF (Prancūzijos frankais), 6 CHF (Šveicarijos frankais). Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje šių rinkų paslaugomis intensyviai pradeda naudotis ir postsocialistinių šalių valstybės, jų tarpe ir Lietuva. Pvz.: 1997 m. “Mažeikių Nafta”, tarpininkaujant JAV investicijų bankui “CB First Boston” eurodolerių rinkoje išplatino 7 mėn. trukmės eurovekselius. Tais pačiais metais Lietuvos energetikos įmonė “Lietuvos Energija” išleido 3 metų trukmės skolos vertybinius popierius – euronotas, 75 mln. USD nominaliosios vertės, su kintamomis palūkanomis. 1995 m. gruodžio mėn. Lietuvos Vyriausybė pirmą kartą įžengė į tarptautinę paskolų rinką, kurioje tarpininkaujant Japonijos investicijų bankui “Nomura”, USD išplatino 2 m. trukmės euronotas su 10 metinėmis palūkanomis, kai tuo metu 2 m. trukmės JAV iždo notos teikė apie 5,5 palūkanas. Lietuvos VVP teiktas didelis rizikos priedas reiškė, kad tarptautiniai investuotojai šiuos VVP laikė labai rizikingais (spekuliatyviais).

3. 3. VALSTYBĖS SKOLOS VERTYBINIAI POPIERIAI

Dažniausiai šiuolaikinės valstybės išlaidos būna didesnės negu jos pajamos (surinkti mokesčiai ir valstybinio sektoriaus pelnas). Tokie biudžetai vadinami deficitiniais. Ši padėtis ekonomiškai pateisinama, jeigu biudžeto deficitas nėra žymus ir valstybės skola ne pernelyg didelė. Europos Sąjunga nustatė finansinius rodiklius kurių turi laikytis šalys (1999 – 2002 m.) numatančios įeiti į Europos pinigų sąjungą (EMU – European Monetary Union) ir turėti vieningus pinigus EURO. Pagal šiuos reikalavimus valstybės skolos lygis gali būti ne didesnis kaip 60 tos valstybės metinio bendrojo vidaus produkto. Vertybiniais popieriais įforminta valstybės skola žymiai tolygiau pasiskirsto, nes antrinėje rinkoje nuolat prekiaujama šiais VP, t.y. tie kam prireikė pinigų, parduoda juos tiems, kas laikinai turi jų perteklių. Valstybės VP yra žymiai likvidesni ir saugesni negu kiti VP, todėl jie leidžia valstybei skolintis lėšas už žymiai mažesnes palūkanas. Išvada: valstybė yra patikimiausias šalies ekonomikos dalyvis (ūkio subjektas) nes ji bankrutuotų pati paskutinė.

3. 3. 1. IŽDO VERTYBINIAI POPIERIAI, JŲ PASKIRTIS IR RŪŠYS

Šiuolaikinių valstybių vyriausybės leidžia į apyvarta tokius VP:• trumpalaikius iždo vekselius;• vidutinialaikes iždo obligacijas (notas);• ilgalaikes iždo obligacijas. Lietuvoje šie VP vadinami Vyriausybės VP (VVP). Iždo VP (ypač iždo vekseliai) yra patys patikimiausi ir jų teikiamų palūkanų lygis yra atskaitos taškas pageidaujamam pelningumui nustatyti, kada investuojama į rizikingesnes ekonomikos sritis. Vyriausybė skolinasi vidaus ir tarptautinėse finansų rinkose, leisdama vyriausybės skolos VP (t.y. iždo VP). Iždo vekseliai – trumpalaikiai (iki 12 mėn.) šalies vyriausybės VP (jais įforminama trumpalaikė iždo skola). Šie VP parduodami su diskontu (su nuolaida), t.y. pigiau jų nominaliosios vertės, o išperkami pagal nominaliąją vertę. Standartiniai iždo vekselių terminai Vakarų Europos šalyse 3, 6, 9, 12 mėn. Šalių vyriausybės, kurių finansų rinka nėra stabili (pvz.: Lietuva), dažnai išleidžia ir 1 mėn. trukmės iždo vekselius. Lietuvoje iždo vekseliai vadinami Vyriausybės trumpalaikės paskolos obligacijomis. Vyriausybė, leisdama iždo vekselius, skolinasi lėšas šiems tikslams:• padengti laikiną surenkamų mokesčių ir einamųjų išlaidų neatitikimą (einamojo biudžeto deficitą);• išpirkti anksčiau išleistus VP, kurių terminas jau baigėsi;• dalinai padengti biudžeto deficitą. Laikiną einamojo biudžeto pajamų ir išlaidų neatitikimą dažnai vyriausybė padengia išleisdama specialius lėšų valdymo vekselius. Jie būna nestandartinių terminų, bet ne ilgiau kaip 12 mėn. Lietuvoje tokie vekseliai neišskiriami iš VVP tarpo. Tačiau LR Finansų ministerija leidžia kartais VVP, nustatydama skirtingus ( nestandartinius ) terminus. Ilgalaikių investicijų projektų finansavimui vyriausybė išleidžia iždo notas (1 -10 metų), bei iždo obligacijas (10 – 30 metų). Šie VVP (iždo notos ir iždo obligacijos) periodiškai (1 – 2 kartus per metus) teikia fiksuotas (pastovias) palūkanas. Siekdama ilgalaikių VP stabilumo, vyriausybė gali emituoti ir indeksuojamų palūkanų normų iždo obligacijas (pagal infliacijos didėjimo tempus). Tokios obligacijos buvo išleistos netgi santykinai stabiliose valstybėse, pvz.: Švedijoje, Austrijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje. Tuo tarpu besivystančiose šalyse, kuriose infliacijos augimo tempai žymiai didesni, dažniausiai iždo obligacijų palūkanų normos indeksuojamos retai. Lietuvos Vyriausybė iki 2000 m. taip pat dar nebuvo pasinaudojusi šiuo būdu. Šių šalių vyriausybės iždo vekselius dažniausiai išplatina su mažesnėmis už infliaciją palūkanomis, t.y. su realiai neigiamomis palūkanomis. Iždo VP gali būti platinami tokiais būdais:• individualiuoju,• viešuoju,• aukciono būdu. Dažniausiai šalies vyriausybei, kaip iždo VP emitentui, atstovauja Finansų ministerija. Iždo VP platinami konsultuojant ir tarpininkaujant Centriniam bankui (Lietuvoje – Lietuvos bankui). Jeigu iždo VP platinami individualiuoju būdu, tai Finansų ministerija tiesiogiai derasi su vienu arba keliais emisijoje tarpininkaujančiais investicijų bankais. Tai populiarus tarptautinių emisijų būdas. Pvz.: 1995 – 1997 m. Lietuvos Vyriausybė padedant investicijų bankams “Nomura” (Japonija) ir “J.P. Morgan” (JAV) tokiu būdu už USD (JAV dolerius) išplatino savo eurovekselius ir euronotas. Jeigu iždo VP platinami viešuoju būdu, emisijos sąlygos paskelbiamos iš anksto ir investuotojai jomis remdamiesi gali pirkti šiuos VP visą emisijos laiką, kuris kartais užtrunka net kelis mėnesius. Tačiau, kaip rodo pasaulio valstybių praktika, didžioji dalis iždo VP nacionalinėse rinkose išplatinama rengiant aukcionus, kuriose laimi tie investuotojai, kuriuos tenkina mažesnis iždo VP pelningumas. Šis būdas taikomas ir Lietuvoje.

Visi iki šiol minėti VVP priskiriami prie rinkos VP, nes jie dalyvauja ir antrinėse rinkose. Tačiau vyriausybės gali leisti ir ne rinkos VP, kurie dažnai vadinami nacionalinio taupymo VP. Tokius VVP vyriausybės įgalioti taupomieji bankai (kai kur ir pašto skyriai) viešuoju būdu platina gyventojams. Šie VVP būna mažos nominaliosios vertės, trukmė 5 metai ir skirti smulkioms gyventojų santaupoms pritraukti. Šie VVP neturi tipiškos antrinės rinkos, tačiau vyriausybė įsipareigoja išpirkti juos prieš baigiantis terminui ir sumokėti priskaičiuotas palūkanas pagal savininko pageidavimą, kuris paprastai patenkinamas praėjus nustatytam laikui (pvz.: po 3 mėn.). Tokių VP palūkanos yra progresyvinės, nes kasmet didėja, tačiau kasmet nemokamos (išmokamos iš karto pasibaigus terminui). Tokie ne rinkos VP vadinami taupomosiomis obligacijomis, kurios dažniausiai padengia dalį biudžeto deficito. Lietuvoje VVP pradėti emituoti ir platinti 1994 m. po to kai buvo griežtai apribota litų išleidimo į apyvartą tvarka. Nuo 1994 m. balandžio 1 d. litų emisiją pradėjo reguliuoti Lito patikimumo įstatymas, įteisinęs Lietuvoje valiutų valdybos modelį, pagal kurį išleisti į apyvartą litai turėjo būti pilnai padengti Lietuvos banko turimomis valstybės aukso ir užsienio valiutos atsargomis. Pirmasis VVP aukcionas įvyko 1994 m. liepo