Dakai-Getai

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………………3Dakų-getų kalba…………………………………………………………………………………………………………………..4Dakų išvaizda ir apdarai………………………………………………………………………………………………………..5Dakų tvirtovės……………………………………………………………………………………………………………………..6Dakų gyvenvietės…………………………………………………………………………………………………………………7Dakų religija………………………………………………………………………………………………………………………..8Išvados……………………………………………………………………………………………………………………………….9Šaltiniai……………………………………………………………………………………………………………………………..10

Įvadas

Dakai arba Getai – taip buvo vadinama gentis, kuri apėmė dabartinę Rumuniją, dalį Vengrijos ir beveik visą Bulgariją. Laikyta, kad dakai-getai didžiausia trakų genties šiaurine atšaka. Nors ribos ne visada buvo pastovios, genties pavadinimas nesikeitė. Jei senovės šaltiniuose jie vadinami skirtingai, tai vien todėl, kad prieš politinį susivienijimą šio krašto gyventojai susidarė iš daugelio genčių. Ją mini graikų ir romėnų šaltiniai nuo V a. pr. Kr. iki II a. po Kr., kai vadinamoji Getija-Dakija buvo romėnų įveikta ir valstybė nustojo gyvavusi.Herodotas tvirtina, kad getai buvo „narsiausia ir tauriausia trakų gentis“, tuo paaiškindamas etninę dakų-getų priklausomybę. P. K. Tacitas užsimena, kad dakai garsėjo kaip narsūs kariai, ne kartą laimėję mūšius prieš romėnus ir jie į juos žiūrėjo kaip į pavojingą kaimyną — Roma net keletą šimtmečių delsė, kol išdrįso dakus pulti.Dėl padrikos ir negausios išlikusios medžiagos negalime atkurti, o tik bendrais bruožais apibūdinti dakų-getų kalbą. Tačiau Oreštijos kalnų rajone yra randama gausių archeologinių radinių, kurie padeda atkurti šios genties gyvavimo etapus. Daugybės gyvenviečių ir tvirtovių liekanų, įrankių ir meno dirbinių. Šis milžiniškas archeologinis kompleksas atspindi dakų-getų religiją ir papročius. Iš to galime pamėginti atkurti senovės genties gyvavimo laikotarpį.

 Dakų-getų kalba

Nėra beveik jokių galimybių atkurti dakų-getų kalbą, nes išlikusi medžiaga yra negausi ir padrika. Galime tik bendrais bruožais charakterizuoti dakų-getų kalbą. Labai retai, kad dakų-getų kalbą tyrinėjantys du mokslininkai būtų vieningos nuomonės apie to paties žodžio reikšmę ir kilmę.Rumunų mokslininkas I. I. Rusus tvirtina, kad dakai-getai ir trakai kalbėję viena kalba. Bulgarų kalbininkas Georgijevas laiko, kad trakų ir dakų-getų kalbos yra atskiros. Savo hipotezę jis grindžia nevienoda struktūra bei skirtinga fonetikine sistema. Tačiau nuomonių nesutarimas netūrėtų nieko stebinti, nes lingvistai tyrinėja labai skurdžią ir vienpusišką medžiagą. Yra rasta molinis indas su paviršiuje įspaustu įrašu dakų-getų kalba; iš trijų žodžių du yra vardai. Kiek ilgesnis tekstas graikiškomis raidėmis išliko ant auksinio žiedo, rasto trakų kape prie Jezerovos. Šiek tiek ilgesnis tekstas graikiškomis raidėmis išliko ant auksinio žiedo, rasto kape.

Kur kas gausesni ir vertingesni dakų-getų kalbos paminklai yra senovės rašytojų graikiškai ir lotyniškai užrašyti arba monetose iškalti žmonių ir dievų vardai, giminių, kaimų, upių, ežerų bei kalnų pavadinimai. Jų daug: apie 2050 iš kurių 1150 žodžių sietini su žmonių arba jų gyvenviečių vardais, likusieji 900 – vietovardžiai, upių, ežerų bei kalnų pavadinimai. Iššifravus atskirų žodžio dalių reikšmę, gauta labai vertingos lingvistinės medžiagos. Pavyzdžiui, kad dakų genties costoboci pavadinimas reiškia „garbingieji“, o dakų karaliaus Orolės vardą galima apytikriai išversti „erelis“ ir t. t. Dakų išvaizda ir apdarai

Dakų išorę galima įsivaizduoti iš kelto užuominų, kurias randame Trajano kolonose ir Adamklio paminklo bareljefuose bei keliolikoje romėnų skulptorių statulų, vaizduojančių dakus. Dakai pagal savo papročius mirusiųjų nelaidodavo, o juos degindavo, dėl to labai sunku nustatyti, kai tiksliai atrodė šios genties atstovai. Yra randama keletą nesudegintų mirusiųjų, bet tokios informacijos neužtenka.Antikiniai literatūriniai šaltiniai tvirtina, kad dakai buvo panašūs į Šiaurės Europos gyventojus: skitus, keltus ir germanus. Dakai buvo augaloti, tvirto sudėjimo, žydraakiai, šviesiaplaukiai. Plaukus ant kaktos pasikirpdavo, o kitus laisvai paleisdavo ant pečių. Taip pat vyrai augindavo ūsus ir barzdą.Dakų moterys atrodė išvaizdžiai, jų grožis buvo paprastas, tačiau išraiškingas: grakščios, lieknos, stiprios, su sušukuotais ant smilkinių, per vidurį perskirtais plaukais, pakaušyje susuktais į bumbulą.Dakų vyrų apdaras buvo visai paprastas, šiek tiek panašus į rumunų valstiečių drabužius. Vyrai dėvėjo dvejopas kelnes su platesnėmis klešnėmis. Marškinius su praskiepais šonuose užsileisdavo ant kelnių, juosėdavo platų odinį arba storos drobės diržą. Viršutinis apdaras – tai klostuotas apsiaustas su rankovėmis, trumpa tunika, kartais papuošta kutais, ir netgi kailinukais su vilna į vidaus pusę. Segė susegtas apsiaustas turėjo gobtuvą, kuriuo dakai apsisaugodavo nuo lietaus. Moterys vilkėjo rauktus marškinius trumpomis rankovėmis ir sijonus. Ryšėjo spalvotas skareles. Tiek moterys, tiek vyrai avėjo veltiniais bei odinėmis naginėmis.

 Dakų tvirtovės

Dakų tvirtovės dažnai būdavo statomos tinkamiausiose vietose nuo priešų apsiginti. Jų tvirtovės labai panašios viena į kitą, tačiau nėra vienodos. Jų išplanavimas priklauso nuo vietovės, skirtingi ir fortifikacijų elementai, matmenys. Kosteščio tvirtovę juosia žemių pylimas; jis juosia ne tik kalvos viršūnę, bet ir žemiau esančias terasas. Į pylimą buvo sukalti stori mediniai rąstai vienas su kitu sujungti karklų pynėmis ir apdrėbti moliu; už tokios aptvaros slėpdavosi gynėjai. Pylimas nebuvo ištisinis; prie vartų pylimo galai užėjo vienas už kito, sudarydami gniaužtų formos įėjimą; jei priešui pavykdavo išmušti sunkius medinius vartus, jis turėdavo praeiti tarp pylimo galų, palikdamas sparnus atvirus tvirtovės gynėjų smūgiams. Įveikęs šią kliūtį, priešas atsidurdavo prieš kitą stiprią akmens mūro tvirtovės sieną. Kosteštyje tokia siena nejuosė visos plynaukštės: ji buvo pastatyta tik palei lengviau įkopiamą skardį; aukšta ir stora akmens mūro siena buvo sunkiai įveikiama kliūtis užpuolėjams.Tvirtovių sienas dakai statė graikų pavyzdžiu, prisitaikydami prie Oreštijos kalnų sąlygų. 3 metrų storio Kosteščio gynybinė siena iš vidaus ir išorės buvo pastatyta iš taisyklingos formos įvairaus dydžio kalkakmenio luitų; sienos ertmė būdavo užverčiama žemėmis, akmenimis, bei luitų skeveldromis. Statydami mūrines sienas, dakai nenaudojo rišamojo skiedinio. Akmenų luituose iš vidaus pusės iškaldavo kregždės uodegos formos įgaubas, platesnes išorinės sienos pusėje, o siauresnes vidinėje. Luitus su įgaubomis klodavo priešais kits kitą, o į tas įgaubas skersai visą sieną, guldydavo storą rąstą su vienodai užtaisytais galais. Įkloję rąstą, ertmę užpildavo žemėmis ir akmenimis.

Dakų gyvenvietės

Dakų gyvenviečių išlikę nedaug, nes jos statytos iš nepatvarios medžiagos: medis supūva, o neišdegtas molis susimaišo su žeme, čerpės ir net pamatų akmenys sutrupa.

Kiekvienos civilizacijos pagrindą sudaro darbo įrankiai ir medžiagines vertybes kuriančio žmogaus įgūdžiai bei sumanumas. Dakai pasiekė aukšta kultūros lygį per du šimtmečius, kol jų kraštą užkariavo romėnai, ir išvystė turtingą ir gražią Lateno tipo kultūrą.Dakų gyvenvietėse, ypatingai Oreštijos kalnuose, atkasta įvairiausių geležinių dirbinių. Čia rasta įvairių žemdirbystės padargų: dalgių, pjautuvų, kaplių, sodininkų peilių. Dakų arklas buvo plokščias su trikampiniu smaigaliu, šone buvo kablys, įkaltas į medinę arklo dalį. Arklai buvo įvairaus dydžio (vidutinis dydis 27 cm ilgio ir 8 cm pločio prie trikampio smaigalio); tokių arklų apsčia rasta dakų gyvenvietėse Pečikojo, Sarmizegetusoje ir Kosteštyje. Pagamintas pagal graikišką pavyzdį metalinis noragas pakėlė darbo našumą žemės ūkyje ir įgalino dakus sukaupti dideles maisto atsargas.Išsivystė ne tik žemdirbystė bet ir metalurgija. Gelare ir Teliuke iškastą rūdą gabeno į didžiules Sarmizegetusos dirbtuves su specialiom krosnim rūdai lydyti (čia buvo gaminamas ir žalvaris), išlydyta patekdavo į kalvę; čia beformius geležies luitus kalviai perdirbdavo į įvairius įrankius.Dakų kalviai gamino ir jų pačių amatui reikalingus įrankius. I a. pr. Kr. ir I a. po Kr laikotarpiu gyvenvietės randama įvairių įrankių geležiai apdirbti: replių, kūjų, priekalų, bet neaptikta liejimo formų, nes jos neliedavo į formas, o įkaitintą kaldavo kūju.Iš geležies dakai gamino ne tiktais įrankius, bet ir įvairius kasdienio naudojimo daiktus: indus, peilius, žeberklus, lankus kibirams bei statinėms, apkaustus skrynioms, vežimų dalis ir t.t. Namų statyboje naudojo vinis ir kabės sijoms ir stulpams pritvirtinti, stiprūs kabliai mūrų akmeniniams luitams laikyti. Geležiniai dirbiniai labai dažnai aptinkami visuose Oreštijos kalnų rajono statiniuose.Sarmizegetusos bei kitų vietovių dirbtuvės taip pat gamino ir ginklus; rasta lenktų durklų, tiesių bei lenktų kalavijų, iečių bei ragotinių antgalių ir apkaustų (ietis su geležimi apkaustytu galu lengviau smigdavo į žemę).

 Dakų religija

Yra manoma, kad dakai-getai išpažino daug dievų. Jų politeizmą aiškiai patvirtina ir archeologinės iškasenos. Pavyzdžiui, Kosteščio ir Sarmizegetusos gyvenvietėse buvo daug šventyklų (labai arti viena kitos), todėl būtų keista manyti, kad jos visos buvo pastatytos vieno dievo garbei. Zamolksis, pagal Herodotą, buvo galingas dievas, pas kurį patekdavo mirusieji. Jis buvo žemės, augalijos bei derliaus dievas. Getai tikėjo, kad jis teikdavo žmonėms viską, ko reikia jų gyvenimui: tik jam turėjo būti dėkingi už gausų derlių, didžiules galvijų kaimenes, medžioklės, bei žvejuos laimikius. Dar buvo manoma, kad dėl jo galybės ir gerumo po žiemos žemė vėl atbusdavo. Jis viešpatavo ir požemio karalystėje. Žemdirbiams ir gyvulių augintojams, kokie buvo getai, žemės kultas buvo pats svarbiausias religinis vaizdinys. Taip pat Zamolksis žadėjo savo išpažintojams visišką nemirtingumą: kūno ir sielos. Žmogus mirdavo, tačiau jo antrininkas, tik ne toks kūniškas, tačiau visai realus, su panašiais poreikiais, kaip ir gyvas būdamas, nukeliaudavo į požemių karalystę ir naudodavosi visomis gėrybėmis.Gebeleizis buvo dangaus, audrų ir žaibų dievas. Kad jis yra dangau dievas imta tada, kai jo kultas pasiekė aukščiausią laipsnį. Taip pat stiprėjant jo kultui, dakų-getų tikėjimas į kūno nemirtingumą nyko; tada prireikė išlaisvinti nematerialią ir nemirtingą sielą iš kūniškojo apvalkalo. Dėl to atsirado paprotys deginti mirusiuosius (laidodavo dažniausiai pilkapiuose arba plokštiniuose kapuose).Karo dievas Aresas. Dakai-getai aukodavo brangiausias aukas, garbino jį žiauriausiomis apeigomis (žudydami belaisvius), vildamiesi šį dievą palenkti į savo pusėn žmonių krauju. Net Trojano kolonoje pavaizduota scena, kur dakų moterys kankina romėnų karo belaisvius šiam dievui.

Išvados

Dakai-getai – šiaurinė trakų gentys, gyvavusi nuo V a. pr. Kr. iki II a. dėl mažo kiekio išlikusios medžiagos, yra neįmanoma atkurti dakų-getų kalbos. Apie jų išvaizda ir apdarus mes galime spręsti tik iš grikiškų ir lotyniškų tekstų bei Trajano kolonos ir keleto skulptūrų vaizduojančių dakus.

Dakai savo tvirtoves statė Oreštijos kalnų rajone, kur buvo patogu gintis nuo priešų. Gyvenvietėse gausiai randama metalinių dirbinių, specializuotų įrankių. Vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste. Aukštą lygį pasiekė geležies metalurgijoje.Dakai-getai tikėjo į daug dievų. Taip pat savo mirusiuosius iš pradžių laidodavo nedegintus. Į įkapes pridėdavo gausybe papuošalų ir ginklų. Vėliau, sustiprėjus Gebeleizio kultui imta mirusiuosius deginti pilkapiuose arba plokštiniuose kapuose.

 Šaltiniai:

• Herodotas „Istorija“• Handrikas Daikovičius „Dakai“• Publijus Kornelijus Tacitas „Rinktiniai raštai“• Arvydas Malonaitis „Trumpai apie priostorę“