Biologijos konspektas

1153 0

Chemijos pagrindai

Medžiaga – tai visa, kas užima tam tikrą erdvės dalį ir turi masę. Medžiagos būsenos gali būti: kieta, skysta, dujinė. Medžiagos sudarytos iš cheminių elementų. 98 proc. organizmo sudaro: anglis, vandenilis, deguonis, fosforas ir siera (CHNOPS).

Geležis yra vienas iš būtiniausių žmogaus organizmui mikroelementų. Jeigu jos trūksta, gali prasidėti metabolitiniai pakitimai. Šiuo metu dėl geležies trūkumo organizme kenčia apie 15% pasaulio gyventojų. Išsivysčiusiuose, besivystančiuose ir atsilikusiuose pasaulio regionuose— visur geležies trūkumas tapo pasaulinės reikšmės problema. Geležies turi dauguma natūralių produktų: raudona mėsa, vištiena, jūros gėėrybės, daržovės, vaisiai, grūdai ir jų gaminiai.

Vyrams geležies atsargas papildyti reikia rečiau, nes jos į organizmą užtektinai patenka su maistu, o moterims – dažniau, nes menstruacinio ciklo, gimdymo metu jos netenka daug kraujo. Daugiausia geležies organizmui reikia nėštumo metu. Geležies trūkumas, kurį dažnai jaučia sportininkai, turintys didelį fizinį krūvį, yra mažakraujystės priežastis.

Tarptautinės Sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, geležies deficitine mažakraujyste serga apie 30% nėščiųjų. Daugelis vaikų, pagimdytų mažakraujyste sergančių moterų,, serga bronchine astma, yra silpni ir blogai vystosi. Net nedidelis geležies trūkumas lemia nuovargį, jėėgų praradimą, atsparumo ligoms sumažėjimą, atminties susilpnėjimą ir skydliaukės funkcijų sutrikimus. Maži vaikai, stokojantys geležies, lėčiau auga ir vystosi. Geležies pasisavinimą mažina kava bei stipri arbata, nekokybiška ir netaisyklinga mityba. Geležis reikalinga daugeliui organizmo funkcijų, kurių svarbiausia – pernešti deguonį iš pl

laučių į kitus organus ir sistemas. Be to, geležis yra sudėtinė daugelio fermentų ir organizmo baltymų dalis, dalyvaujanti DNR ir cholesterino sintezėje. Geležis įeina į raudonųjų kraujo kūnelių baltymo hemoglobino sudėtį. Ji dalyvauja pernešant deguonį iš plaučių į audinius ir anglies dvideginį iš audinių į plaučius. Geležis įeina raumenų baltymo mioglobino sudėtį. Šis cheminis elementas yra daugelio fermentų sudėtinė dalis, dalyvauja tam tikruose medžiagų apykaitos procesuose. Jei trūksta geležies, slopinamas raudonųjų kraujo kūnelių susidarymas, mažėja hemoglobino koncentracija, prasideda mažakraujystė, kuri pasireiškia fizinio ir protinio darbingumo, organizmo atsparumo sumažėjimu. Rekomenduojamo paros maisto davinio geležies kiekis – 10 mg vyrams, 15 mg moterims. Nėščioms moterims per parą papildomai reikia 10 mg geležies. Geležies yra kepenyse, mėsoje, žuvyje, ankštiniuose augaluose, riešutuose, rupaus malimo grūdiniuose produktuose, žaliose lapinėse daržovėse. Iš gyvulinių maisto prroduktų geležis pasisavinama daug geriau negu iš augalinių. Geležies pasisavinimą skatina vitaminas C ir kitos organinės rūgštys, o slopina taninai, kurių turi arbatžolės, kiaušiniai, tam tikros mineralinės medžiagos.

Natris yra svarbi organizmo skysčių dalis. Nuo natrio kiekio priklauso skysčių tūris: daugėjant organizme natrio, skysčių tūris didėja, ir atvirkščiai. Natris veikia nervų ir raumenų aktyvumą, sujaudinimo sklidimą. Natrio perteklius žmogaus organizmui nenaudingas, nes gali padidėti kraujospūdis, organizme susikaupti skysčių. Daugiausia natrio gaunama su valgomąja druska ir maisto produktais, kuriuos gaminant dedama druskos (k

konservais, dešromis, sūriais, duona ir kt.). Patariama per dieną suvartoti ne daugiau kaip 6 g valgomosios druskos, įskaitant ir druskos kiekį, esantį maisto pramonės produktuose.

Kalis yra sudedamoji ląstelių protoplazmos dalis. Veikdamas kaip natrio antagonistas, jis reguliuoja skysčių pusiausvyrą organizme. Jis būtinas širdies, skeleto raumenų, nervų sistemos darbui. Trūkstant kalio, didėja kraujospūdis, atsiranda širdies veiklos sutrikimai, raumenų silpnumas. Kalio perteklius taip pat žalingas, nes sukelia toninius raumenų susitraukimus, elektrokardiogramos  pokyčius. Kalio turi bulvės, pomidorai, bananai, ankštiniai augalai, riešutai, pienas ir kiti maisto produktai.

Kalcis dalyvauja susidarant kaulams ir dantims, todėl svarbu, kad jo netrūktų nėščių moterų, vaikų ir paauglių maisto davinyje. Kalcio trūkumas maiste – vienas iš osteoporozės (kaulų išretėjimo) senatvėje rizikos veiksnių. Be to kalcis dalyvauja susitraukiant skeleto ir širdies raumenims, jis reikalingas nervų sistemos, vidinės ir išorinės sekrecijos liaukų veiklai, kraujo krešėjimo procesams. Daugiausia kalcio gaunama su pieno produktais. Jo yra brokoliuose, špinatuose ir kitose tamsiai žaliose lapinėse daržovėse, žuvų kauluose.

Magnis būtinas formuojantis skeletui, nervų ir raumenų jaudrumui, daugelio fermentų veiklai. Magnio stoka gali sukelti raumenų skausmus ir silpnumą, kraujospūdžio didėjimą, dažną širdies plakimą, net skilvelių virpėjimą ar staigų širdies sustojimą. Magnis gaunamas su pieno produktais, žaliomis lapinėmis daržovėmis, riešutais, duona ir kitais grūdiniais produktais.

Fosforas svarbus energijos apykaitai, baltymų sintezei, lipidų pernešimui,formuojantis ka

aulams ir dantims. Žmogus gauna fosforo su pieno produktais, mėsa, žuvimi, bulvėmis, daržovėmis, grūdiniais produktais.

 

Anglis ir vandenilis yra pagrindiniai organinių molekulių elementai. Organinės molekulės lemia visų gyvųjų organizmų sandarą ir funkcijas. Visi gyvi organizmai turi angliavandenių, baltymų, lipidų ir nukleorūgščių.

Funkcinės grupės ir izomerai padidina organinių molekulių įvairovę. (Funkcinė grupė – tai tam tikrų atomų grupės, izomerai – tai molekulės sudarytos iš vienodų atomų, tačiau skiriasi jų išsidėstymas.

Hidrofilinės molekulės – tirpsta vandenyje, o hidrofobinės – ne.

Mažos organinės molekulės vadinamos monomerais, jos gali būti didelių organinių molekulių – polimerų – dalimi. Monosacharidas – monomeras; polisacharidas – polimeras. Riebalai, lipidai, baltymai, nukleorūgštys – polimerai.

 

Angliavandeniai

Angliavandeniams priklauso: monosacharidai, disacharidai ir polisacharidai.

Monosacharidai: gliukozė (energijos šaltinis), fruktozė (energijos šaltinis, randama tik augaluose), ribozė (RNR dalis), deoksiribozė (DNR dalis).

Disacharidai: sudaryti iš dviejų monosacharidų; laktozė (pieno angliavandenis), maltozė (gausu grūdinėse kultūrose, energijos šaltinis), sacharozė (energijos šaltinis).

Polisacharidai: sudaryti iš daugiau nei dviejų monosacharidų; krakmolas (randamas tik augaluose, energijos šaltinis), glikogenas (randamas gyvūnuose ir grybuose, gaminamas iš gliukozės kepenyse, o raumenyse – skaidomas į gliukozę, energijos šaltinis), celiuliozė ( grandinė ilga ir standi, tai tinkama statybinė medžiaga, randamas tik augaluose, atlieka atraminę ir apsauginę funkcijas, kuo augalas senesnis, tuo jame daugiau celiuliozės, plačiai naudojama žmonių praktinėje veikloje), chitinas (randamas kai kurių gyvūnų kūno dangoje ir grybų sienelėse, atlieka apsauginę ir atraminę funkcijas, molekulėje yra amino grupė).

 

Lipidai

Dauguma netirpūs vandenyje, nes neturi polinių grupių. Saugo šilumą, teikia energijos.

Sudaryti iš riebiųjų rūgščių ir glicerolio. Riebalų rūgštis – angliavandenis su

u karboksilo (rūgšties) grupe, tirpi vandenyje. Rūgštys gali būti sočiosios ir nesočiosios. Sočios turi tik viengubas jungtis, nesočiosios turi dvigubą jungtį. Lipidai su sočiosiomis riebalų rūgštimis kambario temperatūroje yra kietos būsenos, o su nesočiosiomis – skystos būsenos.

Riebalai (trigliceridai) turi 3 riebių rūgščių grupes. Tai ilgalaikės energijos atsargos, molekulėje daugiau energijos, nei angliavandeniuose, nes nėra vandens molekulių. Taip apt atlieka termoreguliacinę funkciją.

Vaškai tai ilgos grandinės, turinčios riebalų rūgščių ir alkoholių. Netirpūs vandenyje. Atlieka apsaugines funkcijas (augalų kutikulė – vaško sluoksnis, neleidžiantis garinti vandenį ir saugantis nuo mikroorganizmų), vandens gyvūnai sutepa kailį, kad neperšlaptų ir nesušaltų, bitės vašką naudoja kaip statybinę medžiagą.

Fosfolipidai turi fosfato grupę. Molekulė turi polinę ir nepolinę dalis. Vandenyje išsidėsto dviem sluoksniais. Yra ląstelės membranos sudėtinė dalis, reguliuoja medžiagų pernašą.

Steroidai – tai lipidai, sudaryti iš 4 žiedų karkaso. Reikalingi augimo hormonų gamybai. Jų gamybai naudojamas cholesterolis.

 

Baltymai

Sudaryti iš aminorūgščių. Statybinė organizmo medžiaga, dalyvauja metabolizme (medžiagų apykaita), raumenų struktūrinė dalis, fermentai, hormonai, medžiagų nešikliai, plazminės membranos dalis.

Aminorūgštys sudarytos iš karboksilo ir amino funkcinių grupių, kurios abi, esant normaliam pH ir optimaliai temperatūrai, buūna jonizuotos, t.y. hidrofilinės. Jos tarpusavyje jungiasi peptidine jungtimi. Aminorūgštims specifines savybes suteikia jų sudėtyje esantis radikalas. Visuose gyvuose organizmuose randama tik 20 aminorūgščių rūšių.

Peptidas – tai baltymas sudarytas iš ne daugiau kaip 2 aminorūgščių, polipeptidas savo sudėtyje turi daugiau nei 2 aminorūgštis.

Denatūracija – baltymo struktūros pakitimas ar suradymas, nutraukiant jungtis. D. . .

– atsiveria į kiekvieną plaukelio maišelį, išskiria aliejinę medžiagą, kuri sutepa plaukus ir odą. Plauką pakeliantis raumuo – tvirtinasi prie plauko, jį pakelia. Prakaito liaukos – šalina prakaitą (vandens garus ir druskų perteklių), vėsina organizmą. Receptoriai: slėgimo, lietimo, temperatūros (šalčio ir karščio) ir skausmo. Reaguoja į aplinkos pokyčius. Receptorių ypatingai daug randama pirštų galuose ir kituose odos paviršiuose, kurie dažniausiai reaguoja su aplinka. Nervai – perduoda nervinius impulsus į centrinę nervų sistemą. Kraujagyslės – vykdo medžiagų apykaitą odoje. Kai odos kraujagyslės išsiplečia, žmogus parausta, o kai susitraukia – pabąla.

Poodis. Sudaro purusis jungiamasis ir riebalinis audiniai. Atlieka apsauginę, termoreguliacinę funkciją. Suteikia apvalumo kūno formoms.

 

  • Uncategorized

Join the Conversation