Arija da capo ir vokaliniai papuošimai

Arija Da capo:

Venecijos teatrai varžėsi tarpusavyje viliodami publiką į operų pristatymus.Dainininkai ir arijos traukė žiūrovus labiau nei drama ir spekakliai, todėl tapo įprasta , kad daininkų raiškos būdas ir tapo arija .XVII a. Viduryje buvo įprasta vienai operai sukurti ne mažiau kaip 24 arijas, o po dviejų dešimtmečių 60 arijų tapo norma.Labiausiai paplito srofinės dainos formos arija: keli posmai būdavo atliekami pagal tą pačią muziką.Taip pat populiarios trumpos, dviejų dalių formos (AB) ir trijų dalių formos arijos (ABB,ABA arba ABA) . Dauguma arijų turėjo priedainius. Arija atlieka dainininkas su instrumento, ar viso orkestro pritarimu. Dažniausiai jos buvo kuriamos pagal maršo, žigos, sarabandos ar menueto ritmus,Vokalinės partijos ir akomponimento motyvai atspindėjo teksto turinį.Pavyzdžiui, imituojant trimito signalus buvo perteikiama agresyvi ir karinga nuotaika.Venecijos opera buvo greiai perimta kitų Italijos miestų bei Vokietijos.Tarp daugelio Italijos kompozitorių, kurie skleidė itališkąją operą naujovių ištroškusiuose vokiečių dvaruose, buvo Karlas Palavičinas ir Agostinas Stefanis. Agostino darbai buvo reikšmingi tolimesniai kūrybai, ypač kompozitoriui G.F.Hendeliui.

Pagrindinės to meto arijų rūšys buvo : ostinato, strofinės ir arija da capo. Tačiau XVIIIa. Pradžioje visuotinai įsigalėjo ir labiausiai paplito vadinamoji da capo arija. Jos pavadinimas reiškia,, nuo galvos ’‘ arba ,,iš pradžių‘‘. Šis pavadinimas paaiškinamas taip, kad dviejų dalių formos kūrinyje (arba trijų) nurodydavo atlikėjams , kad reikia grįšti į arijos pradžią ir pakartoti dar kartą pirmąją dalį. Tai uždaras solinis vokalisto numeris , kuriame išreiškiamas vienas jausmas ar emocinė būsena, kartais ją jungiant su priešinga ar panašia nuotaika.

Puikus to pavyzdys Skarlačio arija Mi rivedi , o selva ombrosa (,,Tu vėl mane regi, o šešėliuotas miške‘‘).Grizeldos II veiksmas, atskleidžia da capo arijos pranašumą reiškiant dramatinį konfliktą.PO penkiolikos valdymo metų karalienė Grizelda išsiskiria su vyru ir patenka i skurdą.Pirmoji melodijos frazė, iš kurios ir išauga visa arijos dalis A, plėtojama sekvencijomis ir derinant įvairius elementus.Pagalbinė B dalis, ritmiškai susieta su pirmąją,atspindi šviesų momentą- džiugesį grįžus namo. Baigusi B dalį dainininkė mato nuorodą ,,del sagno‘‘ ir grįžta prie ženklo ,,segno‘‘ , pažymėto ties jos pirmuoju įstojimu , tik dabar praleidžiama įžanginė riturnėlė. Taigi, tai puikus pavyzdys kaip susidaro sutrumpinta da capo forma. "C:\Users\Gabriele\Desktop\ikel.JPG

Pvz:paleisti Arija iš A.Skarlačio ,,Grizelda‘‘ Mi rivedi , o selva ombrosa‘‘ https://www.youtube.com/watch?v=_M62Dr5LmmY

Taigi, da capo arijos funkcija operoje buvo koncentruotai išreikšti idėjas, atspindėti ir perteikti psichologinę būseną.Da capo arija pirmiausiai naudota meilės, ir herojiniams jausmams reikšti, pasirodė puikiai tinkama ir religinio pamaldumo,ekstazės raiškai, todėl įsigalėjo liuteroniškose kantatose, oraorijose, draminiuose kūriniuose.

Vokaliniai papuošimai :

Baroke muzika buvo suprantama kaip išraiškinga garsų kalba, jausmų ir išgyvenimų reiškėja. Buvo manoma, kad dainuojant muzika papildo, paryškina žodžių reikšmę ir pati yra tarsi kalba. Muzikos garsais bandoma pamėgdžioti kai kuriuos garsus arba labai puošniai išdainuojami tekste svarbiausi žodžiai (pvz., „karūnuotas“, „valdovas“ ir pan.)Baroko muzikai būdingos aiškios kūrinio dalys, pabrėžtinai paryškintos jų pabaigos. Melodijų linijos pinasi tarpusavyje, sudarydamos painų derinį, kuriam suprasti reikia turėti gerą muzikinį išsilavinimą. Melodijos dažniausiai labai vingrios, su daugybe melizmų, trelių ir kitų puošmenų.

Iš baroko epochos atlikėjo buvo tikimasi daugiau nei atlikti tai, ką paprašė kompozitorius.Solistai daininikai pasitelkdavo visą savo meisriškumą, skonį ir patirtį, kad pasiektų kuo didesnį efektą ornamentuodami ir gražindami kūrinį.To meto natų artikuliacija (garso išgavimo būdas) buvo atlikėjo improvizuojama, o puošmenos (melodiniai pagražinimai, melizmai) – naudojamos kaip tam tikros detalės, išryškinančios viso kūrinio ,,architektūrą”.

Barokinė ornamentika:

Ornametai paprastai atsiranda improvizuojant .Žinoma, jie gali būti užrašyti ar bent pažymėti įvairiais simboliais, bet visada yra spontaniški, ir nenuspėjami. Žodis ,,ornamentika’’ mums asocijuojasi su neesminiais, nereikalingais dalykais, tačiau baroko laikų muzikai tai suprato kitaip. Jų nuomone, kai kurie disonansiniai ornamentai, ypač treles ir apodžatūros , suteikdavo muzikai tam tikro pikantiškumo.

Buvo taikomi du melodijos ornamentavimo būdai:

1.Smulkios melodinis formulės ,įvairios melizmos, kaip antai trelės ir mordentai būdavo priskiriami vienai ar dviems užrašytoms natoms.

Melizmos- melodinės figūros, vartojamos pagrindiniams melodijos garsams pagražinti; pastovios formos; žymimos spec. ženklais arba parašomos smulkiomis natomis; dažniausiai vartojami : foršlagas, grupetas, mordentas, trelės.

Trelė – greitas gretiminių garsų kaitaliojimasis.

Mordeñtas -greitas garso perėjimas į viršutinę arba apatinę sekundą ir sugrįžimas atgal.(Skaidrėje galima paveiksliukus įdėt suradus kaip atrodo tie papuošimai)

 

2.Labiau išplėtotos puošmenos, kaip antai gamos, pasažai, šuoliai, arpeggio ir pan. būdavo priduriami laisvai ir išmoningai lyg perfrazuojant užrašytas natas.

 

Dar norime paminėti, kad baroko epochoje Neapolyje susiformavo bel canto dainavimo stilius .Tai visais atžvilgiais labai išlavinto balso, gražaus jo tembro reikalaujantis dainavimas, sugebant išdainuoti ir ilgas lyrines melodijas, ir – greitu tempu – smulkių verčių garsų virtines (pasažus), kaitalioti garso stiprumą ir pan. Taigi atliekant baroko muziką yra naudojama bel canto dainavimo technika. Rečitatyvuose emocijos išreiškiamos kur kas ryškiau, galimas balso non vibrato (be vibrato). Ši deklamacinio pobūdžio melodija dažnai gali būti atliekama rubato principu (ritmiškai laisvas atlikimo stilius, nesilaikant tempo ir takto dalių).