Apple tyrimas. Vadybos funkcijų analizė

by

 

Turinys

 

Įvadas 2

1.„Apple“ įkūrimas 3

2.Sėkmingi sprendimų priėmimo būdai 5

3. „Apple“ organizacijos pagrindiniai konkurentai 7

4.Organizacijos vadovavimas 8

5.Vadybos funkcija – planavimas 11

Išvados 17

Literatūrinis sąrašas 18

 

 

 

Įvadas

 

Šiuolaikinė kasdienybė – tai naujųjų inovacijų ir IT amžiaus klestėjimas. Bene populiariausia ir labiausiai pasaulyje žinoma bei pripažinta korporacija „Apple“, kuri projektuoja ir gamina plataus vartojimo elektronikos ir programinės įrangos produktus, tapo fenomenu. „Apple“ labiausiai išgarsėjo dėl daugelio techninių naujovių bei netradicinio požiūrio į kompiuteriją. Ši įmonė jau nuo 1976 metų iki šių dienų gali pasigirti daugybę įvestų naujovių į kompiuterių pasaulį. „Apple“ produkcija visada vienu žingsniu lenkia savo konkurentus, nesuteikdama jiems jokio šanso, užimti pirmosios vietos populiariausiųjų sąraše.

Už šitokio pasisekimo ir sėkmės slypi labai gerai apgalvotas ir daug darbo reikalaujantis strateginis planavimas, organizavimas, valdymo ypatybės bei kontrolė. Šios vadybos funkcijos dalys yra labai svarbios kiekvienai įmonei. Planavimas yra viena iš pagrindinių valdymo funkcijų, jis leidžia ilgesniam laikotarpiui susikurti planus, kuriais būtų galima remtis ateityje. Organizavimas ne mažiau svarbus įmonės veiklai. Šia funkcija remiantis įmonė siekia savo užsibrėžtų tikslų. Motyvavimas padeda darbuotojams nuolatos tobulėti ir skatina dirbti kokybiškiau. Paskutinė funkcija – kontrolė, tačiau ji bene svarbiausia kiekvienoje organizacijoje. Ji reikalinga tam, kad darbas visuomet būtų našus, ieškomos veiklos klaidos ir randami sprendimai, kaip jas šalinti. Jei įmonėje kontrolė efektyvi, tikėtina, jog jai pavyks dirbti pelningai ir įgyvendinti užsibrėžtus organizacijos tikslus bei pateisinti misiją.

Mūsų darbo tikslas yra trumpai papasakoti apie „Apple“ korporacijos istoriją, ją išanalizuoti, išnagrinėti organizacijos kelis vidinės ir išorinės aplinkų veiksnius, vadybos funkcijas bei panagrinėti sėkmingus organizacijos sprendimų priėmimų būdus.

„Apple“ įkūrimas

 

Viskas prasidėjo 1976 metais, kai Steven Wozniak sukonstravo savo pirmąjį personalinį kompiuterį „Apple I“. Šiuo išradimu Steve Jobs planavo prekiauti masiškai, tad savarankiškai užsiėmė gamyba. Pirmoji „Apple“ būstinė tapo Jobs’o tėvų garažas. Ten ir buvo surinkta 50 pirmųjų kompiuterių, kuriuos užsakė bene pirmoji kompiuterių parduotuvė. „Apple I“, kaip ir kitus personalinius kompiuterius tais laikais pirko tik entuziastai, todėl reikėjo sukelti didesnį žmonių susidomėjimą. Jobs’as suprato, kad jiems reikia finansinės paramos. Mike Markkula susidomėjo jų veikla ir investavo pinigų. Jo dėka, 1977 m. Apple Computer oficialiai užregistruojama kaip „Apple Computer Inc.“. Ofisas persikėlė ir pradėjo legendinio „Apple II“ projektą. S. Jobs’as suprato, kad ne tik kompiuterio vidus, bet ir išvaizda turi didelę reikšmę (šitos nuostatos įmonė laikosi ir šiandien), todėl S. Wozniak’as patobulino savo kūrinį ir 1977 m. gimė „Apple II“ – pirmasis žmonijos istorijoje personalinis kompiuteris, turintis plastmasinį korpusą ir spalvotą grafiką – įspūdinga mašina ir pirmoji didžiulė sėkmė. „Apple II“ tapo pirmuoju personalinio kompiuterio standartu, kuriuo ėmė sekti kiti. „Apple Computer Inc.“ tapo personalinių kompiuterių lydere ir sparčiausiai besiplečiančia kompanija. 1980 m. „Apple“ buvo smarkiai išsiplėtusi kompanija, pardavinėjo kompiuterius net užsienyje. S. Wozniak’as ir S. Jobs’as išgarsėjo visame pasaulyje. Siekiant padaryti kompiuterį prieinamą visiems, dar 1979 m. pradėti du nauji projektai – „Lisa“ ir „Macintosh“. „Lisa“ buvo suprojektuotas kaip galingas kompiuteris skirtas verslui, o „Macintosh“ – kaip pigesnis variantas paprastam vartotojui. Tačiau dėl savo aukštos kainos ir palyginti mažos spartos „Lisa“ nesusilaukė pripažinimo.

Kita vertus, naujasis „Macintosh“ buvo paprastas, lengvai naudojamas, bendraujantis su vartotoju kompiuteris. Buvo sukurta tokia atmosfera, jog apie „Mac“ („Macintoch“ buvo žinoma jau prieš jo pasirodymą). Šis kompiuteris, kurio kūrimui vadovavo pats S. Jobs‘as, buvo kuriamas, stengiantis įkvėpti grupę, kuriančią „Mac“, pagaminti tai, kas sukeltų revoliuciją kompiuterių pasaulyje. Ir tai pasiteisino – kūrėjai neužilgo tapo legenda. Darbas vyko be poilsio dienų ir naktimis. S. Jobs’as, kuris turėjo retą sugebėjimą iš vienos pusės įkvėpti žmones ir iš kitos pusės priversti žmones jo nekęsti. Visi „Macintosh“ stovyklos nariai buvo laikomi menininkais, nesitaikstančiais su standartiniu mąstymu. Darbo metu virš „Apple“ būstinės tomis dienomis plevėsavo piratų vėliava, nes pasak Jobs’o: „Geriau būti piratu, nei tarnauti laivyne“. Tuo metu atrodantys keli nedideli trūkumai, nesutrukdė „Mac“ pakilti į pardavimų viršūnę. S. Job‘sas teigė, kad nėra prasmės tobulinti ir taip jau tobulo daikto.

Išleidus Mac’ą paaiškėjo, kad jis visiškai neorientuotas į verslą, nes neturėjo galimybės darbui tinkle ir buvo mažai programų. Ofisuose daugiausiai buvo naudojami personaliniai kompiuteriai. Pardavimai ėmė smarkiai mažėti. 1985 m. iškilus nesutarimams, S. Jobs’as atleidžiamas iš „Apple“.

1985 m. „Apple“ atsigavo, kai išleido „Pagemaker“ – pirmąją leidybinę programą ir „Laser Writer“ – pirmąjį lazerinį spausdintuvą. Šie du dalykai pavertė įmonę lyderiu leidybos srityje, kuriuo ji išlieka iki šiol. 1987 m. su „Macintosh II“ išleidimu pradedama nauja galingų ir brangių „Mac“ šeimą, kuria taiko į profesionalų vartotoją. „Macintosh II“ – pirmasis „Mac“ turintis išplėtimo galimybę, spalvotą grafiką ir atskirą monitorių. Iškart pripažįstamas verslo pasaulyje ir tampa Wall Street numylėtiniu. Vėliau organizacijos padėtis pablogėjo. Nuo paskutinio „Mac“ pasirodymo organizacija taikė į galingų ir brangių kompiuterių vartotojus, pigių kompiuterių rinką pripildė personaliniai kompiuteriai, kuriuos gamino beveik visi gamintojai. Tuo tarpu „Apple“ laikėsi uždarumo politikos.

1996 m. atrodė, kad Apple gyvena savo paskutiniąsias dienas. Apple turėjo daug pažangių technologinių naujovių, tačiau dėl vadovų nemokėjimo orientuotis rinkoje patirdavo didžiulių nuostolių. Vartotojui buvo sunku susiorientuoti tarp Apple gaminamų modelių, nes nebuvo aiškios ribos tarp profesionalių kompiuterių ir kompiuterių namų vartotojui, be to, kai kurie kompiuteriai buvo pardavinėjami skirtingais vardais. Kompaniją išgelbėjo S. Jobs‘as, ją nupirkdamas. Turėdamas nemažai patirties, žinojo tikslų planą, kaip išgelbėti „Apple“. Prasidėjo didieji pertvarkymai. Didžiausia staigmena buvo S. Jobs’o paskelbtas Apple sandėris su Microsoft, didžiausiu Apple priešu. Microsoft įsigijo Apple akcijų ir buvo pasirašyta 5 metų bendradarbiavimo sutartis. Taip pat Microsoft sumokėjo Apple neskelbiamą pinigų sumą, kad ši nutrauktų kaltinimus, jog Microsoft išleista Windows nukopijuota pagal Mac’o operacinę sistemą.

„Apple“ įžengė į naują erą. S. Jobs’as sumažino gamybą iki kelių modelių, kurie buvo aiškiai orientuoti į konkrečius vartotojus. Nešiojami kompiuteriai taip pat buvo aiškiai atskirti. Uždaryti nepasisekę projektai ir iš „Mac“ klonų gamintojų supirktos atgal licencijos. “iMac“ pasirodymas 1998 metais prikėlė kompaniją. „iMac“ tapo kompiuteriu, reprezentuojančiu naują amžių. Žmonės jį pamilo ir jis tapo pačiu perkamiausiu personaliniu kompiuteriu kompiuterijos istorijoje. Dar jam nepasirodžius, buvo iš anksto užsakyta 150.000 vnt. 2001 m. pristatytas Power Book G4 Titanium yra be abejonės vienas geriausių profesionalių nešiojamų kompiuterių.

Pasaulinėje programavimo konferencijoje Keynote 2005 m. birželio 6 d. S. Jobs’as pranešė, kad 2006 metais „Apple“ pradės gaminti „Intel Mac“ kompiuterius. 2006 m. sausio 10 d. naujieji „MacBook Pro“ ir „iMac“ tapo pirmaisiais „Apple“ kompiuteriais, kuriuose panaudotas Intel Core Duo procesorius.  Nuo 2003 m. pradžios iki 2006 m. įmonės akcijų kaina padidėjo daugiau nei dešimt kartų, nuo 6 dolerių už vieną akciją iki daugiau nei 80 dolerių. 2006 m. sausio mėnesį rinkos riba viršijo „Dell“. 2007 metais sukurti išmanieji telefonai „iPhone“ sukėlė lygiai tokią pačią revoliucijos bangą, mobiliųjų telefonų pasaulyje, kaip ir „Macintosh“.

Šiandien „Apple“ yra vienintelė įmonė, kuri gamina kompiuterius žmogui, o ne ofisui. Jos produktai atitinka visus šiuolaikinio vartotojo reikalavimus.

Sėkmingi sprendimų priėmimo būdai

 

Ilgai apgalvoti, aiškiai suformuluoti sprendimai atvedė kompaniją „Apple“ į sėkmės olimpą. Beveik visi veiksmai, sekantys vienas po kito, buvo logiški, tikslūs. Norint sulaukti savo sprendimų naudos, reikia vadovaujančio asmens nuoseklumo, atsakomybės jausmo.

Sprendimų priėmimas – tai procesas, kurio metu pasirenkama alternatyva arba tam tikrai alternatyvai suteikiamas prioritetas. Tiek individų, tiek grupių sprendimų priėmimas apima procesą, kuris prasideda nuo aibės informacijos, pagal kurią apibrėžiama situacija, įvertinama laukiama nauda, numatomi įmanomi pasirinkimai ir galiausiai prognozuojami galimi padariniai.

Sprendimų priėmimo procesas baigiasi konkrečios alternatyvos pasirinkimu, remiantis nustatytais kriterijais. Sprendimo priėmimo rezultatas visada yra galutinis pasirinkimas, vadinamas sprendimu. Sprendimu gali būti tiek nuomonė, tiek ir veiksmas. Apskritai sprendimų priėmimas yra samprotavimo procesas, galintis būti ir racionalus, ir iracionalus, paremtas aiškiai suformuluotomis ar tik numanomomis prielaidomis. Tradicinė sprendimų priėmimo samprata yra linijinė: pateikiama seka žingsnių, padedančių sprendimo priėmėjui priimti geriausią sprendimą iš visų įmanomų alternatyvų (1 pav.).

Pav. Sprendimo priėmimo proceso etapai

Linijinė sprendimų priėmimo etapų schema paremta logika ir racionalumu. Nors ši schema puikiai atskleidžia loginę proceso struktūrą, tačiau realybėje sprendimai retai kada priimami taip racionaliai. Sprendimų priėmimo procesas priklauso nuo sprendimus priimančiųjų prielaidų ir šališkumo.

Dirbant kompanijoje kas dieną reikalaujama priimti sprendimus. Kai kurie jų turi būti priimti individualiai, kai kurie kolektyve. Individualius sprendimus dažniausia turi priimti žmonės, užimantys atitinkančias vadovaujančias pareigas. Ypač viskas greitai keičiasi IT pasaulyje. Naujosios inovacijos yra šio amžiaus „arkliukas“, kuris veda visą žmoniją tobulėjimo link. Valdymo specialistų tarpe dažnai susiduriama su neaiškumu, abejone, ar priimti sprendimai duos naudą bei kokios bus priimtų sprendimų pasekmės. Kai už priimtus sprendimus, jauti atsakomybę, galbūt net spaudimą iš savo aplinkos, turi priiminėti kitus, skirtingo reikšmingumo sprendimus. Tad norint sukurti naują įmonę ar pristatyti naują, novatorišką gaminį, reikia išmokti valdyti savo sprendimo priėmimo būdus.

Suvokdami savo atsakomybę prieš kolegas ir visą organizaciją, sprendimus priimantys asmenys stengiasi, kad neapibrėžtumas kuo mažiau įtakotų jų sprendimų efektyvumą, ir kad sprendimai kuo geriau atitiktų organizacijos tikslus. O štai daugybė verslo vadovų teigia, kad sprendimus priima pasikliaudami nuojauta, instinktais ir panašiai.

 

Organizacijos „Apple“ vienas iš sėkmingiausių sprendimų kurti produktus ne aplinkiniams, o sau patiems. Nutarta, kad pirmiausia kuriant naują produktą, reikia susimąstyti ko pačiam kūrėjai trūksta, ar ko jam reikia. Šitokia strategija yra vedama iki pat šių dienų. Mat, kompanijos nuomone per didelis dėmesys į aplinką, nukreipia dėmesį nereikalinga linkme. Dar viena organizacijos strategija, nešanti sėkmę, yra kuo paprastesnis produktų naudojimas. Manoma, kad kuo sunkiau valdomas produktas, tuo jo vertė mažesnė. S. Jobso sprendimas pasiteisino, nes paprastesnis įrenginys pritraukė didesnį žmonių susidomėjimą iš įvairių amžiaus grupių.

„Apple“ sėkmė slypi paprastume ne tik produktų naudojimo, bet ir jų gamybos bei pasirinkimo. Ji supaprastina pasirinkimo procesą, išleisdama vieną ar kelis įrenginio modelius. Taip organizacija perpratusi žmonių suvokimą, nusprendė kuo labiau supaprastinti naujų prekių įsigijimą. Kuo mažesnis pasirinkimas, tuo greičiau apsisprendžiama, ko būtent mums reikia. Yra nesunku rinktis iš kelių produktų, kai jie skiriasi tik keletu aspektų. Būtent todėl, neišsiplėsdama kompanija „Apple“ yra išleidusi tik keletą savo produktų tai: „iPad“, „iPhone“, „iPod“ bei garsieji „Macbook“ kompiuteriai. Šiomis dienomis oficialioje „Apple“ svetainėje yra pateikti po kelis šių produktų modelius, talpos bei naujumo atžvilgiu. O nuo šio sprendimo pardavimai tikrai nėra sumažėję, o atvirkščiai dar daugiau išaugo.

Be to, kaip manoma, labai teisingas organizacijos sprendimas, yra neišradinėti visiškai naujų technologinių produktų. Įmonė neseniai atsiradusius produktus, ar jau senesnius, pakoreguoja taip, kad jie skiriasi nuo pirmtako ir yra laikomi visiškai nauju išradimų kompiuterių pasaulyje.

Taigi, galime teigti, jog yra labai svarbu priimti teisingą ir būtiną, tuo metu, valdymo sprendimą, norint, kad jis sulauktų sėkmės. Kiekvienas sprendimas turi artinti organizaciją prie užsibrėžto tikslo, dėl to valdymo sprendimai turi būti realūs, iš tikrųjų įgyvendinami. Priimti ir sugalvoti sprendimo būdą, tokį kuris patenkintų visapusiškai organizacijos tikslus, yra labai sunku. Valdymo sprendimų priėmimas yra psichologinis procesas, kuris remiasi ir logika, ir jausmais. Daugybė verslo vadovų teigia sprendimus priimantys daug dėmesio nekreipiant į logiką ir analizę. Vietoj to, yra pasikliaujama „intuicija“, „vidiniu instinktu“, „nuojauta“, „vidiniu balsu“. Matant tokį puikų „Apple“ pavyzdį, galime pasimokyti, kad visus organizacijoje vykstančius veiksmus reikia gerai apgalvoti, juos įvertinti, norint susilaukti už tai tinkamo atlygio. „Apple“ organizacijos pagrindiniai konkurentai

 

Kaip ir kiekviena organizacija, kompanija ar įmonė „Apple“ irgi turi savo konkurentus. Tai vienas iš pagrindinių išorinės aplinkos veiksnių, koreguojantys bet kurios organizacijos veiklą. Konkurencija – tai gamintojų, vartotojų ir kitų ekonomikos subjektų varžymasis dėl rinkų, prekių ir kitų išteklių. Konkurencija atsiranda tada, kai vienoje sferoje – prekyboje, gamyboje, prekių paskirstyme ar kitoje veikloje atsiranda keli subjektai, užsiimantys tokia pačia veikla. Kai kurie gali manyti, kad konkurencijos reiškinys yra blogas dalykas. Bet tai netiesa. Europos Sąjungos teigimu: „Laisva konkurencija yra esminis atviros rinkos ekonomikos elementas. Ji skatina Europos ekonominę veiklą ir siūlo vartotojams platesnį geresnės kokybės gaminių ir paslaugų pasirinkimą konkurencingesnėmis kainomis.“

„Apple“ Siūlo platų produktų ir paslaugų asortimentą, ši bendrovė yra nuožmus konkurentas keliose pramonės šakose, pradedant nuo asmeninių kompiuterių, įvairių pramogų, žiniasklaidos, iki mobiliųjų mokėjimo sistemų. Apačioje yra pateiktas „technologijų milžino“ pagrindinių konkurentų sąrašas tam tikrose sferose.

Personaliniai kompiuteriai

Tuo metu kai personalinis kompiuteris, veikiantis su Microsoft operacine sistema, išlieka populiariausias tarp vartotojų visose srityse nuo 1980-ųjų, Apple palaiko ištikimų naudotojų sekimą, kurie išreiškia labai aukštą pasitenkinimą kompanijos Macintosh kompiuteriais ir Safari operacine sistema. Didžiausi konkurentai šioje srityje yra Dell, Hewlett-Packard (HPQ), Acer ir Lenovo (LNVGY) personaliniai kompiuteriai.

Mobilūs kompiuteriai

„iPod“ revoliucionizavo „Apple“ verslo modelį ir paskatino visą mobiliųjų kompiuterių gamintojų industriją. „Apple“ be abejonės yra pati pelningiausia ir daugiausiai parduodanti kompanija šioje industrijoje. Konkurentai – Google (GOOG), Samsung, Nokia ir Asus.

Išmanieji telefonai

Buvo laikas, kai išmaniųjų telefonų industrijoje dominavo didžioji Kanados kompanija “Research in Motion” (Blackberry). Tai greitai pasikeitė pristačius „Apple“ sukurtus „iPhone“. „iPhone“, tiesiogine to žodžio prasme, sunaikino “Research in Motion” verslo modelį ir privertė keletą kartų pertvarkyti kompaniją. Google pateikia Android operacinę sistemą, kuri yra įvedama į kitus ne „Apple“ pagamintus telefonus – Huawei, Samsung, Sony (SNE), HTC, Lenovo ir kitus.

 

Pramoginė medija ir aplikacijos

Du pagrindiniai žaidėjai šioje srityje yra „Apple“ ir „Google“ su savo „Apple iOS“, veikiančios „iPhone“ ir „iPod“ ir „Google Android“, kuri veikia daugumoje konkurentų telefonų ir planšečių. Kiekviena operacine sistema atitinkamai turi sąsajų su “iTunes” ir “Google Play Store”, tai leidžia naudotojams įsigyti muzikos įrašų, knygų, programėlių ir kitokios medijos.

Mobiliosios mokėjimo sistemos

Įžengdama į mobiliųjų atsiskaitymų industriją 2014-ųjų Spalį, „Apple“ yra santykinai nauja šioje srityje. Remiantis generaliniu direktoriumi Tim Cook, kompanija sulaukė daugiau nei 1 milijono naudotojų per pirmąsias 72 valandas paverčiant „Apple Pay“ didesniu nei “visi kiti konkurentai kartu sudėjus”. Pagrindiniai konkurentai mobiliųjų atsiskaitymų industrijoje yra „PayPal“ ir „Google“.

Tačiau, konkurentų gamybą taip pat būtina išanalizuoti, norint apsisaugoti nuo vagysčių bei plagijavimų. Taip nutiko ir mūsų tiriamajai kompanijai „Apple“, kuri dėl plagijavimo į teismą padavė taip pat tarptautinę korporacija „Nokia“.

 

Organizacijos vadovavimas

 

Vadovavimas – vienas iš žmonijos tarpusavio santykių išraiškų. Susidūrus mažiausiai dviem žmonėms, siekiantiems panašaus tikslo, iš karto iškyla vadovavimo problema. Valdymo būtinumas egzistavo visais laikais.

Organizacijos valdymo struktūra gali būti labai įvairi.

Patriarchalinė struktūra. Vadovas yra vienas ir aprėpia viską. Tam vienam pavaldūs administracija ir visi darbuotojai. Šią struktūrą galima naudoti nedidelėje įmonėje, kai vienas žmogus dar sugeba atlikti visas vadybos funkcijas.

Linijinė struktūra turi minimalų valdymo pakopų skaičių ir labai aiškiai išreikštą pavaldumą. Kiekvienas vadovas atlieka visas vadybos funkcijas jam pavestoje srityje. Ši struktūra reikalauja iš kiekvieno vadovo plataus spektro žinių.

Štabų struktūra. Vadovas gali turėti didesnį ar mažesnį štabą ir sudėtingesnę ir panaudoti įvairių kvalifikacijų darbuotojus problemoms tirti bei sprendimams parengti. Tarp vadovo ir štabo galimi konfliktai, nes jų struktūra yra nelanksti, nelengva organizuoti horizontalius kontaktus tarp štabo padalinių. Struktūroje yra daugiau dalykinių ryšių, ir ji yra sudėtingesnė už linijinę.

Situacinis vadovavimas

Situacinio vadovavimo teorijos atstovai teigia vadovavimo sėkmės priklausomybę nuo įvairių vadovavimo situacijos ypatumų:

 

• Pavaldinių charakteristikų

• Vadovo ir pavaldinių santykių

• Darbo užduočių apibrėžtumo

• Vadovo realios valdžios grupėje ir pan.

Kognityvinės vadovavimo teorijos

Kai kuriais atžvilgiais kognityvinės teorijos gali būti laikomos personologinio ir elgesio bei požiūrių kompromisu. Šios teorijos paremtos tuo, kaip darbuotojai suvokia tam tikras situacijas. Kognityviniu požiūriu, vadovai, kurie supranta ir atitinkamai veikia tose situacijose, sėkmingiau vadovauja už tuos, kurie taip nesielgia.

Kognityvinių teorijų įvertinimas

• Teorijos pripažįsta, kad tai, kaip vadovas ar pavaldinys supranta ir vertina situaciją, veikia jų elgesį.

• Vadovaujantis Vroomo- Yetono sprendimų priėmimo modeliu, nuo vadovo supratimo priklauso tai, kaip priimamas sprendimas

• Kelio – tikslo teorija aiškina, kad vadovavimo sėkmė priklauso nuo to, kaip vadovas suderina pavaldinio tikslus ir tikslų pasiekimo būdus.

 

Vadovavimas kaip socialinė sąveika

Pastaraisiais metais buvo pripažinta pavaldinio įtakos vadovo elgesiui svarba. Jei vadovavimas yra socialinis procesas, tai visai paaiškinama tai, kad vadovo ir pavaldinio veiksmai vienas kitą veikia.

Charizmatinis (patrauklus) vadovavimas

Charizma – graikų kalbos žodis, reiškiantis gabumą, talentą.

• Kai kurios patrauklaus vadovo savybės yra:

• Asmeninis įvaizdis

• Elgesys, sukeliantis pasitikėjimą

• Sugebėjimas įkvėpti

• Poreikis daryti įtaką kitiems

• Komunikabilumas

• Netradicinis elgesys

 

Su pastarąja vadovavimo savybe – charizma, galime susieti ir kompiuterinės įrangos milžinės „Apple“ įkūrėją ir jos vizijos kūrėją Steve Jobs. Geras vadovavimas organizacijai kone labiausiai priklauso nuo vadovo charakterio savybių. Steve Jobs pažinoję ir su juo dirbę žmonės, nevengia teigti, kad jis buvo nepastovus ir netgi agresyvus asmuo. Visada garsėjo ne tik genialumu, bet ir ribinių patirčių kupinu asmeniniu gyvenimu bei savitu charakteriu. Teigiama, kad karštakošiškumas, despotizmas ir egocentrizmas visada buvo neatsiejami Jobs vadovavimo praktikos elementai. Tiesa, dėl sunkaus charakterio, ilgainiui jam nepavykdavo išlaikyti gerų santykių su kolegomis. Dėl to jo bendradarbiai susivienijo ir pavertė jį „Apple“ valdybos pirmininku, kuris pats vienas neturėjo jokių tiesioginių pavaldinių ir negalėjo nieko engti ar pašiepti. Pajutęs, kad kompanijoje jis nebeturi, ką veikti, 1985-ais jis pardavė visas savo „Apple“ akcijas ir netrukus įkūrė kitą IT kompaniją „NeXT“. 1996 metais „Apple“ nupirko bendrovę „NeXT“, tokiu būdu susigrąžindama S. Jobsą į buksuoti pradėjusią įmonę, kurią jis pats ir buvo sukūręs. Per metus S. Jobsas vėl tapo „Apple“ vadovu – vyresniu ir tikriausiai išmintingesniu, bet neatsisakiusiu perfekcionizmo. Stebėtojai žavėjosi jo, kaip produktų pristatytojo, įgūdžiais, jo sugebėjimu sukelti „Apple“ gerbėjų bemaž dievišką susižavėjimą bei savo „ir dar vienas dalykėlis“ staigmenomis pristatymuose. Kiekvieną kartą jis žmonėms parduodavo produktą, kurio poreikio žmonės neturėjo tol, kol S. Jobs to produkto nesukūrė.

Steve Jobs yra prasitaręs, kad jo verslo modelis yra kultinė muzikos grupė „The Beatles“. „Jie buvo keturi vyrukai, kurie pakentė vienas kito neigiamas savybes ir sugebėjo rasti balansą. Vertingiausias dalykas yra atskirų dalių suma. Versle didžiais tampa dalykai, kuriuos sukuria ne vienas asmuo, bet komanda“, teigia jis.

 

Kitas asmuo, kurį Steve Jobs laiko autoritetu, yra legendinis ledo ritulio žaidėjas Wayne Gretzky. „Labai mėgstu vieną seną Gretzky posakį: „Aš čiuožiu ne ten, kur ritulys buvo, bet ten, kur jis turėtų atsidurti“. Mes visą laiką stengėmės sekti šiais žodžiais dirbdami su „Apple“. Nuo pačios pradžios. Ir visada darysime tą patį“, sako jis.

Vadovaudamas savo požiūriais ir savo autoritetais, Stevas Džobas sukūrę savo sėkmės, kaip sėkmingo vadovo, taisyklės. Štai yra jo išskirtos sėkmingo vadovo taisyklės:

• Lygybė ir pagarba tarp vadovų ir darbuotojų. Suteikti darbuotojams galimybę naudotis ir tobulinti produktus.

• Skatinti darbuotojus tobulėti.

• Galutiniai terminai – būtinybė.

• Nelyginti kompanijos produkcijos su varžovų produkcija.

• Įdarbinti žmones, kurie yra aistringi kompanijos produkcijos gerbėjai.

• Svarbu nubrėžti ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.

• Puoselėti vertybes skatinamas nuo pirmųjų kompanijos įkūrimo dienų.

 

 

 

 

Taip pat Stevas Džobsas sudarė savo darbuotojams kelias taisyklės „Apple“:

• Pardavimai – ne svarbiausia. „Apple“ parduotuvių vadovybė aiškina savo darbuotojams, kad jų pagrindinis uždavinys – išspręsti kliento problemas, o ne parduoti jam naują prekę; darbuotojai turi suprasti visus kliento poreikius, net ir tuos, apie kuriuos dar nežino net pats klientas;

• Svarbiausia – paslaugų pardavimas. Kaip teigė buvę darbuotojai, svarbiausia ne parduoti naują produktą, o parduoti papildomas paslaugas ir priedus senam kliento produktui;

• Klientas visada teisus. Ypač jei jis padaro klaidą produkcijos pavadinime. Taisyti jį griežtai draudžiama;

• Darbuotojai turi būti teigiamai nusiteikę. Jie net apmokomi pozityvios kalbos, pavyzdžiui, negalima sakyti “deja, aš klydau”, reikia sakyti “paaiškėjo, kad…” ir visus kitus savo apsižioplinimus maskuoti po nieko nesakančiais eufemizmais;

• Negalima plepėti. Darbuotojas, kuris atskleis paslaptį apie būsimus produktus arba pripažins esamų produktų trūkumus bus nedelsiant atleistas;

• Naujokai nekalba išvis. Neįtikėtina, bet Apple parduotuvėse bendravimas su klientais – privilegija, kurią reikia užsitarnauti, todėl jei kreipsitės į darbuotoją, o jis tylės kaip japoniškas karpis, tai reikš, kad jis naujokas ir jam dar uždrausta bendrauti su klientais.

 

Dėl šių taisyklių „Apple Inc“ tapo tokia galingą ir visame pasaulyje žinoma organizacija, o jos vadovas – lyderis Steve Jobs įsirašė savo vardą ir pavardę į istoriją, kaip vienas žymiausias, originaliausias ir sėkmingiausias visų laikų vadovas. Deja, niekas negyvena amžinai, ir po sunkios kovos su liga S. Jobs mirė. Tačiau „Apple“ turi naują vadovą, kuris sėkmingai tęsia S. Jobs veiklą.

 

Vadybos funkcija – planavimas

 

Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas apskritai yra planavimas. Skirtingi autoriai pateikia kiek skirtingus apibrėžimus. Pagal James A. F. Stoner „planavimas – ypatinga sprendimų rūšis, nukreipta į konkrečią ateitį, kurios savo organizacijai trokšta vadovai “. Tuo tarpu F.S.Butkus teigia, kad „planavimas – tai priėmus vadybos sprendimą, pirmasis vadybos ciklo veiksmas siekiant, kad tas sprendimas būtų pavaldinių pastangomis įgyvendintas“ . Tačiau geriausiai planavimą apibūdina N. Paliulis ir E. Chlivickas: „planavimas numato kokie turi būti organizacijos tikslai ir ką turi daryti jos nariai norėdami juos pasiekti. Iš esmės tai yra pasiruošimas rytdienai, apibrėžimas to, ko organizacijai reikia ir kaip tai pasiekti“ .

 

Pradėjus analizuoti planavimą, iš karto dėmesys krypo į tai, kad skirtingi autoriai pateikia kiek kitokius planavimo proceso etapus. Pagrindiniai etapai yra šie:

1. Situacijos įvertinimas.

2. Alternatyvus išaiškinimas.

3. Alternatyvų įvertinimas.

4. Apsisprendimas.

 

Tuo tarpu M. Jėčiuvienė išskiria penkis etapus :

1. Analizės (kur mes esame dabar?).

2. Prognozės (kur galime būti?).

3. Uždavinių (kur turime būti?).

4. Planų (kaip mums tą pasiekti?).

5. Kontrolės (kaip sužinosime, ką pasiekėme?)

 

Būtent „Apple“ įmonė siekia ir tiki, kad planavimo rezultatai duos naudą tik tada kaip įmonės veiklos orientyrai ir rodikliai, jei jie bus tarpusavyje susieti ir vieningi pagal turinį. Pagrindinė nuostata struktūrizuojant ir tvarkant planavimo rezultatus yra – planas. Ši nuostata atspindi ir pagrindinius planavimo etapus:

1. Tikslų formulavimas, politikos, strategijos pagrindinių tarpinių uždavinių, pagrindinių prielaidų ir kt. nustatymas.

2. Ilgalaikio (daugiau kaip trejų metų) ir trumpalaikio (metinio ir trumpesnių) planų formavimas projektų ir pagrindinių padalinių lygiu.

3. Plano analizavimas biudžeto ir analizės grupėse.

4. Plano nagrinėjimas aukščiausioje įmonės valdymo struktūroje.

5. Galutinis plano nagrinėjimas ir priėmimas.

 

Dabar reikėtų išsiaiškinti, kokie yra planavimo modeliai. James A. F. Stoner išskiria tik du planavimo modelius, tai strateginį ir operatyvinį planavimą. Tačiau išskiriami tris planavimo modeliai:

1. Strateginis planavimas (yra atliekamas aukščiausiu valdymo lygiu) – tai mėginimas pažvelgti į pagrindines organizacijos sudėtines dalis iš ilgalaikės perspektyvos; įvertinti, kokios tendencijos gali egzistuoti jos aplinkoje. Pagrindinis uždavinys – numatyti, kaip organizacija elgsis savo „rinkos nišoje“ .

2. Taktinis planavimas (vidutiniu lygiu) – nustatomi tarpiniai tikslai siekiant strateginių tikslų. Taktinis planavimas iš esmės siejamas su strateginiu. Skirtingų padalinių vadovų atsakomybė taktinio planavimo atžvilgiu yra ta, kad į planavimą būtų įtrauktos idėjos, kurios susiformavo strateginio planavimo metu.

3. Operatyvinis planavimas (žemesniu lygiu) – tai yra planavimo pagrindų pagrindas. Kiekvienas vadovas operatyvinio plano pagrindu formuoja kasdieninę trumpalaikę taktiką, kuri užtikrintų visų veiksmų teisingumą, nustatytų stiprias bei silpnas organizacijos funkcionavimo puses.

 

James A. F. Stoner planus skirsto pagal planavimo modelius, tai:

• strateginiai planai, kurie skirti svarbiausiems organizacijos tikslams pasiekti;

• operatyviniai planai, kuriuose yra detalizuojama, kaip atlikti ar įgyvendinti strateginius planus kasdieninėje veikloje.

 

Pastebime, kad į strateginių planų sudėtį įeina operatyviniai planai. Operatyviniai planai yra dar skirstomi į:

1.Vienkartiniai planai – tai detali veiksmų eiga, kuri ateityje tikriausiai ta pačia forma nepasikartos. Jie dar skirstomi į:

• Programa – vienkartinis planas, apimantis gana įvairių veiklų ratą. Jis nurodo esminius etapus, reikalingus tikslui pasiekti, organizacijos padalinį ir narį, atsakingą už kiekvieną etapą, kiekvieno etapo eilės tvarką ir laiką;

• Projektai – mažesnės, atskiros programos dalys. Jie yra ribotos apimties ir turi aiškias paskirties ir laiko direktyvas;

• Sąmatos – finansinių išteklių, skirtingų konkrečioms veikloms per nustatytą laikotarpį, planas.

2. Pastovūs planai. Jie rašomi, kai organizacijos veikla kartojasi. Kartą sukurti pastovūs planai leidžia vadovams taupyti laiką, kadangi panašios situacijos tvarkomos iš anksto numatytais, tais pačiais būdais. Pastovius planus sudaro:

• Politika – bendroji sprendimų priėmimo linija;

• Taisyklės – teiginiai, nurodantys konkrečius veiksmus, kuriuos reikia atlikti tam tikroje situacijoje;

• Detalios procedūros – nuorodos, vadinamos standartinėmis veikimo procedūromis, arba standartiniais metodais – detaliu rinkiniu instrukcijų, nurodančių seką veiksmų, kuriuos reikia atlikti dažnai ir sistemingai.

Teigiama, kad planai gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Jie yra identiški formavimo būdu ir pritaikymu, o skiriasi tik planavimo laikotarpiu. Ilgalaikių planų laikotarpis daugiau kaip dveji metai ir jie apima visus įmonės veiklos aspektus, kurie įvertina ir esamus, ir būsimus (numatomus) ekonominius, socialinius ir techninius faktorius. Tai yra nenutrūkstamo planavimo procesas ir jis atsispindi naują mąstymą apie ateitį. Trumpalaikiai planai apima trumpesnį kaip metų laikotarpį ir sprendžia einamuosius klausimus.

Planai turi būti lankstūs, kad galima būtų prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Pavyzdžiui, planuojant padidinti „Apple“ produkcijos prekybą, būtina atsižvelgti į galimą kuro kainų padidėjimą. Kuo aukštesnė valdymo hierarchijos pakopa, tuo daugiau dėmesio skiriama planavimui, ypač nustatant tikslus ir strategiją. Žemesnieji vadovai paprastai užsiima atskiromis bendrojo plano dalimis ir sprendžia mažesnės trukmės klausimus.

Planavimo veikloje, kuri turi vykti nuolat, gali dalyvauti daug žmonių, tačiau svarbiausia, kad iš šios veiklos atsirastų konkretus planas. Jei nėra plano, tai planavimo veikla yra neefektyvi. Vienas svarbiausių planavimo bruožų – priimti sprendimą. „Apple“ įmonei tai sudaro didelę reikšmę, jei jie neturėtų tikslo ar ateities plano apie produkcijos kiekius, kokybę, investicijas, jų veikla nesuteiktų šitokio, šiuo metu, gaunamo realizuoto pelno.

Planavimas yra esminis dalykas siekiant ilgalaikio bendrovės išgyvenimo, kadangi jis padeda nustatyti naudingiausius ribotų išteklių paskirstymo tarp konkuruojančių tikslų būdus. Būtent „Apple“ yra ilgalaikio planavimo. Tie turi tikslus į kuriuos deda viltis, kad jų lūkesčiai bus efektyvus ir pelningi.

Planavimo principai ir problemos

Pateikti penkis pagrindiniai planavimo principai „Apple“ organizacijoje:

• Planuojant reikia remtis aiškiai apibrėžtas uždaviniais ir remtis visa prieinama informacija.

• Planuose turi būti atsižvelgiama į aplinką, kuri padės arba trukdys organizacijai siekti savo tikslo.

• Juose turi būti atsižvelgiama į esamą organizaciją ir numatomi kontrolės būdai, kad veikla būtų tikrinama pagal nustatytus standartus.

• Jie turi būti tikslūs, įgyvendinami, lengvai suprantami ir vykdomi.

• Jie turi būti lankstūs, kad, aplinkybėms reikalaujant pokyčių, būtų vykdomi nesugriaunant bendro plano.

Visą tai suteikia didelį stabilumą šiai kompanijai, ji gali jaustis saugi tarp kitų įmonių ir vadintis lydere pagal savo pardavimų skaičius, puikų planavimo realizavimą.

Planavimas taip pat turi trūkumų. Kuo ilgesniam laikui planuojama, tuo daugiau pasitaiko klaidų. Pradėdamas kurti planą, planuotojas paprastai galvoja apie esamas sąlygas, kurioms neretai skiriama per daug dėmesio.

Planuojant maksimaliai sumažinama rizika ir netikrumas, o šiandien šito labiausiai ir reikia. Rūpestingas planavimas leidžia organizacijai pasirengti pokyčiams. Planavimas padeda apibrėžti savo tikslus ir veiklą. Jis leidžia parengti veiklos standartus, o palyginę gautus rezultatus su standartais, vadovai turi galimybę pamatyti, kaip organizacija eina tikslo link. Pavyzdžiui, nauja patalpa kompiuteriui laikyti, pagrįsta šiandienos supratimu (t.y. tik finansinei funkcijai atlikti), ateityje gali pasirodyti esanti per maža. Jeigu kompiuteris bus naudojamas ir kitoms funkcijoms, gali prireikti didesnės patalpos. Aišku, daugelio įvykių neįmanoma numatyti, tačiau planuoti padeda atitinkamos technikos, padedančios numatyti įvykių tikimybę. Turi būti daugiau tariamasi su darbuotojais, kad jie suprastų iškylančių kliūčių pobūdį ir kodėl vadovybė imasi vienokių ar kitokių priemonių joms įveikti. Kuo didesnė plano apimtis, tuo sudėtingiau planuoti (pvz., palyginkite atskirtų departamentų planus bei visos bendrovės planus).

„Apple“ požiūris

Bendrovės tikslai

Jie suteikia organizacijos veiklai kryptingumą. Jie apibrėžia gaires, kuriomis paremti smulkesni konkretūs planai. Juos sudaro paskirtis, misija ir uždaviniai. Kai kurie autoriai ignoruoja paskirtį ir misiją, arba vartoja tikslus ir uždavinius pramaišiui.

Paskirtis, misija, vertybės

Paskirtis yra pagrindinis verslo organizacijos vaidmuo, kurį jai priskiria visuomenė ir kuris tinka visoms tokio tipo organizacijoms, pvz., Vakaruose – gauti pelną gaminant prekes ir teikiant paslaugas.

Misija yra siauresnė paskirties forma, būdinga konkrečiai organizacijai, pvz., gaminti tam tikras prekes ar teikti tam tikras paslaugas. Pyterio Drakerio manymu, nuo to, kaip organizacija apibrėžia savo misiją, priklauso organizacijos klestėjimas ir galimas išlikimas.

Apibrėždami organizacijos misiją, vadovai dažniausiai susitelkia ties trimis elementais: pagrindinė rinka, pagrindinis produktas arba paslauga ir pagrindinis technologinis procesas.

Kai kurios organizacijos, apibūdinamos savo paskirtį ir misiją, nurodo ir organizacijos vertybes.

Organizacijos vertybės atlieka tris toliau išvardytas funkcijas:

• Nukreipia verslo personalo elgesį;

• Atspindi vadovybės sampratą apie tai, kaip visuomenė turėtų reaguoti į bendrovės veiklą;

• Iš dalies jos priklauso ir nuo to, kaip kiti vertina bendrovės veiklą.

Misija yra siauresnė paskirties forma, būdinga konkrečiai organizacijai, pvz., gaminti tam tikras prekes ar teikti tam tikras paslaugas. Pyterio Drakerio manymu, nuo to, kaip organizacija apibrėžia savo misiją, priklauso organizacijos klestėjimas ir galimas išlikimas.

Uždaviniai

Tai galutiniai siekiai, kurie turi būti įgyvendinti įvykdant misiją. Keletas uždavinių pavyzdžių, kad bendrovė išgyventų ir augtų:

• Sumažinti priklausomybę nuo kai kurių tiekėjų;

• Uždaryti nepelningas linijas.

Daugėja atvejų, kai iškeliami uždaviniai pagerinti produkto ar paslaugos kokybę. Dažniausias uždavinys – padidinti dalį rinkoje. Dar viena uždavinių sritis – nuspręsti, ar bendrovė nori būti technologijų lyderė, ar tik pasekėja.

Strategija, planai, procedūros

Strategija yra plati veiklos programa, skirta organizacijos uždaviniams įgyvendinti. Strategija yra gairės, kaip paskirstyti išteklius uždaviniams pasiekti.

Strategija vykdoma pagal planus, kurie gali būti naudojami vienai paskirčiai – vienkartiniai planai (pvz., tilto statybos), arba pasikartojančių veiksmų standartiniai planai (pvz., kreditų politika).

Egzistuoja trys vienkartinių planų rūšys:

• Programos – apima platesnę veiksmų grupę (pvz., tobulinti visų lygių vadovų valdymo įgūdžius).

• Projektai – siauresni negu programa, būna konkretesni (pvz., tobulinti finansinius viršininkų įgūdžius).

• Biudžetai – reikalingų finansinių išteklių sąmata. Naudojami kontroliuoti beveik visą veiklą. Biudžeto sudarymas yra svarbiausia planavimo veikla.

Standartiniai situacijų planai – tai gairės, leidžiančios nuosekliai veikti panašiomis aplinkybėmis.

 

 

 

 

Išvados

 

Išanalizavę organizacijos „Apple Inc.“ korporacijos istoriją, išnagrinėję organizacijos kelis vidinės ir išorinės aplinkų veiksnius, vadybos funkcijas bei sėkmingus organizacijos sprendimų priėmimų būdus, galime teigti, kad ši įmonė puikiai vykdo savo tikslus, nenukrypsta nuo uždavinių.

Organizacija yra sėkminga, neša didelį pelną. Visa tai lėmė sėkmingas sprendimų priėmimas. Norint, kad organizacija dirbtų sėkmingai jos vadovas privalo priiminėti sprendimus kurie ir nulemia kompanijos ateitį. Taigi, dabartinė kompanijos „Apple Inc.“ padėtis tik įrodo, kad organizacijos priimami sprendimai yra sėkmingi bei teisingi. Lyderis Steve Jobs įsirašė savo vardą ir pavardę į istoriją, kaip vienas žymiausias, originaliausias ir sėkmingiausias visų laikų vadovas.

Be to, vykdoma teisinga politika konkurentų atžvilgiu, kontroliuojama, kad nebūtų plagijuojama kompanijos produkcija.

Taigi, „Apple“ kompaniją, laikant pavyzdžiu, galime teigti, kad tvirtas strategijos laikymasis, kaip šiuo atveju paprastumas, veda kompanija teisingu keliu link didžiulės sėkmės ir pripažinimo ne tik savo šalyje, bet ir visame pasaulyje.

 

 

Literatūrinis sąrašas

 

Danguolė Grauslytė, „Vadovas ir pasaulis“, (2005, Nr. 5)

Prieiga per internetą: http://akademija.manager.lt/blog/article/darbuotoju-motyvacijos-modelis

Juozas Bivainis, “Vadyba studentams”, 2011

http://www.ekonomika.lt/naujiena/apple-kompanijos-paslaptys-7708.html?page=2

http://lt.wikipedia.org/wiki/Apple

Intuicija ir sprendimų priėmimas

http://www.technologijos.lt/n/technologijos/it/S-25960/straipsnis?name=S- 25960&l=2&p=1&utm_source=Susije_po_straipsniu&utm_medium=Vidine_navigacija&utm_campai gn=Vidine_navigacija

Neverauskas, B, Rastenis, J. Kaunas „Technologija“.2001

http://distance.ktu.lt/kursai/verslumas/verslo_projektavimas_I/116600.html

Ginevičius R.; Sūdžius V. 2008. Organizacijų teorija, 2-oji pataisyta laida, Vilnius: Technika, 328p.

Neverauskas, B.; Rastenis J. 2001. Vadybos pagrindai. Kaunas. 143 psl.

. http://idomybes.one.lt/straipsinis/mitai-ir-faktai-apie-parduotuves-apple-368

http://www.searchengineoptimization.lt/sekmes-istorijos/stevenas-paulas-jobsas-sekme-nesanticharizma/

http://mokslas.delfi.lt/technology/apple-su-nauju-vadovu-pasirase-iki-2021-metu-galiosianciasutarti.d?id=49056782

. http://www.verslosavaite.lt/index.php/Atkaklumas-leme-Apple-sekme.html

. http://distance.ktu.lt/kursai/verslumas/personalo_motyvacija_II/114327.html