Kaskart praėjus savaitei, apmąstau, kas įvyko. Kodėl tai buvo, kas galėjo būti kitaip? Kokie jausmai mane aplankė. Žinokit, blogo rašymas naudingas tuo atžvilgiu, kad sukaupiamos mintys, patirtys ir iš naujo persijojamos, sudėliojami visi taškai, atsiranda daugiau aiškumo skaitant savas mintys patalpinrtas į raidžių rėmus. Nežinau, ar dabar rašyčiau dienoraštį, bet kažkokiu būdu apibendrinti savo patirtį siūlyčiau ir Jums. Tai savotiška terapija, gal ne visiems ji tiks, bet pabandyti verta.
Tie mano klausimai keliami sąmoningai, ieškant aktualijos, to, kas būtų man svarbu šiuo metu, nes viliuosi, kad jei bus svarbu man, tai galbūt bus svarbu dar bent vienam žmogui, o gal ir keliems šimtams. Stengiuosi visus savo veiksmus nukreipti į tikslą ir visame kame matyti prasmę ir daryti viską iš širdies, toks mano credo. Taip elgiuosi tikriausiai todėl, kad bet koks darbas ar užsiėmimas, kurį laikau beprasmiu, nuobodžiu, nereikalingu trumpina mano gyvenimą tiek tiesiogine – sugaištu laiką, tiek perkeltine – nervinuosi, “frustuojuosi”, negali susikaupti ir prisiverti, prasme. Kartais gal netgi tos prasmė iš pradžių kaip ir nematai, bet stengiesi atkasti, o ta įsibėgėji darbuotis, veikti….
Tokia trumpa įžanga savo pamąstymais perbėgu prie temos pavadinimo -“Atstumas”. Šį savaitgalį važiavau į Šiaulius, lankėme gimines, buvo smagu. Kai ko nespėjome apkabinti, dėl laiko stokos. Tada susimąsčiau, kad atstumas tikrai galingas dalykas. Vienus gal norėtume matyti dažniau, bet negalime. KUo rečiau matomės, tuo mažiau bendrų temų, tarpusavio supratimo ir motyvacijos vėl susitikti. Taip nutrūksta bendravimas tarp buvusių klasiokų, kursiokų, bendradarbių ir kaimynų. Nebėra to, kas sieja, kas riša, mažiau lankotės tose pačiose vietose, bendravimui palaikyti reikia daugiau pastangų.
Taip pat aplankėme pusseserę, kurios berniukas išvyksta į Olandiją. Metams. Baisu man dėl tokių santykių. Aišku, niekada negalima lyginti skirtingų situacijų, bet man panašiai buvo, ir ne vieną kartą. Paleisdavau artimus žmones ieškoti laimės, o pati buvau pririšta Lietuvoje. Rezultatas? Jie nebėra man tokie artimi, kokie buvo. Tai labai didelis išbandymas ir ne visos poros jį atlaiko. Dabar esu įsitikinusi visu 100 procentų, savo mylimo žmogaus niekur neišleisčiau, net jei tai atrodo “egoistiška” vieną kartą dėl savo laimės galima pabūti egoistu, užtenka sukti kitą žandą, kai gauni per veidą… Pažįstu dar kelias poras, kurios arba išsiskyrė arba vos neišsiskyrė dėl nelemtų kilometrų. Galima aišku būtų svarstyti apie santykių stiprumą ir kitus individualius faktoruius, bet vargu, ar atsumas duoda naudos santykių puoselėjimui ir rutuliojimui. Tai, žinoma, tik mano nuomonė.
Dar vienas atstumas – tai kilometrai, kurie skiria potencialius partnerius. Šio atstumo aš nesibaidau ir manau, kad jausmai bei trauka gali viską įveikti. Meilė pirmaisiais mėnesiais, taip pat susižavėjimas, įsimylėjimas būna tokie stiprus, kad gali pritraukti žmones kaip magnetus. Jei apsiribosi partnerio paieškomis tik savo gimtame mieste, gali uždaryti vartus savo laimei, žmogui, kurio tu ieškojai visą gyvenimą ir su kuriuo būnant, šimtai kilometrų ištirptų, o skirtingi namai pavirstų į vieną bendrą guolį. Tai idilė bet jeigu netikėsi pasaka, ji ir neateis į tavo gyvenimą. Aš pastebiu net kažkokį paradoksą, jei žmonės tiki savo sėkme, jiems tikrai dažniau sekasi, todėl visada iškeliu tikėjimo prasmę ir svarbą.
Kartais reikia pakeisti aplinką ir kažkur iškeliauti, kad užsimirštum, atsikvėptum, o gal net atrastum savo meilę. O kartais užtenka tiesiog dažniau išeiti į lauką pasivaikščioti, nes vienatvė ir laikas dažną prirakina lovose, namuose, prie žydrųjų ekranų ir įkinko tinginio pančiuose. Ir nėra čia ko stebėtis, kaip ir linksmybės įgauna pagreitį, taip ir tinginystė ir pasyvus veikimas tampa blogu įpročiu.
Labai nemėgstu žmonių, kurie skundžiasi, bet nieko nedaro, kad pakeistų situaciją. Yra aplinkybių, kurias sunku pakeisti, tada reikia išmokti gyventi jose. Bet jei turite galios savo rankose, keiskite – neturite draugų, ieškokite! Neturite mylimojo – ieškokite! Neturite pinigų – dirbkite, mąstykite! Neturite laisvo laiko – raskite, išskirkite savo prioriotetus! Neturite nuotaikos – suvalgykite šokoladą! jei situacija Jums nepatinka, veikite.
Ir įdomumo dėlei, jei esate savo atrankos reikalavimuose nurodę miestą, ištrinkite jį, o gal už 100 kilometrų į Jūsų gyvenimą atpūs pokyčius, kurie Jums patiks.
Vis mokau jus nebijoti, keistis, bandyti. Ne todėl, kad norėčiau iš Jūsų lipdyti kažką naujo. Noriu, kad Jūs liktumėte savimi, bet nebijotumėte pakeisti kai kurių neadaptyvių elgesio modelių, kurie iki šiol nepadėjo Jums susirasti meilės.
Mėgstu lankyti gimines…
Kris
Comments are closed.