Lietuvos baltųjų kiaulių veislės būklė ir jos tobulinimas uždarų populiacijų metodu.

120 0

Turinys

1.Įvadas 2

2. Lietuvos baltųjų kiaulių veislės būklė ir jos tobulinimas uždarų populiacijų metodu 3

3. Priemonės Lietuvos baltųjų kiaulėms toliau tobulinti 7

3.1. Prielaidos įdiegti naujus efektyvesnius veislininkystės darbo metodus Lietuvos baltosiosms kiaulėms tobulinti 7

3.2. Mišrinimo deriniai 8

4. Lietuvos baltųjų veislės kaiulių reprodukcinių savybių selekciniai – genetiniai parametrai 10

5. Išvados 15

6. Naudota literatūra 161. Įvadas.

Paskutiniame dešimtmetyje kiaulininkystė sparčiai industrializuojama. Tad gerėja visi kiaulienos gamybos ekonominiai rodikliai: didėja darbo našumas, mažėja pašarų sąnaudos produkcijos vienetui, savikaina, iš esmės keičiasi žmonių darbo pobūdis ir sąlygos. Visa tai sudaro realias prielaidas sėkmingai įgyvendinti pagrindinius reikalavimus: “Daugiau dėmesio skirti toliasniam kiaulininkystės, kaip gr

reitai rezultatus duodančios gyvulininkystės šakos, vystymui. Padidinti kiaulininkystės efektyvumą”.

Pramoninė technologija kelia naujus, didesnius, griežtesnius reikalavimus kiaulių produktyvumo ir veislinėms ypatybėms. Šiai technologijai tinkamų kiaulių linijų, tipų ir veislių spartus tobulinimas ir naujų kūrimas tampa vienu iš pagrindinių kiaulių veislininkystės uždavinių. Artimiausiu metu respublikoje sparčiau didinti mėsos gamybą galima tik plečiant ir intensyvinant kiaulininkystę.

Lietuvos baltųjų veislės kiaulės sudaro 98 % visų veisiamų respublikoje veislinių kiaulių. Lietuvos baltųjų veislės kiaulės iš kitų veislių išsiskiria geromis bekoninėmis savybėmis, dideliu vislumu, stipria konstitucija, gerai tinkančia auginti ko
ompleksuose.

Svarbiausias naminių gyvulių evoliucijos veiksnys yra žmogaus kūrybinė veikla. Tad žiūrint į veislę kaip į žmogaus darbo produktą, veislės formavimąsi tenka sieti su gamybinių jėgų vystymusi.

Tobulindamas Lietuvos baltąsias kiaules daug nuveikė D. Aleksandravičius, organizavęs respublikoje pirmąją kiaulių penėjimo stotį ir vadovavęs jai. Ge
erindami Lietuvos baltųjų kiaulių savybes, daug padirbėjo Lietuvos gyvulininkystės mokslinio tyrimo instituto moksliniai bendradarbiai: žemės ūkio mokslų daktaras J. Šveistys bei žemės ūkio mokslų kandidatai I. Varkalienė ir Vl. Džiugys. Lietuvos baltųjų kiaulių tobulinimo priemonėse aktyviai dalyvavo Lietuvos veterinarijos akademijos docentė, žemės ūkio mokslų kandidatė S. Kalpokienė.(2)2. Lietuvos baltųjų kiaulių veislės būklė ir jos tobulinimas uždarų populiacijų metodu.

Lietuvos baltųjų kiaulių veislė, kaip savarankiška, patvirtinta 1967 m. Šiuo metu šios veislės struktūrą sudaro 3 tipai: grynaveislės Lietuvos baltosios, Lietuvos baltųjų veislės mėsinis tipas (LM-M1) ir Lietuvos baltųjų veislės bekoninis tipas (LB-B1).

Lietuvos baltųjų veislei susiformuoti didelę įtaką turėjo didžiųjų baltųjų veislės kiaulės (jorkšyrai), Lietuvos baltųjų veislės mėsinis tipas sukurtas panaudojant Vokietijos landrasų, o kuriant Lietuvos baltųjų veislės bekoninį tipą – panaudota Švedijos ir Suomijos jorkšyrų kiaulių ge
enofondas.

Lietuvos kiaulių veislynuose ir veislininkystės (sėklinimo) įmonėse 2000 01 01 buvo laikomi 240 Lietuvos baltųjų veislės kuiliai (grynaveislių LB – 94, LB – M1 tipo – 42, LB-B1 tipo – 68). Grynaveislius LB kuilius laikė 16 kiaulių veislynų ir 6 veislininkystės įmonės, LB-M1 tipo kuilius – 4 kiaulių veislynai ir 1 veislininkystės įmonė, o LB-B1 tipo kuilius – 19 kiaulių veislynų ir 1 veislininkystės įmonė.

Grynaveislių LB kuilių genealoginę struktūrą sudarė 8 linijų kuiliai (Baravyko linijos 22,3 %, Imperatoriaus – 22,3 %, Jaurio – 16 %, Maršalo – 10,7 %, Bijūno – 8,5 %, Karaliaus – 8,5 %, Bajano – 6,4 % ir Gintaro – 5,3 %).

LB-M1 tipo kuilių genealoginę struktūrą sudarė 9 linijų kuiliai (Lapo linijos 19 %, Dobilo – 17 %, Ąžuolo – 14,2 %, Perlo – 14,2 %, Tigro – 14,2 %, Gongo – 7,1 %, Jurgino – 7,1 %, Erelio –
4,8 % ir Ryto – 2,4 %).

LB-B1 tipo kuilių genealoginę struktūrą sudarė 12 linijų kuiliai (Jakobo linijos 19 %, Nero – 14,7 %, Spurgo – 14,7 %, Gniso – 10,3 %, Greno – 10,3 %, Šakalo – 5,9 %, Vesto – 5,9 %, Jampo – 4,4 %, Naso – 4,4 %, Savo – 4,4 %, Jolo – 3 % ir Paches – 3 %).

2001 01 01 grynaveislių Lietuvos baltųjų paršavedžių buvo laikoma 1930, jas veisė 19-a kiaulių veislynų. Genealoginę struktūrą sudarė 17 šeimų paršavedės (Drąsuolės šeimos 18,6 %, Liūtės – 17,6 %, Dobilės – 15,8 %, Rūtos – 12,7 %, Rozetos – 7,8 %, Aušros – 6,9 %, Smilgos – 5,3 %, Baltutės – 2,9 %, Kregždės – 2,8 %, Vijoklinos – 2,6 %, Šarkos – 2,2 %, Gurguolės – 2 %, Liepos – 1,5 %, Gerutės 0,5 %, Mažiukės – 0,5 %, Trumpasnukės 0,3 % ir Ilgasnukės – 0,05 %), tačiau tik 48 % jų panaudotos grynajam veisimui, o tai rodo, kad yra realus pavojus tolesniam egzistavimui, nes šios veislės kiaulių skaičius kasmet mažėja.

Ištyrus kuilių išsivystymą ir raumeningumą (1 lentelė) didelių skirtumų nenustatyta, tačiau 12 mėn. Amžiaus šiek tiek didesnis buvo grynaveislių LB kuilių. LB-B1 tipo kuilių buvo didesnis kūno ilgis bei raumeningumas. 24 mėn. amžiaus didžiausiu svoriu ir raumeningumu pasižymėjo LB-M1 tipo kuiliai, o didžiausiu kūno ilgiu – grynaveisliai LB. 36 mėn. amžiaus LB-B1 tipo kuiliai išsiskyrė didžiausiu svoriu, kūno ilgiu ir raumeningumu.

1 lentelė. Skirtingų tipų Lietuvos baltųjų kuilių išsivystymas ir raumeningumas.

Tipas n Svoris kg Kūno ilgis cm Raumeningumas %

12 mėnesių

Grynaveisliai LB 91 187,6 159,5 52

LB-M1 9 184,2 157 53

LB-B1 89 184,7 159,9 53,7

24 mėnesių

Grynaveisliai LB 72 280,7 177,9 51,7

LB-M1 9 281 172,1 53,3

LB-B1 44 277 176,4 53

36 mėnesių

Grynaveisliai LB 36 288,4 177,7 50,9

LB-M1 1 295 181 55

LB-B1 13 288,7 179,5 53,8

Tiriant paršavedžių išsivystymą ir produktyvumą (2 lentelė) nustatyta, kad didžiausias kūno ilgis, raumeningumas ir vislumas yra LB-B1 tipo paršavedžių, o pieningumas visų tipų paršavedžių nesiskiria.

2 lentelė. Skirtingų tipų Lietuvos baltųjų paršavedžių išsivystymas ir produktyvumas.

Tipas n Amžius mėn. Kūno ilgis cm Vislumas Pieningu-mas kg Raumeningumas %

n %

Grynaveislės LB 323 31 161,7 11,1 59,1 115 52,5

LB-M1 68 38 162,2 11,2 59,1 2 55,7

LB-B1 156 34 164,7 11,6 59,1 80 54,5

Lietuvos baltųjų veislės palikuonių penėjimosi savybės (3 lentelė) yra labai panašios. Įšiek tiek geriau pe

enėjosi LB-B1 tipo palikuonys, kurie 100 kg svorį pasiekė per 190 dienų ir per parą priaugdavo 732 g.

3 lentelė. Skirtingų tipų Lietuvos baltųjų palikuonių penėjimosi savybės.

Tipas n Amžius dienomis, pasiekus 100kg svorį Vidutinis priesvoris per p.arą g 1 kg priesvorio sunaudota paš. Vnt.

Grynaveisliai LB 2485 193 715 3,7

LB-M1 602 192 718 3,62

LB-B1 1502 190 732 3,66

Mėsinės savybės (4 lentelė) geresnės yra LB-M1 ir LB-B1 tipų palikuonių, kadangi šie tipai buvo sukurti panaudojant atitinkamai Vokietijos landrasų bei Švedijos ir Suomijo jorkšyrų veislės kuilius.

4 lentelė. Skrtingų tipų Lietuvos baltųjų palikuonių mėsinės savybės.

Tipas Grynaveisliai LB LB-M1 LB-B1

n 2485 602 1502

Skerdienos puselės ilgis cm 96,7 98,5 99

Bekono puselės ilgis cm 79,3 81,3 81,2

Lašinių storis ties 6-7 krūtinės slanksteliu mm 29,4 26,9 26,8

Lašinių vidutinis storumas mm 30,3 27,8 27,7

Ilgiausiojo nugaros raumens plotas cm² 30,0 31,2 31,7

Kumpio svoris kg 10,6 10,7 10,6

Ištyrus kiaulių mėsingumą ultragarso aparatu Piglog 105 (5 lentelė), nustatyta, kad LB-M1 tipo palikuonių buvo ploniausi lašiniai FAT – 1 ir FAT – 2 taškuose (atitinkamai 20,2 mm ir 20,5 mm), bei didžiausias ilgiausiojo nugaros raumens storis ir raumeningumas (atitinkamai 43,9 mm ir 50 %).

5 lentelė. Skirtingų tipų Lietuvos baltųjų kiaulių mėsingumas.

Tipas n Lašinių storis mm Ilgiausiojo nugaros raumens storis mm Raumeningumas %

FAT – 1 FAT – 2

Grynaveislės LB 78 20,7 21,8 40,7 48,5

LB-M1 38 20,2 20,5 43,9 50

LB-B1 148 20,4 21,5 40,3 48,8

Halotono testo pagalba ištyrus kiaulių jautrumą stresams (6 lentelė) nustatyta, kad grynaveislių Lietuvos baltųjų paršelių jautrių yra 11,3 %, LB-B1 tipo – 10,8 %. Abiejų tipų kuiliukai yra jautresni negu kiaulaitės.

6 lentelė. Skirtingų tipų Lietuvos baltųjų kiaulių reakcija į halotono testą.

Tipas Atsparūs % Abejingi % Jautrūs %

Kuiliukai Kiaulaitės Viso Kuiliukai Kiaulaitės Viso Kuiliukai Kiaulaitės Viso

Grynaveislės (n=427) 80,3 82,0 81,0 5,7 10,0 7,7 14,0 8,0 11,3

LB-B1 (n=102) 80,0 83,0 81,4 7,4 8,5 7,8 12,7 8,5 10,8

Lyginant Lietuvos baltąsias su kitų veislių kiaulėmis viesiamomis Lietuvoje pagal jautrumą stresams, galima teigti, kag Lietuvos baltosios kiaulės yra mažiau jautrios stresams.

Išanalizavus Lietuvos baltųjų veislės ki

iaulių išsivystymą, raumeningumą, reprodukcines, penėjimosi ir mėsines savybes, nustatyta, kad tarp šios veislės kiaulių yra individų, pasižyminčių daug aukštesniais produktyvumo rodikliais nei veislės vidurkis. Tai rodo dideles potencines galimybes tobulinti Lietuvos baltąsias kiaules, nes kiekviena kiaulių veislė, kad išvengtų kitų veislių konkurencijos ir neblogėtų, turi būti nuolat tobulinama.

Kadangi kiaulių selekcija pagal požymių kompleksą yra mažai efektyvi, Lietuvos baltųjų veislės kiaules reikėtų selekcionuoti tik pagal kelis požymius, pavyzdžiui, viename veislyne – pagal raumeningumą, kitame – pagal brendimo spartumą ir pašarų sąnaudas, trečiame – pagal paršavedžių vislumą ir kitas motinines savybes. Kiti selekcionuojami požymiai turėtų būti nemažesni kaip veislės vidurkis. Šiam darbui reikėtų išsaugoti kuo daugiau linijų ir šeimų, nes tiriant šios veislės kiaules nustatyta, kad skirtingoms linijomis ir šeimomis priklausančių kiaulių produktyvumas yra nevienodas, o kuo didesnė veislės įvairovė, tuo lengviau vykdyti kiaulių selekciją tam tikra produktyvumo kryptimi. Todėl taikant veisimą uždaromis populiacijomis, sudaroma galimybė selekcionuoti kiaules pagal atskirus požymius skirtingose populiacijose. Veisiant kiaules uždaromis populiacijomis, veislyne reikėtų vesti ne mažiau kaip 4 genealogines linijas ir 4 šeimas. Minimalus veislyno dydis galėtų būti 4 kuiliai ir 8-12 paršavedžių.

Tobulinant Lietuvos baltųjų veislės kiaulių bandas populiacijų metodu, veislyne reikėtų laikyti tik teigiamai pagal palikuonis įvertintus kuilius. Tuomet paspartėtų selekcijos procesas gerinant penėjimosi ir mėsines savybes. Veislinės kiaulaitės turi būti panaudotos grynajam veisimui, o geriausios atrinktos savo bandos papildymui. Likusias išbrokuoti arba sukryžminus su specializuotų mėsinių veislių kuiliais, gautus mišrūnus galima parduoti kaip veislinį prieauglį komercinėms bandoms arba nupenėjus skerdykloms.

Lie.tuvos baltųjų kiaulių veislynuose 2005 metams numatyti šie tiksliniai selekciniai rodikliai: vislumas 11-12 paršelių, priesvoris per parą kontrolinio penėjimo stotyse 750-800 g ir 1 kg priesvorio sunaudojama 3,2-3,4 kg standartinio pašaro. Matuojant ultragarso aparatu Piglog 105, raumeningumas siektų 53 %, o lašinių storis būtų ne didesnis kaip 18 mm.

Grynaveislių Lietuvos baltųjų kiaulių genofondui išsaugoti reikėtų turėti 15-20 veislynų, kuriuose būtų laikoma apie 1500-2000 paršavedžių ir 150-200 kuilių. LB-M1 tipui išsaugoti reikėtų turėti 3-5 veislynus ir juose laikyti 300-500 paršavedžių bei 30-50 kuilių. LB-B1 tipui išsaugoti reikėtų turėti 10-12 veislynų ir juose laikyti 1200-1500 paršavedžių bei 120-150 kuilių. Toks kiaulių skaičius užtikrintų galimybę jas ilgesnį laiką vesti uždarų populiacijų metodu, išvengtume giminingo poravomo bei aprūpintume šalie kiaulių ūkius veisliniu prieaugliu.

Tobulinant Lietuvos baltąsias kiaules reikalinga: vykdyti selekcijos proceso griežtą kontrolę bei efektyviai panaudoti masinės selekcijos duomenis; sukoncentruoti geriausius Lietuvos baltųjų veislės kuilius veislininystės įmonėse bei plėtoti kiaulių sėklinimą. Tik plačiai naudojant šią veislę mes galime ją išsaugoti ir tobulinti.

Kadangi kiaulių atrankos procesas yra sudėtingas, ilgas ir brangiai kainuojantis, todėl tikslingiausia būtų apsiriboti savo motininių veislių išsaugojimu bei jų atranka. Efektyvus kiaulių kryžminimas galimas tik turint grynaveisles įvairių veislių kiaules. Juo skirtingesnės veislės, tuo kryžminimo efektas didesnis. Žinant Lietuvos baltųjų veislės kiaulių atsparumą, didelį vislumą, prisitaikymą prie mūsų šėrimo ir laikymo sąlygų, galima teigti, kad jos turėtų būti naudojamos kaip pagrindinė motininė veislė įvairiuose pramoninio kryžminimo variantuose. Tėvinei pusei reikėtų naudoti didelio raumeningumo užsienio veislių genetinį potencialą.(1)

3. Priemonės Lietuvos baltosioms kiaulėms toliau tobulinti.

3.1.Prielaidos įdiegti naujus ir efektyvesnius veislininkystės darbo metodus Lietuvos baltosioms kiaulėms tobulinti.

Kiaulienos gamyba didinama ją koncentruojant ir specializuojant. Stambinamos ir pagal naują progresyvią technologiją pertvarkomos smulkios kiaulių fermos, statomi pramoniniai kiaulininkystės kompleksai. Veislininkystės ūkiuose išauginti pakaitą savo bandai yra pagrindinė priemonė gyvulių veislinėms savybėms tobulinti. Industrializavimo sąlygomis prekinė kiaulininkystė pereina prie sraurinės veisimo sistemos, nebereikia auginti pakaitos.

Pagrindine veislininkystės darbo komplekse grandimi tampa individuali atranka ir grupinis parinkimas pagal kuilių ir paršavedžių veislinių derinių įvertinimo rezultatus.

Intensyvaus kiaulininkystės tvarkymo pramoniniu pagrindu būtinas elementas – sukurti veislininkystės darbo sistemą prekinėje ir veislinėje kiaulininkystėje.

Veislės vieningumas ir visuma neatsiejama nuo veislės diskretiškumo, vidinio diferencijavimo, vystymosi šaltinio. Vidinis veislės diferencijavimas vykdomas įgyvendinant organizacines ūkines priemones. Tai teritorinis rajonavimas, veislininkystės bazės apimtis, išdėstymas ir kt. bei selekcinių genetinių priemonių sistemos kūrimas. Patarąjį darbą sudaro zootechninių linijų ir giminingų grupių kūrimas, kiaulių veisimas pagal linijas, sistemingai, kryptingai atrenkant, parenkant ir auginant prieauglį.

Organizacinės ir ūkinės priemonės padeda sukurti tikslingą veislės struktūrą: gamybinę ir veislinę dalį, veislininkystės ūkių bei fermų tinklą ir dydį, jų savitarpio ryšių sistemą ir kt. Selekcinių – genetinių priemonių sistema padeda formuoti tikslingą zootechninę veislės struktūrą. Abi šios struktūros vienodai reikalingos ir turi būti tobulinamos vienam tikslui: kuo geresniam, ekonomiškai efektyvesniam veislės naudojimui.

Zootechniniu požiūriu intensyvinti vieną ar kitą gyvulininkystės šaką – tai išvesti labai produktyvias ir apsimokančias veislių linijas, krosus, intensyviai juos naudoti prekinės produkcijos gamyboje. Tarp labai p.roduktyvių gyvulių stipriai pasireiškia heterozė. Taigi intensyvinant gyvulininkystę, visos veislininkystės darbo priemonės turi padėti masiškai naudoti genetiškai reguliuojamą heterozę. Heterozės efektas kiaulininkystėje dažniausiai gaunamas dvi veisles mišrinant pramoniniu būdu. (2)3.2.Mišrinimo deriniai.

Mišrinant reikia gerai žinoti parenkamų veislių savybes ir tinkamai derinti. Motininė veislė turi būti gerų reprodukcinių, tėvinė – gerų penėjimosi ir mėsinių savybių. Taigi pramoninio mišrinimo efektyvumas be šėrimo ir laikymo sąlygų labai priklauso nuo parinkto kialių veislinio derinio.

Lietuvoje daugiau naudojamas dviejų ir trijų veislių, rečiau – keturių veislių pramoninis mišrinimas.

Remiantis tyrimo duomenimis, parengti rekomenduojami pramoninio mišrinimo deriniai, panaudojant Lietuvos baltąsias kiaules (7 lentelė).

7 lentelė. Rekomenduojami pramoninio mišrinimo deriniai, panaudojant Lietuvos baltąsias.

Mišrūnai Motininė veislė(kiaulaitės, paršavedės) Tėvinė veislė(kuiliai)

Dviejų veisliųTrijų veisliųKeturių veislių Grynaveislės LB.Lietuvos baltosios bekoninio tipo LB-B1.Lietuvos baltosios bekoninio tipo LB-M1.LB ir jorkšyrų, LB ir landrasų, LB ir Vokietijos didžiūjų baltųjų mišrūnės.LB-B1 ir landrasų mišrūnės.LB-M1 ir jorkšyrų, LB-M1 ir Vokietijos didžiųjų baltųjų mišrūnės.LBLB-B1LB-M1LB ir jorkšyrų, LB ir Vokietijos didžiųjų baltųjų mišrūnės.LB ir landrasų mišrūnės.LB-B1 ir landrasų mišrūnės.LB-M1 ir jorkšyrų, LB-M1 ir Vokietijos didžiųjų baltųjų mišrūnės. Jorkšyrai, Vokietijos didžiosios baltosios, landrasai, diurokai, hempšyrai, pjetrenai.Landrasai, diurokai, hempšyrai, pjetrenai.Jorkšyrai, Vokietijos didžiosios baltosios, diurokai, hempšyrai, pjetrenai.Diurokai, hempšyrai, pjetrenai.Diurokai, hempšyrai, pjetrenai.Diurokai, hempšyrai, pjetrenai.Hempšyrų ir pjetrenų, landrasų ir diurokų, landrasų ir hempšyrų, landrasų ir pjetrenų, landrasų ir jorkšyrų, jorkšyrų ir landrasų, jorkšyrų ir diurokų, jorkšyrų ir hempšyrų, jorkšyrų ir pjetrenų, landrasų ir Vokietijos didžiųkų baltųjų mišrūnai.Hempšyrų ir pjetrenų, landrasų ir diurokų, landrasų ir hempšyrų, landrasų ir pjetrenų mišrūnai.Hempšyrų ir pjetrenų, jorkšyrų ir diurokų, jorkšyrų ir hempšyrų, jorkšyrų ir pjetrenų mišrūnai.Hempšyrų ir pjetrenų, landrasų ir diurokų, landrasų ir hempšyrų, landrasų ir pjetrenų mišrūnai.Hempšyrų ir pjetrenų, jorkšyrų ir diurokų, jorkšyrų ir hempšyrų, jorkšyrų ir pjetrenų mišrūnai.Hempšyrų ir pjetrenų mišrūnai.Hempšyrų ir pjetrenų mišrūnai.

Raumeningumą ir vislumą mažinančių veislių kuiliai (diurokai, hempšyrai, pjetrenai) visuose mišrinimo deriniuose turi būti naudojami paskutiniai, o gauti mišrūnai realizuojami mėsai. Mišrūnių kiaulaičių, gautų panaudojant diurokų, hempšyrų ir pjetrenų kuilius, veislei palikti nepatartina. Kadangi mišrūnai, palyginti su Lietuvos baltosiomis, reiklesni šėrimo ir laikymo sąlygoms, todėl mišrinimo derinius kiaulių augintojai turi pasirinkti pagal ūkio galimybes. Kuo raumeningesnės kiaulės, tuo jos reiklesnės šėrimui bei sausesnėms ir šiltesnėms laikymo sąlygoms.

Rekomenduojami veislių deriniai:

· Motininė veislė – Lietuvos baltosios (Grynaveislės, LB-B1 ir LB-M1 tipai), didžiosios baltosios ir jorkšyrai (išskyrus Olandijos selekcijos) bei landrasai (išskyrus Norvegijos selekcijos)

· Tėvinė veislė – diurokai, pjetrenai, hempšyrai, Norvegijos landrasai ir Olandijos hempšyrai.

Be pramoninio mišrinimo atsirado nauja terminas – hibridizavimas, suprantamas kaip mišrinimas gerai susiderinančių pagal pageidaujamus požymius specializuotų gyvulių linijų ir veislinių tipų. Šiuo atveju gali buti naudojami ne tik tarpveisliniai, bet ir viduveislniai gyvulių tipai ir linijos.

Veislininkystės ūkiuose, kuriuose kiaulės veisiamos grynaveisliu veisimu, selekcinio darbo tikslas – gerinti esamas ir kurti naujaslinijas, šeimas, veislinius tipus ir labai produktyvias bandas, iš kurių galima gauti geros veislinės vertės prieauglį. Šiuose ūkiuose labiausiai rūpinamasi gerinti penėjimo ir mėsines savybes. Selekcija pagal šiuos požymius vykdoma kontrolinio penėjimo, pakaitinio prieauglio auginimo ir jo įvertinimo pagal individualų produktyvumo būdą.

Motininę veislę veisiančiuose veislininkystės ūkiuose selekcija iš esmės nukreipta į geresnes reprodukcines savybes, – didesnį vislumą, pieningumą ir gausesnį lizdą.

Tėvi.nę veislę veisiančiuose veislininkystės ūkiuose pagrindinis dėmesys skiriamas mažinti pašarų sąnaudas ir gerinti skerdienos kokybę.(3)

4. Lietuvos baltųjų veislės kiaulių reprodukcinių savybių selekciniai – genetiniai parametrai.

Geros kiaulių reprodukcinės, penėjimosi ir mėsinės savybės – tokie reikalavimai šiuolaikinei kiaulininkystei. Tai įmanoma pasiekti tik suderinus visų rentabilios kiaulininkystės grandžių darbą – pilnavertį įvairių kiaulių grupių šėrimą, laikymą optimaliose mikroklimato sąlygose ir pastovią, nuoseklią gyvulių selekciją pasirinktąja kryptimi.

Lietuvoje auginamos įvairios kiaulių veislės, o pagrindinė motininė kiaulių veislė – Lietuvos baltosios.

Motininė veislė turi pasižymėti geromis reprodukcinėmis savybėmis. Tačiau tyrimais nustatyta, kad kiaulių selekcijos mėsos kokybės gerinimo kryptimi pasekoje pablogėja reprodukcinės savybės ir gyvybingumas.

Gyvulių veislininkystės 2001-2005 metams programoje numatyta, kad būtina gerinti plačiausiai šalyje paplitusios Lietuvos baltųjų kiaulių veislės reprodukcines savybes ir pasiekti, kad pagrindinių paršavedžių vadoje būtų gaunama 11-12 paršelių.

Todėl aktualu buvo atlikti statistinę – genetinę visų kiaulių veislininkystės informacinėje sistemoje sukauptų kiaulių reprodukcinių savybių duomenų analizę, nustatyti aplinkos ir genetinių faktorių įtaką, fenotipines koreliacijas su penėjimosi bei mėsinėmis savybėmis.

Tyrimai buvo atlikti Gyvulių veisimo ir genetikos katedros Gyvulių veislinės vertės nustatymo ir biometrijos laboratorijoje.

Statistinė – genetinė kialių reprodukcinių savybių duomenų analizė buvo atlikta “R” statistiniu paketu keliais etapais.

Pirmajame etape buvo statistiškai įvertinti šie visų veislių kiaulių reprodukcinių savybių rodikliai: paršingumo trukmė dienomis, paršavedžių vislumas, paršelių skaičius ir vidutinis paršelio svoris 21 dienos amžiaus vadoje, paršavedžių pieningumas. Buvo paskaičiuoti pagrindiniai biometriniai rodikliai – požymių aritmetiniai vidurkiai (x), vidutiniai standartiniai nuokrypiai (σ), fenotipinės koreliacijos koeficentai (r ) tarp reprodukcinių savybių rodiklių ir su penėjimosi bei mėsinėmis savybėmis. Taikant dispersinės analizės metodą buvo nustatyta įvairių fiksuotų faktorių įtaka (ή) kiaulių reprodukcinėms savybėms.

Antajame tyrimų etape, siekiant išvengti veislės įtakos buvo atliekama pagrindinės motininės veislės – Lietuvos baltųjų kiaulių reprodukcinių savybių duomenų statistinė ir dispersinė analizė. Taikant dispersinės analizės metodą, naudojome paprastus ir jungtinius faktorius. Vienfaktorinės ir daugiafaktorinės diepersinės analizės būdu nustatėme atskirų negenetinių bei fiksuotų genetinių ( kuilių linijos, paršavedžių šeimos) veiksnių įtaką kiaulių reprodukcinėms savybėms.

Skaičiuojant faktorių įtaką Lietuvos baltųjų kiaulių reprodukcinėms savybėms, paršavedės ir kuiliai buvo sugrupuoti į tris amžiaus grupes (iki 1 metų, 1-2 metų, 3 metų ir vyresni), pagal paršiavimosi klases paršavedės buvo sugrupuotos į pirmaparšes ir antraparšes bei vyresnes, pagal poravimo tipą išskirtos į dvi klases – kergimas ar sėklinimas, pagal parinkimo tipą gyvuliai suskirstyti į 2 grupes – gautus taikant negiminingą poravimą (autbrydingą) ir giminingo poravimo būdu (skaičiuojant giminingo poravimo laipsnį iki tolimo).

Tyrimų rezultatai ir aptarimas. Pagal 8-je lentelėje pateiktus duomenis visų veislių paršavedžių reprodukcinių savybių duomenų statistinės analizės rezultatus, galime teigti, kad kiaulių paršingumo trukmė Lietuvoje buvo vidutiniškai 117,4±0,06 dienos, vidutinis paršavedžių vislumas 10,0±0,03 paršelio, paršelių skaičius 21 dienos amžiaus vadoje 9,8±0,03, vidutinis 21 dienos amžiaus paršelio svoris 6,3±0,02 kg, vidutinis paršavedžių pieningumas 60,6±0,21 kg.

Paršavedės veislė minėtas reprodukcines savybes įtakojo nuo 3,7 % (embrioninio laikotarpio trukmę) iki 13,2 % (vidutinę 21 d. amžiaus paršelio masę). Kuilio veislės įtaka statistiškai patikima ir svyravo nuo 0,7 % (vislumui) iki 4,5 % (embrionin.io laikotarpio trukmei).

8 lentelė. Veislės įtaka (ή) paršavedžių reprodukcinėms savybėms ir jų statistiniai rodikliai.

Statistiniairodikliai n Vislumas Paršelių sk. 21 d. vadoje Vid. Paršel.svoris 21 d., kg Pieningumas, kg Embioninio laikotarpio trukmė, d

x 4018 10,0 9,8 6.3 60.6 117.4

σ 1,93 1,95 1.44 13.55 4.10

Faktoriai Kiaulių sk Faktorių įtaka ή² %

Paršavedės veislė 12 5,6*** 4,7*** 13.2*** 10.1*** 3.7***

Kuilio veislė 12 0.7** 0.9*** 2.8*** 1.0*** 4.5***

P<***-0.001; **-0.01; *-0.05

Kaip pagrindinė motininė veislė Lietuvoje yra naudojamos Lietuvos baltosios, kurių reprodukcinių savybių analizės rezultatai pateikti 9-je lentelėje. Lietuvos baltųjų kiaulių paršingumo trukmė buvo vidutiniškai 117,9±0,10 dienos, vidutinis paršavedžių vislumas 10,0±0,04 paršelių, paršelių skaičius 21 dienos amžiaus vadoje 9,9±0,04, vidutinis 21 dienos amžiaus paršelio svoris 6,0±0,03 kg, vidutinis paršavedžių pieningumas 57,7±0,20 kg.

Kaipmatyti iš 9-tos lentelės duomenų, iš visų negenetinių faktorių didžiausios įtakos kiaulių reprodukcinėms savybėms turėjo ūkis. Fenotipinis embrioninio laikotarpio kintamumas pagal ūkius sudarė 27,9 %, gimusių negyvų paršelių skaičių ūkis įtakojo 22,2 %. Poruojamų paršavedžių ir kuilių amžiaus įtaka reprodukcinėms savybėms buvo neženkli – nuo 0,1 iki 3,9 %, atskirų metų, sezonų, mėnesių įtaka – 0,1-4,0 %, parinkimo tipo – 0,5- 1,5 %, poravimo tipo – 0,4-1,6 %.

Nustatyta, kad taikant negiminingą poravimą (autbrydingą) gauti geresni paršavedžių reprodukciniai rodikliai, lyginant su giminingu poravimu (inbrydingu). Inbrydizuotų ir autbrydingu gautų gyvulių embrioninio laikotarpio trukmė nesiskyrė. Statistiškai nepatikimi skirtumai (P>0,05) gauti tarp gimusių paršelių skaičius (0,6 paršelio), gimusių gyvų paršelių (0,3 paršelio) ir 21 dienos amžiaus paršelių skaičiaus vadoje (0,4 paršelio). Paršavedžių pieningumas didesnis buvo taip pat autbrydingo atveju ( 3,8 kg, P<0,001). Su giminingais kuiliais buvo poruota 4,2 % paršavedžių.

Nors kergimo ar sėklinimo įtaka kiaulių reprodukcinėms savybėms buvo neženkli, statistiškai patikima 2,8 dienomis ilgesnė embrioninio laikotarpio trukmė ir 3,4 kg didesnis paršavedžių pieningumas nustatytas kergimo atveju (P<0,001). Sėklinta buvo tik 4,3 % Lietuvos baltųjų veislės paršavedžių.

Lietuvos baltųjų veislės kiaulių reprodukcines savybes statistiškai patikimai įtakojo fiksuoti genetiniai faktoriai – šeima ir linija. Šeimos įtaka buvo didžiausia paršingumo trukmei – 18,5 %, mažiausia – paršelių skaičiui 21 dienos amžiaus vadoje – 5,5 %.

Reprodukcinių savybių analizė pagal paršavedžių šeimas parodė, kad didžiausiu vislumu pasižymėjo Žemės (12,3±0,38 paršelio) ie Lelijos (12,2±0,20) šeimos. Didžiausias pieningumas buvo Drąsuolės (60,4±0,69 kg) ir Dobilės (60,1±0,48 kg) šeimų paršavedžių.

Kuilio linijos įtaka svyravo nuo 10,4 % paršelių svoriui 21 dienos amžiuje ir 10% embrioninio laikotarpio trukmei iki 4,6 % gimusių ir 4,8 % gyvų gimusių paršelių skaičiui (vislumui).

9 lentelė. Negenetinių ir genetinių faktorių įtaka (ή²) Lietuvos baltųjų veislės kiaulių reprodukcinėms savybėms ir jų statistiniai rodikliai.

Statistiniai rodikliai n Gimė paršelių vadoje 21 d. vadoje pieningumas, kg Embrioninis laik.d.

Gyvų Negyvų Viso parš.skaič. vid. Svoris

X 1993 10 0,7 10,7 9,9 6 57,7 117,9

σ 1,76 1,34 1,53 1,77 1,5 8,85 4,56

Fiksuotų negenetinių ir genetinių faktorių įtaka

Fiksuoti faktoriai Klasiųskaičius ή²%

Paršavedėa amžius 3 1,4*** 0,3* 0,8 1,4*** 0,5* 0,1 0,3*

Kuilio amžius 3 1,1*** 2,9*** 0,1 0,5** 2,8*** 2,3*** 3,9***

Metai 2 0,15 1,2*** 0,15 2,2*** 0,7*** 1,5*** 0,1

Mėnuo 12 0,8 4,0*** 0,8 2,4*** 3,5*** 2,5*** 0,9**

Sezonas 4 0,4 1,6*** 0,4 0,7*** 1,3*** 15,7*** 0,4*

Ūkis 14 10,7*** 22,2*** 10,7*** 9,5*** 20,1*** 0,34*** 27,9***

Paršiavimosi klasė 2 1,3*** 0,15*** 0,9*** 1,5*** 0,17 0,8*** 0,0001

Parinkimo tipas 2 0,5** 1,3*** 0,5** 0,3* 0,7*** 1,6*** 1,5***

Parinkimo tipas 2 1,0*** 0,4* 0,4* 1,3*** 0,2 6,8*** 0,8***

Parinkimo ti.pas 21 6,1*** 6,4*** 6,4*** 5,5*** 9,9*** 7,9*** 18,5***

Parinkimo tipas 28 4,8*** 7,6*** 4,6*** 4,8*** 10,4*** 5,0*** 10,0***

Kuilio veislė 10 1,2** 2,1*** 0,3 1,4*** 5,3*** 5,0*** 7,7***

P<***-0,001; **-0,01; *-0,05

Lietuvos baltųjų veislės kiaulių reprodukcinių savybių fenotipinės koreliacijos koeficentai pateikti 10 lentelėje.

10 lentelė. Lietuvos baltųjų veislės kiaulių reprodukcinių savybių fenotipinės koreliacijos koeficentai.

Požymiai Gimusių negyvų paršelių skaičius Gimusių gyvų paršelių skaičius Paršelių skaičius 21 d. vadoje Vidutinis paršelių svoris 21 d. vadoje, kg Pieningumas, kg Embrioninis laikotarpis, d.

Gimusių paršelių sk. 0,28*** 0,68*** 0,65*** -0,13*** 0,50*** -0,03

Gimusių negyvų paršelių sk. -0,52*** -0,48*** 0,51*** -0,14*** 0,16***

Gimusių gyvų paršelių sk. 0,94*** -0,50*** 0,55*** -0,15**

Paršelių skaičius 21 d. vadoje -0,53*** 0,58*** -0,14**

Vidutinis paršelių svoris 21 d. vadoje 0,20*** 0,22***

Pieningumas, kg 0,16***

P<***-0,001; **-0,01; *-0,05

Iš duomenų matyti, kad didžiausias teigiamas koreliacijos koeficentas nustatytas tarp gimusių gyvų ir 21 d. amžiaus vados paršelių skaičiaus. Paršavedžių pieningumas statistiškai patikimai koreliavo su paršelių skaičiumi ir vidutiniu 21 d. amžiaus paršelio svoriu. Tarp paršingumo trukmės ir gimusių visų, gimusių gyvų bei 21 d. amžiaus paršelių skaičiaus vadoje nustatyta nedidelė neigiama koreliacija (-0,03; -0,15).

Išvada. Lietuvoje veisiamų kaiulių reprodukcines savtbes paršavedės įtakojo nuo 3,7 % iki 13,2 %, kuilio veislė – nuo 0,7 % iki 4,5 %. Lietuvos baltųjų veislės kiaulių reprodukcinėms savybėms iš visų negenetinių faktorių didžiausios įtakos turėjo ūkis (27,9-9,5%). Lietuvos baltųjų kaiulių reprodukcinių savybių fenotipinės koreliacijos koeficentų analizė rodo didelį teigiamą ryšį tarp gimusių gyvų ir 21 d. amžiaus paršelių skaičiaus vadoje.(4)5. Išvados

Veislininkystės ūkiuose, kuriuose kiaulės veisiamos grynaveisliu veisimu, selekcinio darbo tikslas – gerinti esamas ir kurti naujas linijas, šeimas, veislinius tipus ir labai produktyvias bandas, iš kurių galima gauti geros veislinės vertės prieauglį. Šiuose ūkiuose labiausiai rūpinamasi gerinti penėjimo ir mėsines savybes. Selekcija pagal šiuos požymius vykdoma kontrolinio penėjimo, pakaitinio prieauglio auginimo ir jo įvertinimo pagal individualų produktyvumo būdą.

Motininę veislę veisiančiuose veislininkystės ūkiuose selekcija iš esmės nukreipta į geresnes reprodukcines savybes, – didesnį vislumą, pieningumą ir gausesnį lizdą.

Tėvinę veislę veisiančiuose veislininkystės ūkiuose pagrindinis dėmesys skiriamas mažinti pašarų sąnaudas ir gerinti skerdienos kokybę.

Tobulinant Lietuvos baltųjų veislės kiaulių bandas populiacijų metodu, veislyne reikėtų laikyti tik teigiamai pagal palikuonis įvertintus kuilius. Tuomet paspartėtų selekcijos procesas gerinant penėjimosi ir mėsines savybes. Veislinės kiaulaitės turi būti panaudotos grynajam veisimui, o geriausios atrinktos savo bandos papildymui. Likusias išbrokuoti arba sukryžminus su specializuotų mėsinių veislių kuiliais, gautus mišrūnus galima parduoti kaip veislinį prieauglį komercinėms bandoms arba nupenėjus skerdykloms.

Tobulinant Lietuvos baltąsias kiaules reikalinga: vykdyti selekcijos proceso griežtą kontrolę bei efektyviai panaudoti masinės selekcijos duomenis; sukoncentruoti geriausius Lietuvos baltųjų veislės kuilius veislininystės įmonėse bei plėtoti kiaulių sėklinimą. Tik plačiai naudojant šią veislę mes galime ją išsaugoti ir tobulinti.6. Naudota literatūra

1. Kiaulių veislininkystės aktualijos. P. 41;

2. R. Makoveckas. Lietuvos baltosios kiaulės. V.:1986. P.10; 29; 274;

3. R. Klimas. Kiaulių veislės ir jų mišrinimo deriniai// Mano ūkis. 2003/kovas. P. 38-48

4. S. Kerzienė, V. Juozaitienė. Lietuvos baltųjų veislės kiaulių reprodukcinių savybių selekciniai – genetiniai parametrai//Veterinarija ir zootechnika.T. 17(39) 2002. P.78-82

Komentuokite!