Dekoratyvinių lapuočių ligos ir kenkėjai

TurinysĮvadas………………………………………………………………………..3Augalų parinkimas…………………………………………………………4-8Kenkėjai ir ligos…………………………………………………………..9-10Ligos……………………………………………………………………..10-12Kenkėjai………………………………………………………………….12-17Techninės priemonės žiemojimui………………………………………..17-18Žiemojimo variantai………………………………………………………19-21Džiūstantys ąžuolai……………………………………………………….22-23Išvados……………………………………………………………………….24Paveiksliukai…………………………………………………………………25Naudota literatūra…………………………………………………………….26

Įvadas

Augalų parinkimas

Japonų bonsai meistrai sau medelių ieško aukštai kalnuose tarp uolų, miškuose arba rūsčioje tundroje, kur pati gamta normalius medžius pavertė žemaūgiais medeliais. Jie, prisirinkę tokių medelių, toliau formuodami suteikia rastam medeliui stilių, forma, o po keleto metų jis jau gali vadintis bonsai. Taip jie, beieškodami medelių, įminė ir pagrindinę mįslę – kaip sulėtinti medelio augimą,- o po to ir patys pradėjo auginti žemaūgius medelius. Šiuo metu daugelyje pasaulio šalių yra draudžiama kasti medžius iš laukinės gamtos, todėl pradėta medelius auginti iš sėklų. Iš dalies tai yra gerai, nes augindamas savo ar iš tėvo, senelio paveldėtą medelį , žinai ne tik jo kilmę, bet ir kada jis buvo pasėtas ar išdygo. Kiekvienas medelis turi savo knygą, kurioje yra užrašoma visa jo istorija. Mes taip pat turėtume laikytis panašių tradicijų. Mūsų užauginti medeliai turėtų keliauti su šeima iš kartos į kartą, tik tada būsime verti laikyti save tikrais bonsai meistrais. Beje, daug kas laukti, kol iš sėklos užaugs toks medelis ir jį bus galima pradėti formuoti, negali, o kai kurie ir nesulauks tokios valandos. Todėl toliau aprašysiu, kaip galima greičiau tapti žemaūgio medelio savininku. Paprasčiausia yra nusipirkti parduotuvėje jau suformuotą medelį, bet, deja, Lietuvoje jie dar nepardavinėjami. Kitas kelias yra parsivežti iš kitos šalies. Tik reikia atsiminti, kad geriau medelį pirkti jauną. Seną medelį gali pirkti tik gerai išmanantis šių medelių auginimo ir priežiūros meną, nes nėra tikimybės, kad toks medis pas jus išgyvens. Daugelis tokių medelių jau gali gyventi savo paskutines dienas. Kitas būdas – pavasarį nueikite į mišką, kirtavietę ar kitą kokią vietą, kur yra skurdžios augimo sąlygos, ir ten paieškokite keliolikos metų amžiaus deformuotų, prastai išsivysčiusių ar žvėrių apgraužtų medelių. Tokius medelius jau pati gamta daugelį metų formavo. Tik reikia atsiminti kad iškasant reikia stengtis nepažeisti šaknų sistemos ir žiūrėti, kad nenubyrėtų nuo šaknų žemė. Jei medelis didesnis ir senesnis, pirmais metais jo geriau visai nekasti, o tik aplinkui kastuvu apkirsti šaknis, kad jis per metus išleistų daugiau kapiliarinių šaknų, ir tik tada jį išsikasti ir perkelti į savo daržą, kur ir vyks tolimesnis medelio formavimas. Jei tokio medelio laja yra labai didelė, taip pat ją patrumpinkite, o kai kurias šakas visai pašalinkite. Iškastų iš gamtos medelių šaknis apvyniokite skuduru, kad būtų patogiau parsivežti namo. Pirmus keletą metų jį galima auginti darže arba paprastame vazone tol, kol susiformuos gera jo šaknų sistema. Jei medelį nusipirkote parduotuvėje ar daigyne, kur jie būna susodinti vazonėliuose ir turi kompaktišką šaknų sistemą, galima iš karto sodinti į jau paruošta jam konteinerį. (Kaip sodinti ir persodinti medelius žiūrėkite grafa “sodinimas ir persodinimas”). Vienas būdų, kaip išsiauginti medelį, yra vegetatyvinis dauginimas. Tai bene populiariausias daugumos spygliuočių, ypač dekoratyvinių formų, dauginimo būdas – dauginti vegetatyviškai: ūgliais, šakelėmis, skiepais ir atlankomis. Tai spartus dauginimo būdas. Vegetatyviškai padauginti augalai pirmaisiais metais auga greičiau už sėjinukus, juos paprasčiau prižiūrėti. Vegetatyviškai įmanoma dauginti dekoratyvinių formų individus, kurių negalima išsiauginti iš sėklų, nes būdingi tokių formų požymiai dažnai nepaveldimi arba juos paveldi tik maža sėjinukų dalis. Kiti svetimžemiai spygliuočiai Lietuvoje brandžių sėklų dar nesubrandina.

Dauginimas ūgliais ir šakelėmis – tai vienas iš populiariausių dauginimo būdų žaliaisiais (vasariniais) auginiais. Taip dauginamos visos tujos, puskiparisiai, kadagiai, kukmedžiai, žemaūgių eglių ir kėnių dekoratyvinės formos. Tinkamiausia dauginti yra birželio – liepos mėnesį, kai ūgliai pradeda medėti. Dauginti galima šiltnamiuose arba pasidarytam inspekte. Substratui imamas perplautas upės smėlis, durpės, smėlio ir durpių mišinys, perlitas. Šakelės dauginimui pjaunamos prieš pat dauginimą ir tuoj pat pamerkiamos į vandenį. Spygliuočių (kadagių, kukmedžių, tujų, puskiparisių) auginiai ruošiami su vadinamąja pėdele, nuplėšiant einamųjų metų ūglį kartu su praėjusių metų ūglio medienos gabaliuku Puikiai auga ir greitai vystosi alyvos, maumedžio, pušies sodinukai. Vasarą dauginkite kukmedį – jis įsišaknija vandenyje. Imkite visas sėklas, kurios patinka. Tačiau negalima rauti iš žemės jau suaugusių augalų, nors pasitaiko labai gražių, tokių kaip bonsai. Palaukite porą metų, kol įgysite daugiau patirties. Jeigu jau labai norite ir nekantraujate, nupjaukite atžalas, neišraudami augalo.• Dirva Paprastai užtenka trijų elementų: smėlio, molio ir komposto. Smėlis turi būti dviejų rūšių: stambus ir smulkus. Stambaus smėlio smiltys 3-4mm dedamos 0,6-2cm storio sluoksniu į konteinerio dugną. Jos palaiko drenažą, t.y. laistant leidžia greitai ištekėti vandens pertekliui Smulkesnis paprasčiausiai išbyrės per tinklelį, uždėtą ant drenažo angų. Standartinis tokios akutės tinklelio dydis – 3mm. Smulkus smėlis (1-2mm) kartu su tam tikru kiekiu stambaus smėlio yra pagrindinis substrato komponentas. Jis sudaro nuo 20% iki 60%. Kuo lengvesnė dirva (kuo daugiau smėlio), tuo mažesnė tikimybė supūti augalo šaknims, bet daugiau – augalui išdžiūti. Puikaus smėlio galima gauti iš upės dugno. Galima susmulkinti ir persijoti raudonas plytas. Perlitinis smėlis puikiai tinka dauginimui, nes jis labai lengvas ir susirenka substrato paviršiuje. Pagrindinė molio funkcija – drėgmės kaupimas, kai jos daug, ir išskyrimas, kai trūksta. Japonai (ir ne tik jie) naudoja keletą specialių molio rūšių. Geriausias ir universaliausias molis “Akadama”. Tai granuliuotas molio substratas, kurio 4 – 6mm dalelytės gali sugerti daug drėgmės. Jos neištirpsta vandenyje, nesulimpa, todėl mišinys būna purus ir puikiai praleidžia orą. Manoma, kad norėdami gauti tokį molį, japonai jį truputį apdegina. Kompostas, durpės, lapinė žemė – maitinamųjų medžiagų šaltiniai. Dabar parduotuvėse yra didelis jų pasirinkimas. Galima pabandyti “gyvąją “ žemę – tai Kalifornijos sliekų darbo rezultatas. Galima dirvą iš anksto nukenksminti garinant. Tai gana kategoriška priemonė. Tam naudojamas puodas, kuriame sandariai įtaisytas pats smulkiausias metalinis tinklelis. Į tinklą pilama žemė, į puodą vanduo taip, kad tarp vandens lygio ir tinklo liktų tarpas. Vanduo užverda, garai pereina per dirvos sluoksnį ir sunaikina visas piktžolių sėklas, kenkėjų lervas ir pan. Po keleto minučių – dirva sterili. Gerai, bet ne visai. Žūsta, deja, grybų ir samanų sporos. Augalams iš natūralios gamtos tai nesudaro jokių problemų, nes ant jų šaknų visada yra šių sporų. Tačiau, jei į tokią žemę sėjate, galite turėti problemų. Gamtoje sporų greit prineš vėjas, o štai uždaroje erdvėje (balkone ar lodžijoje) kažin. Būtinas bonsai elementas – samanos. Samanos turi augti dirvos paviršiuje. Negalima jų pritvirtinti prie žemės tik tada, kai augalą ruošiatės eksponuoti. Po 3-4 dienų tokios samanos nudžius. Tikros samanos turi išaugti pačios.

• Laistymas Laistymas – tai tokia operacija, kurią atlikti reikia kiekvieną dieną (išskyrus žiemos metą). Idealus variantas – laistymas lietaus vandeniu. Kam viso to reikia? Laistant beveik visada ant kamieno patenka vanduo ir , laikui bėgant, susiformuoja negraži druskų pluta. Pašalinti ją galima tik su medžio žievės dalimi, o tai subjauroja medį. Kietame vandenyje vyksta silpna šarminė reakcija, o tai trukdo samanų augimui dirvos paviršiuje. Bonsai – tai meno kūrinys, o samanos – neatsiejamas ir pagrindinis komponentas. (Kad samanos gerai augtų, bet kokį vandenį reikia parūgštinti arba citrinos rūgštimi – 3-4gr. 10ltr vandens, arba askorbinine rūgštimi). Medis nežus, jei laistysime ir paprastu kokybišku vandentiekio vandeniu. Laistymo intensyvumas labai priklauso ir nuo žemės substrato sudėties, bet tai yra atskira tema. Drėgmei nustatyti yra specialūs prietaisai, kuriuos galima nusipirkti parduotuvėse arba paprašyti, kad parvežtų iš užsienio. Jie nėra brangūs kainuoja nuo 10 iki 30 eurų. Šis prietaisas turi ilgą metalinę šerdį, kuri kišama į dirvožemį, kitame gale indikatoriuje rodyklė parodo – sausa, norma, drėgna. Drėgmei matuoti galima naudoti ir paprastą būdą – konteinerio žemėje paliekant kokią nors piktžolę. Dirvožemiui džiūstant piktžolė pirma pradeda vysti. Tai matyti ant nusvirusių jos lapų ar net suglebusio kamieno. Tai ženklas, kad jau reikia lieti. Kai tik medelį paliesime ir konteinerio žemė prisisotins vandens, piktžolė iškart atsities. Šį procesą reikia atidžiai stebėti ir neleisti labai išdžiūti dirvai, nes ir pačiai piktžolei tai didelis stresas, nuo kurio ir ji gali žūti. Laistant bonsai medelį, reikia palieti gausiai, bet saikingai. Tam taip pat gali pasitarnauti ir drenažinės skylės. Kai tik vanduo pro jas pradės tekėti, vadinasi konteineryje žemė pilnai sudrėko, ir vandens perteklius išbėga per drenažines angas. Taip pat nereikia laistyti augalo po truputį ir dažnai. Geriau rėčiau, bet gausiai! Atsiminti , kad visi augalai su konteineriais turi stovėti ant aukštų stovų, kad išeinantis vandens perteklius pro drenažines skyles laisvai išbėgtų, vadinasi, kad tarp konteinerio dugno ir stovo turi būti oro tarpas.

Dėmesio! Niekada savo medelių nelaistykite šaltu vandeniu. Geriau, jei vanduo būtų truputį šiltesnis už orą. Šaltas vanduo gali sukelti šaknų puvimą. Šaknų puvimo požymiai ir būdai gelbėti augalą.

Augalas iškart signalizuoja, kad pradėjo pūti šaknys, – tai naujų ūglių galiukų džiūvimas. Labai lengva pastebėti, kai medelis yra su lapais. Lapeliai pirmiausia pradeda suktis ir džiūti nenukrisdami. Kai augalai yra ramybės periode, šiuos požymius sunkiau atpažinti, bet kruopštus patikrinimas leis tai pastebėti. Visžaliams medeliams šiuos požymius galima pastebėti bet kokiu metų laiku. Priežasčių, dėl ko pradeda pūti šaknys, yra be galo daug. Daugiausia tai atsitinka augalams dėl blogo drenažo, dėl per didelės koncentracijos trąšų, kurios patenka ant šaknų, o taip pat, jei šaknys pašalo, gali atsirasti jų puvimo požymiai. Reikia atsiminti, kad nusilpusius augalus dažniau puola šaknų puvinys. Jei jūs pastebėjote pirmuosius šaknų puvimo požymius, nedelsiant reikia augalą išimti iš konteinerio, nežiūrint metų laiko, ir šaknis atidžiai apžiūrėti. Jos turi būti rudos spalvos, o supuvusios šaknys iš karto matosi. Jos būna labai tamsios ir truputį patraukus iškart nutrūksta. Supuvusios šaknys turi būti ryžtingai nupjautos iki sveikos dalies, kuri yra baltos spalvos. Jeigu bus laiku priimtos būtinos priemonės, reikės ne šaknų kirpimo, o tik jų galiukų patrumpinimo. Nenupjovus supuvusių šaknų iki sveikos vietos, augalas žus. Jei mes negalime pasiekti visų sveikų šaknų, reikia imtis kraštutinių priemonių. Šaknys visiškai išplaunamos nuo žemių pratekančiu vandeniu. Tada iškarpome visas supuvusias šaknis, likusias apdirbame su fungicidais (fundazolas) ir šaknų stimuliatorium. Augalas sodinamas į švarų smėlį ir laikomas tol, kol išnyks visi ligos požymiai. Tai labai sunkus darbas ir ne visi augalai pakelia tokią procedūrą.Reikia stengtis, kad neprasidėtų šaknų puvinys.

Kenkėjai ir ligos

Joks augalas neapdraustas nuo ligų bei kenkėjų, tačiau galima padėti jam augti sveikam ir stipriam: vengti priežiūros klaidų, stiprinti augalus, kilus pavojui tuoj pat surasti ir pašalinti ligos priežastis, mokėti gerai ir greit naikinti kenkėjus. Netinkamai prižiūrimas arba netinkamoje vietoje laikomas augalas tampa neatsparus ligoms. Kaip jau minėjau, geriausias vaistas – tinkama priežiūra. Bet yra ir kitos priemonės, padedančios užkirsti kelią ligoms. Higiena. Nuolat šalinkite sudžiūvusius, supuvusius arba liguistai atrodančius lapus. Po formavimo žaizdas užtepkite sodo tepalu, kadangi būtent šios vietos yra silpniausios ir grybelinėmis ligoms plisti tai pati geriausia vieta. Švariai užlaikykite indus ir įrankius, kurie reikalingi formuojant ir prižiūrint bonsai. Konteinerius prieš augalų sodinimą, praplaukite karštu muiluotu vandeniu. Jeigu konteineryje esančioje dirvoje buvo aptikta ligos požymių, jį reikia papildomai dezinfekuoti, kad konteineryje visiškai neliktų užkrato. Ypatingą dėmesį skirkite įrankiams, kuriais augalas formuojamas, tai sekatoriai, žirklės, sodo peiliai ir kt. Blogai juos prižiūrint ligas galite pernešti nuo vieno augalo ant kito. Todėl visada praplaukite įrankius muiluotu vandeniu, jeigu jūs dirbote su nesveikais augalais. Per šiuos įrankius, blogai juos prižiūrint gali plisti grybelinės ir kt. ligos. Todėl visada valykite juos nuo žemių, medžio sakų, ir vandens kur galėjo būti infekcija. Įrankių ašmenis nuvalykite su vata pamirkyta spirite. Po to duokite išdžiūti. Augalo stiprinimas. Retsykiais palaistykite savo augintinius silicio rūgšties turinčia asiūklio nuoviro tirpalu – ji stiprina audinius. Stiprina augalus ir vadinamoji gydomoji žemė (vienas arbatinis šaukštelis 5l. vandens). Jos sudėtyje yra vertingų mineralų, silicio rūgšties, bei mikroelementų (molibdeno, seleno ir pan.). Protarpiais įdėmiai apžiūrėkite augalus, kad laiku pastebėtumėte kiekvieną pakitimą. Ūglių viršūnes dažnai apninka amarai, todėl nepamirškite dirstelėti į lapų apačią. Kuo ankščiau aptiksite ligą arba kenkėjus, tuo lengviau bus juos įveikti. Nestatykite bonsai labai arti vienas kito tarp jų turi laisvai patekti oras. Ligotus augalus laikykite atskirai, kad neapkrėstų kitų. Kaip įveikti ligą? Ne visuomet būtina iškarto griebtis chemikalų – daugeliu atvejų pakanka visai paprastų priemonių. Paprasčiausios yra mechaninės: pašalinti apniktas ir ligotas augalo dalis; nurinkti, nubraukti arba nuplauti visokius vabzdžius, erkes. Kovojant su kenkėjais galima išbandyti šias priemones:

o Amarai bijo dilgėlių ekstrakto. o Miltligė gydoma asiūklio nuovirų tirpalu. Vieną kartą per savaitę. o Grybeliai labai bijo česnako. Vieną skiltelę galima įsmeigti į žemę. o Cheminių medžiagų griebiamasi tuomet kai nepadeda kitos priemonės. Kenksmingus vabzdžius nuodijantys insekticidai gali būti purškiami ant augalo: o Akaricidai naikina erkutes. o Fungicidai naikina grybelius. o Aliejinės priemonės arba muilo tirpalai užkemša vabzdžių kvėpavimo takus arba suardo jų apsauginį sluoksnį.

Ligos

Blyškūs lapai. Geležies trūkumas (chlorozė). Priežastys: per kietas vanduo, trūksta geležies.Pagalba: Priemonės šiam trūkumui pašalinti parduodamos parduotuvėse. Tiksliai pagal nurodymus pagamintu tirpalu purkšti lapus arba palaistyti dirvožemį. Nuolat minkštinti laistymo vandenį. Į vandenį galima įmaišyti geležies chelatų. Augalą galima pastatyti į labiau saulėtą vietą. Pavasarį augalą persodinti. Rudi lapų kraštai.Priežastys: per mažai arba per daug vandens, pertręšta, nualinta žemė, per sausas oras.Pagalba: šalinti priežiūros klaidas. Rudi lapų galai.Priežastys: per sausas oras, sausa žemė.Pagalba: drėkinti orą. Geltoni lapai.Priežastys: perlaistyta, trūksta azoto, per tamsi ,per,šilta arba šalta augimo vieta.Pagalba: riboti laistymą,tręšti keisti augalo buvimo vietą. Susisukę lapai:Priežastys: per sausas oras, sausa žemė, pakenktos šaknys.Pagalba: šalinti priežiūros klaidas, jei reikia, persodinti.

Grybinės ligos

Tikroji ir netikroji miltligė. Pati populiariausia grybelio rūšis, kuri puola beveik visus augalus.Požymiai: baltos arba purvinai rudos miltelių pavidalo apnašos abiejuose lapų pusėse. (netikroji miltligė, apnašos tik vidinėje pusėje). Jos gali būti įvairaus dydžio ir netaisyklingos formos. Pažeistos vietos palaipsniui didėja kol apima beveik visą lapą. Dėmės palaipsniui tamsėja, tampa rudomis. Lapai pradeda kristi ir augalas žūsta. Priežastis: vėjo atneštos grybelių sporos.Pagalba: Sergančius lapus šalinti ir naikinti (sudeginant). Asiūklio nuoviras. Taikyti specialų fungicidą. Įrankius po darbo dezinfekuoti, patį medelį patalpinti į atskirą vietą. Pavasarį prieš pumpurų pasirodymą nupurkšti fungicidais, tai ypač aktualu visų rūšių ąžuolams, kurių lapai kartais išsilaiko iki pat pavasario. Suodligė.Požymiai: juosvos, purvinos apnašos ant lapų.Priežastys: amarai, skydamariai, baltasparniai. Pagalba: pajuodusius lapus pašalinti, vos pradėjusius juoduoti nuplauti drungnu vandeniu. Sunaikinti sukėlėjus amarus, skydamarius arba miltuotuosius skydamarius ir baltasparnius. Baltasis šaknų puvinys. Ši liga yra labai panaši į šaknų puvinį, bet pasireiškia ne dėl deguonies trūkumo šaknyne, o dėl esančio jame grybelio.Požymiai: lapų kritimas ir bendras augalo nusilpimas. Apnuoginę šaknis, mes rasime paviršutinius šaknų suminkštėjimus, turinčius tamsią arba tiesiog juodą šaknų spalvą. Pradarę šaknis mes rasime, kad jos audiniai beveik suirę.Pagalba: šis pažeidimas dažniausiai pasirodo kada liga randasi aukščiausioje stadijoje. Savalaikiai pastebėjus ligos požymius reikia pažeistas šaknis nukirpti o likusias apipurkšti fungicidu. Taip pat pakeičiam dirvą ir konteinerį. Šaknų puvinys. Mes turime reikalą su rimta liga, kuri gali pražudyti sveikus bonsai medelius. Ši liga atsiranda dėl netaisyklingos priežiūros ji iššaukia grybelius ir bakterijas kurios pražudo augalą.Požymiai: žalsvų apnašų pasirodymas ant dirvos paviršiaus ir kamieno kaklelio, lapų spalvos pasikeitimas į rudai juodą toną tai pasako, kad labai bloga ventiliacija apie šaknis. Persodinant augalą mes iškarto pastebėsime, kad šaknys yra suminkštėję ir patamsėję. Jeigu šaknys buvo labai apleistos tai medelio mirtis ateina labai greitai.Pagalba: Šaknų puvinys tai blogo liejimo ir blogos šaknų ventiliacijos pasekmės. Konteineryje, blogai padaryta drenažinė sistema, blogas žemės mišinio substratas, arba buvo nesilaikoma sanitarinių sąlygų. Atsiradus šios ligos požymiams, reikia pakeisti indą su gerai įrengta drenažine sistema, gera šaknų ventiliacija, bet geriausia yra sergančias šaknis išgenėti ir augalą pasodyti į dirvą su gera aeracija ir kad augalas neužmirktų vandenyje. Rūdys. Tai taip pat grybelinė liga. Šia liga gali užsikrėsti tiek lapuočiai, tiek spygliuočiai, ypatingai iš žemaūgių medeliu, šia liga gali susirgti spygliuočiai ir vaismedžiai.Požymiai: Ši liga bonsai medeliuose pasireiškia įvairiai, priklausomai nuo augalo ir grybelio tipo. Visais atvejais ant žievės ir lapų būna nedideli, apvalios formos pūlinukai. Šių pūlinių spalva gali būti įvairi nuo juodos iki geltonos spalvos. Sprogstant šiems pūlinukams, esantis jame skystis su grybelio sporomis gali aptaškyti sveikus augalus ir taip juos užkrėsti.

Pagalba: Pastebėjus pūlinių židinius, nedelsiant nuskinti lapus ir nukirpti šakeles, jas sudeginant, o patį augalą nupurkšti specialiais šį grybą naikinančiais fungicidais.

Kenkėjai

Kiekvienus augalus gali užpulti ligos ir kenkėjai, todėl ypatingą dėmesį skirkite kovai su įvairiomis ligomis ir kenkėjais. Apie ligas jau rašėme, dabar trumpai apžvelgsiu kokie kenkėjai labiausia puola jūsų bonsai ir kaip su jais kovoti. Kad ne taip masiškai pultų kenkėjai, reikia stengtis prisilaikyti higienos reikalavimų ir sudaryti palankų mikroklimatą. Pats efektyviausias būdas aptikti ligas ir kenkėjus, pastovi išorinė augalų apžiūra, apžiūrint lapus, kamieną, pumpurus ir naujas atžalas, o taip pat persodinant augalų šaknis. Taip pat reikia stengtis laikyti savo bonsai medelius, toliau nuo kitų augalų, ypatingai tų kuriuos dažnai puola ligos ir kenkėjai. Stenkitės, kad šalia bonsai kolekcijos, nebūtų įsitaisęs skruzdėlynas, kuris platina ir augina amarus.Voratinklinė erkė (raudonasis vorelis). Tai labai maži gyviai 0,5 mm. ilgio, gali būti rausvos arba gelsvos spalvos.Požymiai: Voratinklinė erkė gyvena apatinėje lapų dalyje, labai apniktų augalų viršutinėje lapų pusėje gelsvos dėmės. Kenkia daugeliui dekoratyvinių augalų. Labai sunku aptikti dėl labai mažo jų dydžio. Pažeisti lapai palaipsniui išdžiūsta, susisuka, keičia spalvą, augalas netenka savo dekoratyvumo. Taip pat ši voratinklinė erkė užpuola ir spygliuočius ir slepiasi kamieno įtrūkimo vietose ir spyglių augimo vietose, prie pat šakutės. Labai pažeisto augalo gelsta ir krenta spygliai. Pagrindinė priežastis dėl ko plinta ši voratinklinė erkė yra per sausas oras.Pagalba: Sausame ore sudaromos palankios sąlygos voratinklinei erkei veistis ir daugintis, drėgname ore jos negali daugintis. Todėl pirmiausia reikia pažeistas vietas daugeliu sykių, palaistyti iš pulverizatoriaus ir augalą perkelti į kitą vietą apsaugotą nuo tiesioginių saulės spindulių. Pažeistas vietas galima apdirbti vatos gabalėliu pamirkytu spirite. Jeigu pažeidimo plotas jau didelis augalus reikia apdirbti akaricidais. Amarai ir miltuotieji amarai: žali (taip pat juodi), besparniai ir sparnuoti maži, ploni vabaliukai.Požymiai: Dažniausiai susitelkę didesniais kiekiais ant jaunų šakelių ir lapų. Kenkia beveik visiems dekoratyviniams augalams. Pagrindinė priežastis dėl ko plinta šie kenkėjai yra per sausas oras.Pagalba: Augalus pastatyti į vėsesnę ir šviesesnę vietą, nukrapštyti amarų kolonijas ir tas vietas patepti spirito bei muilo tirpalu, purkšti dilgėlių ekstraktu. Jeigu tai nepadeda reikia purkšti insekticidais. Skydamariai. Jie atpažįstami iš apvalaus arba pailgo rudo skydelio, kuriuo padengti suaugėliai (dėl to nejudrūs). Jaunikliai skydelių neturi ir kurį laiką yra judrūs. Pagrindinė priežastis dėl ko plinta šie kenkėjai yra per sausas oras.Požymiai: Rudi skydeliai, po kuriais tūno kenkėjai. Jų kolonijos būna ant nestorų šakų ir kamieno, o taip pat ant apatinės lapų dalies. Esant šiems kenkėjams medžių šakos nesivysto, keičia spalvą ir miršta, krenta lapai.Pagalba: Augalus pastatyti į vėsesnę ir šviesesnę vietą, nukrapštyti amarų kolonijas ir tas vietas patepti spirito bei muilo tirpalu. Plaunant augalus paguldyti ant šono, kad tirpalas netekėtų į konteinerio žemę. Jeigu tai nepadeda reikia purkšti insekticidais. (Actara 25 WG) Miltuotieji skydamariai.Požymiai: Tarp lapų (arti pagrindo) vatos pavidalo krūvelės (vaškinės išskyros), po kuriomis slepiasi kenkėjai. Pagrindinė priežastis dėl ko plinta šie kenkėjai yra per sausas oras.Pagalba: Krūveles nedideliu teptuku ištepti metafoso tirpalu (E – preparatas), primaišyti šlampančių priemonių. Skydamariai žus tik tada, jei bus išardytos vaškinių išskyrų krūvelės. Mechaninis būdas padės, kai kenkėjų nedaug. Labai apniktus augalus reikia keletą kartų nupurkšti sisteminiais insekticidais. Tripsai. 1mm. Ilgio gelsvi ir tamsūs vabaliukai.Požymiai: Kenkėjai apatinėje lapų dalyje, čiulpia augalo lapų sultis lapai pabąla ir krinta. Pagrindinė priežastis dėl ko plinta šie kenkėjai yra per sausas orasPagalba: Lapus, ypač vasarą, nuolat purkšti vandeniu. Žiemą parūpinti, kad patalpoje būtų drėgnas oras. Augalus laikyti vėsioje vietoje. Esant reikalui naudoti insekticidus.

Bonsai laikymas žiemą

Artėja žiema. Ji tampa pačia didžiausia problema mūsų mylimiems bonsai. Augalų, augančių konteineriuose, neįmanoma palikti atvirame ore. Net po sniego apdangalu ar apšiltinti, jie anksčiau ar vėliau įšals iki oro temperatūros, ir dirva konteineryje visiškai išdžius. Kita vertus, patalpoje bus pažeistas natūralus biologinis augalų ciklas. Vadinasi, jie neteks žiemos ramybės periodo. Taigi būtina išspręsti du uždavinius: išsaugoti augalus nuo šalčio ir suteikti natūralų ramybės periodą.

Ramybės periodas

Augalų ramybės periodas, kas tai? Koks jo mechanizmas ir kaip jis veikia? Ramybės būvis – tai augalų reakcija į nepalankius išorinės aplinkos veiksnius (šilumos ar drėgmės trūkumas). Esmė, kad sulėtėja fiziologiniai procesai, kurie vyksta augaluose, kai jie yra veikiami šių faktorių. Vidurinės juostos ir subtropiniams augalams, kurie tradiciškai naudojami bonsai, ramybės periodas priklauso nuo sezono ir yra susijęs su kasmetiniu šaltuoju metų periodu. Tropinių augalų žiemojimas patalpose nekelia ypatingų problemų, todėl smulkiau neanalizuosime. Nuo birželio pabaigos, kai dar iki šalčių toli, šviesioji paros dalis pradeda trumpėti, įsijungia augalų pasiruošimo žiemai mechanizmas. Šis procesas pagreitinamas ankstyvo rudens šaltomis naktinėmis temperatūromis. Šviesios paros dalies sumažėjimas lėtina ir stabdo vegetacinį augalų augimą. Sumažėjus vidutinėms temperatūroms, pasikeičia augalo cheminė sudėtis. Tokiu būdu rudenį augalai tampa atsparūs šalčiui. Geriausias dviejų aukščiau pateiktų bonsai žiemojimo uždavinių sprendimas – nedidelė neigiama temperatūra. Tačiau čia atsiranda kita problema. Ji susijusi su augalų auginimo ribotame dirvos kiekyje specifika. Substrato džiūvimas vyksta ir prie neigiamų temperatūrų. Augalų laistymas sušalusioje dirvoje neįmanomas. Kontroliuoti, kad neperdžiūtų dirva, ypač sunku. Todėl reikia optimaliai palaikyti tokią temperatūrą, prie kurios būtų galima periodiškai laistyti augalus. Nors galimi ir kiti sprendimai. Reikia pažymėti tai, kad šaltų temperatūrų veikimas būtinas, norint paruošti augalus įmanomoms šalnoms ir ateinančiai žiemai. Medžiui, kuris tolygiai grimzdo į šalčius, sušalti labai sunku. Kaip jau minėjau, biologiškai programuojama ramybė paleidžiama, trumpinant šviesųjį paros laiką. Ji gali būti sulėtinta, bet ne sustabdyta. Norint išeiti iš šios ramybės, vidurinės juostos medžiams reikia įvairaus kiekio šaltų dienų (minusinės temperatūros). Tik po to jie gali tęsti savo aktyvų augimą. Pavyzdžiui, kai kuriais duomenimis paprastai miško pušiai (Pinus silvestris) reikia ne mažiau 120 dienų su neigiamomis minusinėmis temperatūromis, norint, kad ji pilnavertiškai išeitų iš ramybės periodo. Pušis, net ir nebūdama pilnaverčiame ramybės periode (žiemodama šiltoje patalpoje su natūraliu apšvietimu), pavasarį pradeda vegetuoti. Tačiau vegetacijos intensyvumas labai mažas, ir po dviejų – trijų metų panašių bandymų augalas žūsta. Alyvų ramybės periodas neilgas. Jis trunka pusantro ar du mėnesius, šaltis nebūtinas. Užsitęsęs šiltas ir drėgnas ruduo gali paskatinti nesavalaikę vegetaciją ir net žydėjimą. Dar vienas pavyzdys: sėklinė obelis, kuri augo kelis metus mano kambaryje, pavasarį normaliai daugiau ar mažiau stiebėsi į viršų, bet tik viršutiniais pumpurais. Jokios priemonės neprivertė jos išleisti šoninių atžalų. Po to, kai ji peržiemojo lauke atvirame grunte ir net truputį pašalo, pavasarį iš miegojusių pumpurų, išleido daugybę atžalų ir net davė vaisius. Gilus ramybės periodas – būtina gero augalų vystymosi sekančiame sezone sąlyga. Po to, kai augalas “pašalo”, jis gali būti “prikeltas” iš ramybės būsenos, patalpinant jį į palankias augimui sąlygas. Paros vidutinių oro temperatūrų pakėlimas – tai mechanizmas, kuris “prikelia “augalą iš ramybės būsenos. Kartais dėl to anksčiau laiko išsprogsta pumpurai, kurie vėliau būna pakenkti grįžusių šalnų (taip būna ir gamtoje). Šviesios paros dalies prailginimas – patikimesnis metodas. Kad jūsų augalai gerai žiemotų, reikia numatyti dviejų rūšių priemones: technines ir biologines (agronomines). Žemiau išvardinti agronominiai veiksmai naudojami visuose “vienos šeštosios” teritorijos regionuose. Techninės priemonės šiauriniuose ir pietiniuose kraštuose gali labai skirtis.

Agronominės priemonės žiemojimo aprūpinimui

Pagrindinės agronominės priemonės, aprūpinančios augalų pasiruošimą ramybės periodui ir buvimą jame:Nuo rugpjūčio pradžios nenaudoti trąšų, kuriose daug azoto. Tai reikalinga tam, kad nebeaugtų naujos atžalos, kurios nespės sumedėti. Rugpjūčio mėnesį pamaitinti trąšomis, kuriose daug kalcio ir fosforo, – tai didina augalų atsparumą šalčiams. Negenėti augalų antroje rugpjūčio pusėje, nes vėlyvas genėjimas gali paskatinti naują atžalų prieauglį. Artėjant rudeniui, sumažinti laistymą, nes drėgmės mažėjimas skatina atžalų sumedėjimą. Su tuo reikia būti atsargiems, nes geriau netekti keleto nespėjusių sumedėti atžalų, negu viso medžio. Nesaugokite savo medžių nuo normalaus temperatūros kritimo rudenį. Kad medis “įjungtų” savo apsauginius mechanizmus, reikalingas panašių faktorių veikimas. Su tropiniais augalais šito bandyti negalima, – jie turi visai kitą įėjimo į ramybės periodą ir išėjimo iš jo mechanizmą.

Ramybės periodo metu apsaugoti augalus nuo vėjo ir saulės. Žiemojimui augalus patalpinti taip, kad jie kuo ilgiau būtų ramybėje. Nesušaldyti substrato (nelaikyti ilgiau 10 nakties valandų), temperatūra neturi būti žemesnė 3-4 C. Augalo šaknų sistema visada mažiau atspari šalčiui negu atžalos. Atžalų nušalimas nekenkia medžiui, o net nežymios dalies šaknų pakenkimas gali sukelti jų puvimą ir beveik neišvengiamą medžio mirtį. Įtariu, kad beveik visi augalų žūties atvejai yra susiję su šaknų puvimu žiemojimo metu. Šis šaknų pažeidimas, skirtingai nuo kitų antžeminių medžio dalių pažeidimų, ypač pavojingas, nes jo negalima laiku pastebėti. Nesušalusį substratą laikyti pakankamai drėgną. Net lapus metantys medžiai gali žiemą išdžiūti. Ši problema kol kas neaiški. Manoma, kad žiemą augalų galima visai nelaistyti. Tiesa, neaišku ar žemė turi būti sušalusi ir ar staiga atšilus laistyti? (blaiviai mąstant, atsakymas turėtų būti teigiamas). Įmanomas automatinis drėkinimas tirpstant – užberti substrato paviršių sniegu. Bet kokiu atveju rudenį augalus reikia kuo ilgiau laikyti gryname ore ir evakuoti į patalpą tik atėjus šalnoms. Aš savo augalus, rudenį susodinu į žemę ir apipilu durpėmis. Taip man nereikia laistyti žiemą. Tropiniai augalai keliauja į kambarį.

Techninės priemonės žiemojimui

Mėgėjams, auginantiems bonsai miesto sąlygomis, pagrindinė problema – sukurti medeliams šaltą žiemojimą. Techninės priemonės – tai vietos paruošimas augalų patalpinimui žiemai. Geriausias bonsai patalpinimo žiemai variantas – šalta (apšildoma) oranžerija (šiltadaržis). Ne blogesnis variantas – apšildoma lodžija, balkonas. Esant paprastam įstiklinimui, temperatūrų skirtumas gali būti 10 C, vadinasi, jei lauke oro temperatūra -10 C, balkone bus 0 C. Dvigubas įstiklinimas, sandarinimas šilumą izoliuojančiomis medžiagomis padidins temperatūrų skirtumą. Tai palengvins reikiamos temperatūros palaikymą. Kad temperatūra būtų truputį aukščiau 0 C, užtenka 2 kw galingumo elektrinio šildytuvo, kuriame būtų šilumos daviklis. Jis periodiškai įsijungs tada, kai oro temperatūra sumažės iki 0 C, ir išsijungs, kai oras sušils iki 3-4C. Paprastai tai vyksta naktį. Įmanomas apšildymas ir šilto oro spaudimu iš kambario per specialiai tam tikslui padarytas angas. Šiuo atveju slegiamąjį ventiliatorių reguliuoja šilumos daviklis, esantis balkone. Dabar pasirodė šildytuvai, skleidžiantys infroraudonuosius spindulius. Manoma, kad jie gali šildyti drėgną dirvą konteineriuose, kitus drėgmės turinčius daiktus ir yra labai ekonomiški. Jeigu pasitaikytų labai dideli šalčiai, patalpą, kurioje bus laikomi bonsai, reikia papildomai pašildyti, kad temperatūra žymiai nenukristų ir medeliai neiššaltų. Augalai, net ir paruošti šalčiams, esantys ramybės periode (ir niekada nebuvę žemesnėje kaip -1-2 C temperatūroje), temperatūroje iki -10 C sušąla. Jie negali iškęsti tokio staigaus išbandymo, gali visiškai iššalti ir žūti. Vidutinio didumo balkone šaltą žiemą temperatūra siekia 5-8 C. Žemė konteineriuose, stovinčiuose ant grindų, gali sušalti, o tuo tarpu lentynoje temperatūra gali būti 7-8 C. Šį temperatūrų pasiskirstymą reikia žinoti ir į šaltesnes vietas patalpinti ištvermingesnius augalus: skroblus, liepas, alyvas, maumedžius ir pan. Jiems trumpalaikis, nedidelis sušalimas bus tik į naudą. Dieną, toje pusėje, kur šviečia saulė, net ir esant šalčiui, temperatūra gali būti gana aukšta; kartais net perdaug (iki 20 – 30 C). Tokiu atveju reikia pagalvoti, kaip sumažinti šį dieninį įkaitimą, nes augalai gali per anksti pabusti. Tokį balkoną, lodžiją reikėtų užtamsinti žaliuzėmis arba specialiu tinklu, kuris yra skirtas augalų užpavėsinimui vasarą. Balkono, kuris turi gerą šilumos izoliaciją, trūkumas yra tas, kad jame apsunkinta ventiliacija, todėl kai kurios angos (langeliai) yra būtini. Teigiamas faktorius – priverstinis oro judėjimas balkone (šildytuvas su ventiliatoriumi), bet ne stiprus skersvėjis. Jei lodžija neįstiklinta, galimi du variantai: laikyti augalus atvirame ore, kol jie pasieks ramybės būseną; ir laikyti augalus specialiai pritaikytoje priedangoje (kartoninėje, medinėje ar pan. dėžutėje). Jeigu vasarą augalai būna gryname ore (taip pat balkone ), ten juos galima palikti iki šalnų. Jei ruduo bus ilgas ir šaltas, bet be šalnų, ramybės periodas bus gana žymus. Prasidėjus šalnoms, augalai perkeliami į patalpą, į kuo vėsesnę vietą, apsaugotą nuo šalčio. Šito visiškai pakanka daugeliui subtropinių augalų rūšių. Po keleto savaičių jie prabus ir pradės augti. Tada reikia pasirūpinti intensyviu ir ilgesniu papildomu apšvietimu, kadangi šis periodas gali sutapti su pačiu trumpiausiu šviesios paros metu. Augalai neturi to pajusti. Pagal temperatūrą jiems pavasaris ir pagal šviesos metą taip pat turi būti pavasaris. Jeigu nedidelė kolekcija laikoma neįstiklintame balkone, ją galima izoliuoti nuo likusios balkono dalies lengvu karkasu, aptrauktu polietilenu. Tam galima panaudoti tinkamą pagal dydį kartoninę dėžę. Tokiu būdu galima apsieiti su paprasčiausiu šildymo prietaisu – elektros lempute. Įstiklintame balkone – 1 kubinio metro priedanga, izoliuota polietileno plėvele, apšildoma 100 w lempute.

Ypatingos problemos iškyla tada, kai norima auginti bonsai, kuriems reikia žiemos ramybės, o nėra balkono ar lodžijos. Jeigu lango blokas senos konstrukcijos ir tarp rėmų platus tarpas, kuriame galima patalpinti augalus, tai problema išspręsta. Nedideliam augalui (ar keletui) galima padaryti dėžutę prie lango iš lauko pusės. Šiuo atveju bus patogu augalą stebėti ir lengviau jį šildyti.

Žiemojimo variantai atvirame grunte

Augalai, kurie auga grunte (be konteinerio), apdengiami iš viršaus. Naudojamos eglišakės. Iš jų padaromas gana standus uždangalas. Galima augalą su konteineriu įdėti į gruntą – tai irgi vienas iš variantų. Būtina pažymėti dar vieną būdą – patalpinti augalus į neužšąlantį rūsį. Tokiuose rūsiuose gana didelė drėgmė, todėl augalus reikia retai laistyti. Stabili žema temperatūra ir tamsa leidžia augalui ilsėtis iki pavasario. Tačiau vieną kartą per savaitę būtina augalą aplankyti. Ir jau visiška egzotika – šaldytuvas. Vienam nedideliam, mylimiausiam medeliui tai irgi variantas. Bet kokiu atveju nėra universalios schemos, kaip įrengti bonsai žiemojimo vietą. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia originaliai spręsti šią techninę problemą. Keletas žodžių apie rudens metamorfozes, kurios lydi augalus, pereinant į ramybės būseną. Lapus metantys medžiai, artėjant rudeniui, dažnai keičia lapų spalvą. Kai kurių medžių rūšių (klevo, ginkgo, buko, maumedžio) lapų spalva tampa tokia puiki, kad ji tampa pagrindine bonsai vertybe. Kad rudenį lapų spalva būtų kuo ryškesnė (lapuose atsiranda antocianas), būtinos trys sąlygos: šaltis, šviesa, sausuma. Jeigu ruduo sausas, šaltas ir šviesus, tai lapai bus ypač ryškių spalvų. Šis spalvų ryškumas priklauso nuo dienos ir nakties temperatūrų svyravimo. Vadinasi, kuo šilčiau dieną ir šalčiau naktį, tuo ryškesnė bus lapų spalva. Žinant tai, augalus galima taip paveikti, kad jų lapai taptų ryškių spalvų. Lapų spalvos pasikeitimas rodo, kad medis normaliai ruošiasi ramybei. Nors kai kurios rūšys (alyvos) nekeičia lapų spalvos iki jų numetimo (ir po to). Lapai nuo medžių krenta, pučiant vėjui, jo nesant. Geriausia nukrėsti lapus vandens srove iš purkštuvo. Nukritusių lapų nereikėtų palikti augalų žiemojimo vietoje – nesant reikiamos ventiliacijos, juose gali įsiveisti puvimo grybai ir išplisti ant augalų. Artėjant žiemai, žaliuojantys spygliuočiai (riptomerija, tuja) keičia savo spyglių spalvą. Jie tampa tamsesni, paruduoja. Tai neturėtų gąsdinti – pavasarį jie vėl taps ryškiai žali. Jeigu medžiai žiemą miega, samanoms tai pats aktyviausias augimo periodas. Tik reikia, kad temperatūra būtų teigiama ir viršutinis dirvos sluoksnis drėgnas. Pavasariop kai kuriuose konteineriuose pernelyg didelį samanų kiekį teks pašalinti. Ne mažiau svarbus yra išėjimas iš žiemojimo. Jeigu augalas po neilgo ramybės periodo pradėjo augti, negalima jo sušaldyti. Atšalus naktį substratui (prie teigiamų temperatūrų), gali pradėti vysti besiskleidžiantys lapeliai ir gausios atžalos, nes prie žemų temperatūrų sumažėja šaknų gebėjimas įsiurbti. Ne laiku prabudusius augalus būtina aprūpinti papildomu apšvietimu. Jeigu balkone palaikysime temperatūrą apie 0 C, tai vasario pabaigoje dalis augalų pradės augti, ir tai bus tikras pavasaris. Užtamsinimą nuimti, jokiu būdu neleisti temperatūrai nukristi žemiau nulio ir pradėti pavasarinius žemės darbus. Jeigu nėra balkono ar lodžijos, bet yra sodo sklypas, tai taip pat galima auginti bonsai. Tokiu atveju galimi šie žiemojimo variantai: Medžių laikymas neapšildomoje namo patalpoje arba neapšildomame garaže. Žiemojimas atvirame grunte konteineriuose arba išėmus iš konteinerio. Žiemojimas neapšildomame šiltadaržyje.

Bonsai laikymas neapšildomame garaže

Augalų ramybės periodo metu – maždaug nuo lapkričio pradžios, kai nusistovi stabili minusinė temperatūra, ir iki kovo – šviesos nebuvimas garaže neturi jokio neigiamo poveikio medžiams. Temperatūra garaže tokia, kaip ir lauke, tačiau svarbiausia, kad augalai apsaugoti nuo vėjo, kuris sustiprina neigiamų temperatūrų poveikį (wind chill factor). Žema temperatūra pažeis augalų šaknis, esančias nedideliuose konteineriuose. Tačiau tai neturės neigiamų pasekmių (jaunų augalų šaknys atvirame grunte taip pat sušąla, nors ir po sniego apklotu ).Taip yra su tradiciniais vidurinės juostos medžiais ir krūmais. Saulėtą dieną temperatūra garaže mažiau keičiasi nei neapšildomame šiltadaržyje. Reguliariai ant grunto paviršiaus – priklausomai nuo atodrėkio trukmės, bet ne dažniau kaip vieną kartą į mėnesį – paberiama sniego. Tai neleidžia konteineryje gruntui išdžiūti. Balandžio mėnesį augalai “išeina” iš garažo. Jie išnešami į gryną orą ir padedami vietoje, kuri apsaugota nuo kaitrios pavasario saulės. Tai pavojingas periodas todėl, kad pradėję augti medeliai, gali nukentėti nuo galimų šalnų, kurios šiuo metu būna gana stiprios. Taigi jei augalai konteineriuose pradėjo augti, geriausia būtų nuo šalnų juos uždengti.

Tokiose sąlygose gali žiemoti skroblas (Carpinus betulus), beržas (Betula pendula), ąžuolas (Quercus robus) smulkialapė kininė guoba, taip pat ir spygliuočiai – kadagiai (Juniperus vulgaris, Juniperus procumbens ‘Nana’, Juniperus chinensis “Old Gold” ), įvairios tujos (Thuja occidentalis), kiparisinis (Chamaecyparis obtusa, ‘Nana Gracilis), ir daugelis kitų augalų.. Paprasta eglė, pušis, kedras yra geriau, kad jie žiemotų atvirame grunte be konteinerio. Esant dideliems šalčiams, rekomenduojamas papildomas medelių apšiltinimas, įdedant juos į dėžutes, pripiltas bet kokios mulčiuojančios medžiagos.

Džiūstantys ąžuolai – nepalankių gamtos sąlygų išdava

Lietuvoje ąžuolai nuo seno laikyti šventais medžiais. Todėl žmonės sunerimę, kad pastaraisiais metais jie pradėjo masiškai džiūti. Deja, tikslios priežasties, kodėl džiūsta ąžuolai, kol kas negali įvardyti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių mokslininkai. Nekelia abejonių tik tai, kad ši bėda – nepalankių gamtos sąlygų išdava.Ąžuolynų masinio džiūvimo bangos jau ne kartą buvo apėmusios Vakarų Europą. Pirmoji tokia banga užfiksuota 1911 metais. Ji prasiautė per Vakarų Vokietiją, Jugoslaviją, Angliją ir pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas. Prieš prasidedant šiai bangai, Vokietijoje labai išplito lapus graužiantys kenkėjai ir ąžuolų lapų miltligę sukeliantis grybas. Dėl šių priežasčių ąžuolynai ėmė masiškai džiūti ir Prancūzijoje bei Anglijoje, kaip teigė šių šalių mokslininkai. Tačiau pagrindiniu Jugoslavijos ąžuolynų žūties kaltininku buvo pripažintas tik paprastas kelmutis.Antroji ąžuolynų masinio džiūvimo banga Vakarų Europoje ir Amerikoje siautėjo 1943-1946 metais. Vardydami priežastis, mokslininkai nurodė gyvulių ganymą, neteisingai karo metu atliktus miškų ūkio darbus, pomiškio naikinimą, taip pat neigiamą neporinio verpiko, lapų miltligės, kelmučio ir liemenų kenkėjų įtaką. Šis ąžuolų džiūties laikotarpis, kaip ir ankstesni, sutapo su sausringais metais. Trečioji banga daugelį valstybių – Jugoslaviją, Lenkiją, Vokietiją, Rumuniją, Čekoslovakiją, Prancūziją, Angliją, Jungtines Amerikos Valstijas, Japoniją ir kt. – buvo apėmusi 1960-1970 metais. Tuo laikotarpiu beveik visose šalyse buvo plačiai tiriamos ąžuolų džiūties priežastys. Prieita prie išvados, kad vienos pagrindinių – abiotiniai veiksniai (gruntinio vandens lygis, sausros, šalčiai, ankstyvosios rudens bei vėlyvosios pavasario šalnos), lapus graužiantys bei liemenų kenkėjai, ąžuolų lapų miltligė ir paprastasis kelmutis.Lietuvoje ąžuolams labai pakenkė 2002 m. sausra, ąžuolinio lapsukio pažeidimai bei miltligė 2003 ir 2004 m., ankstyvos šalnos 2003 m. rudenį ir vėlyva šalna 2004 m. pavasarį. Jeigu ąžuolų džiūtį būtų lėmę tik šie veiksniai, pasak specialistų, nereikėtų labai nerimauti dėl išlikusių sveikų ir nedaug pažeistų medžių bei medynų ateities. Tie veiksniai dažniausiai pasireiškia tam tikrais periodiniais ciklais ir tikėtina, kad jie kitais ar dar kitais metais visi kartu nepasikartos. Tačiau, Miško sanitarinės apsaugos tarnybos preliminarių tyrimų duomenimis, beveik visų nudžiūvusių ir dar tik labai silpnai pažeistų ąžuolų medienoje akivaizdžiai matyti Ceratocystis genties grybams būdingi dauginimosi organai. Tai pirmą kartą pastebėta Lietuvos ąžuoluose, todėl būtini išsamesni mikologiniai ir fitopatologiniai tyrimai. Tačiau juos galima atlikti ne anksčiau kaip kitąmet augalų vegetacijos periodu. Tik tyrimai galėtų patvirtinti prielaidą, kad pagrindinis veiksnys, sukėlęs mūsų ąžuolynų džiūtį, yra Ceratocystis genties grybai. Jeigu tokie įtarimai pasitvirtintų, kuo greičiau reikėtų šalinti iš miško ne tik visiškai džiūstančius, bet ir mažiau ligos pažeistus medžius, atidžiau rinkti ir deginti visas kirtimo atliekas ir izoliuoti nukirstų medžių kelmus. Jau dabar būtina sustiprinti ąžuolo gilių bei sodmenų sanitarinę kontrolę. Iki augalų vegetacijos periodo pradžios reikia apsirūpinti reikiamomis augalų apsaugos priemonėmis, kurias būtų galima nedelsiant panaudoti pasirodžius pirmiesiems lapų pakenkimo bei pažeidimo požymiams.

Išvados

Dekoratyvinius medžius ( lapuočius), kaip ir kitus augalus reikia tinkamai prižiūrėti ir stengtis, kad jų nepažeistų įvairios ligos bei kenkėjai. Lapuočiams kenkia daug įvairių kenkėjų, pvz: amarai, miltligės, miltuotieji amarai, voratinklinė erkė ir kt… Kad ne taip masiškai pultų kenkėjai, reikia stengtis prisilaikyti higienos reikalavimų ir sudaryti palankų mikroklimatą. Pats efektyviausias būdas aptikti ligas ir kenkėjus, pastovi išorinė augalų apžiūra, apžiūrint lapus, kamieną, pumpurus ir naujas atžalas, o taip pat persodinant augalų šaknis. Taip pat reikia stengtis laikyti savo bonsai medelius, toliau nuo kitų augalų, ypatingai tų kuriuos dažnai puola ligos.

Ginkgo biloba ( Ginkmedis dviskiautis )

Acer Campestre ( Klevas laukinis )

Acer negundo “Flamingo” ( Klevas rudeninis “Flamingo” )

Caragana arborescens ‘Pendula’ ( Žirnmedis geltonasis ‘Pendula’ )

Acer Campestre “Nanum” ( Klevas laukinis “Nanum” )

Acer plantanoides ‘Royal red’ ( Klevas paprastasis ‘Royal red’ )

Naudota literatūra